Poezijos nereikia skaityti

ji ištirpsta, bet suprantu, žinau ir nesiginčiju, kuomet tas pats eilėraštis elgiasi kitaip: būna, kai patekęs jį kitas rankas, jis sustingsta, ištinsta, sustagarėja. O priežastis? Kokią to priežastis? Kai to paklausiau Šklėrių Tamošiaus, anas tarstelėjo:
  – Žinai gi, kad į savo kiemo šulinį buvau įkritęs. Norėjau ir  aš  sužinoti -  kodėl? Tai varnas Golius tiesiai šviesiai: nereikėjo būti Tamošiumi.
  Barškuolės paduotas paskaityti Barškuolės eilėraštis tirpo. Iš pat  pradžių. Nuo pirmos eilutės:
  „ Pėdų pasiilgau ateinančių...“
  Ir ne tik tiek. Pasidarė taip, kad girdėjau, kaip skambtelėjo varpelis. Nereikėjo dairytis, kur jis taip: gal bažnyčioje? Gal sieloje? Gal?.. Žinojau, kad jis skambtelėjo karietoje, prasidėjusioje prieš dvidešimt  metų.. Ir va, skamba. Ak, Amnezija, tu vienaake, štai ta akimirka, kuomet nors tavo išbučiuotas, o vis tiek... atsimenu. Neabejodamas  liudiju, kad šoktelėjau atgal, šoktelėjau į praeitį. Ir  ... ką  gi.? Klausykite,  girdėkite, įsiminkite, kaip džiūgauju, o aš net rašau ant popieriaus,  skleisdama žinia, kaip tada:
    „ Dėkui, kad išgirdote karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas  nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai, kad esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad  bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis  daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime datą: 1994 metų sausio penkioliktoji įteisina karietos kelionių pradžią radijo bangomis. Tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę  tampa kūnu“.
– Gal jums per sunku. Galėčiau perskaityti, - sunerimo Barškuolė pamaniusi, kad užmirštu jos eilėraščio tekstą. Kad nors jis mano rankose, bet lyg dėl akių, dėl inteligencijos vaizdo
  – O ne, nereikia. Tačiau tekstą, prašau, pasiimkite. Aš jį jau  moku mintinai.

pėdų pasiilgau ateinančių
..................................
ir  šypsnio kvailiausio dėl nieko
dėl nieko smagiausia šypsotis,
o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko...
  padeklamavau, specialiai praleisdamas antrą eilutę, kad neatrodyčiau pernelyg sumanus, suprantantis, kad tirpstantis  burnoje eilėraštis gesina Amnezijos bučinius: kad suvokiu, kad vienu metu galiu būti ne tik Čia ir tik Dabar: galiu, atsimindamas praeitį, nukakti į jos laiką, aplankyt užmirštas vietoves, apglostyti atmintimi, atsiminti, kas ten  tuomet. Save patį – irgi. Tačiau ar kas geba patikėti, kad tokį mane  nubudino Barškuolės eilėraštis? .
  Supratimas buvo aiškus, gražus, kad net nepamaniau, jog netrumpą laiką jis užmurzintas užmarštimi kartu su viltimi, kad taip neprastai padūmočiau vertindamas atsirandančias sudėtingas situacijas.  Kaip kad ir šį, kuomet aikteliu savy: ak, Amnezija, tu  vienaake, ar  girdi?  Ne, ne. Žinau, kad, nereikia tau girdėti, Man, beje,  irgi.
  Tačiau kaip negirdėsi, kai ir vėl sužvengia žirgas Ygaga. Ne šiaip  sau, o žvengia, kad  girdėčiau. Ir vėlgi suprantu, kad tai lašelis praeities, prasimušusios pro užmarštį. Va, va, Amnezija,- džiūgauju, – Aš  dar ne visiškai tavo  valioje. Bučiuok, bučiuok, bet palik kažkiek ir kitai pabučiuoti. Iš anų, praėjusių laikų. Vienas kitas bučinys te ir jiems palieka.
  Instinktyviai, pats  to nepajausdama, ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės.