Instinktyviai, to nepajausdamas

ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės. Žodžių, regis, nebuvo.  Nebent tas vienintelis šiltas ir nesumeluotas AČIŪ. Kiti pasiliko savyje. Ten  jie kaip zylės būrelyje. Nepasakysi, kuri  gražesnė. Mielos, gražios, nuostabios.
– Kiekvienas savo raistuose gyvename,– nežinia kodėl pasakė barškuolė. Negi kažką išgirdo ir savaip suvokė iš mano kalbos savyje? Tylėjau, atsimindamas praleistą antrą jos eilėraščio eilutę, kur ji  pasiilgusi laukė pėdų
  „per ką tik apžėlusį taką“,
ir man buvo džiugu, kad Amnezija užtrukusi, dar nesugrįžusi. O  barškuolė ir pėdų pasiilgusi. Kažin, kaip atrodo tas, kuris jas paliko?  Turbūt puikiai, turbūt...
  – Suprantu, kad aš labai ne laiku. Norėjai sužinoti nuomonę. Ir  laiškelį jums parašiusi. Maniusi, kad gal nemokėsime  susikalbėti. Būna, kad amas ištinka beveik dėl nieko. Tiesiog norint, kad tave  suprastų. Aš net ir takais nešliaužioju, tačiau būna, kad prireikia  peršliaužti. Bet sakau gi – atšliaužti buvo lengviau negu  rašyti. Nedaug to rašto, bet yra kaip yra. Atsinešusi jį.
  Laiškutis išties  nedidelis, bet jausmas vėlgi toks, kad lengvai atsimenu prieš dvidešimt metų iš karietos kalbėtus savo tekstus. Džiūgavau, gavęs eterį ir galimybe juo keliauti radijo karieta, girdi: 
  „Dėl karietos kelionių didesnių ginčų nebuvo Savo žvairumo jos atžvilgiu neslėpė moteriškoji administracijos dalis. Tačiau suvokusi, kad tai kenkia grožiui, ūmai nusišvietė kaip vasaros vidurdienyje iš po debesies nušvitusi saulutė. Kitaip tariant, buvo pasakyta: jeigu tikite  savo karieta, tai, prašom, važiuokite
  Taigi, taigi, tiesiai- šviesai taip buvo pasakyta.“
Prisimenu, kaip savyje aikteliu: Viešpatie, karieta! Ji įteisėta kaip neramaus eterio dalis ir nuo šiol jau jos vežėjo reikalas, kaip ji važiuos. O vežėjas gi aš, Pranas
  Tuomet į dvasią  kažkas padainavo. Vėliau pradėjau  manyti, kad Eilėraštis, o dabar  jau neabejoju, kad tai  jis taip:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta. 

  Barškuolės laiškelį skaičiau neatitraukdamas rankos nuo jos kūno. Sakau, „kūno“, bet manau, kad teisingiau į  jį parodyti, kaip skafandrą. Šaltas kaip gyvatė. Ir buvo jautru, kad neužmiršęs pakalbėti gerų žodžių. Tegu tik savyje, bet vis tiek buvo gera.
  – Sušilk, atsigauk. Šliaužk ant delno. Per jį net į  save išmokau įropoti. Bet kas tave taip sušaldė? Nepasitikėjimas? Pyktis? Ir kaip atsitinka, kad  toks mielas eilėraštis nepajėgia sušildyti? Nepyk, kad taip klausiu, bet... kodėl? Na lipt, šliaužk ant delno. Ir nebijok. Aš irgi nekandantis.
– Ne, ne, nereikia. Man darosi šilčiau. Nemanyk, Pranuci, kad per  lietų šliauždama išvengiau neapykantos. Vienas didis poetas  net  kuolu trenkė. Ačiū šarvams. Ir jie auga, stiprėja. Nėra juose gyvatės, bet kaip poetė  be jų neišsiversčiau.
  – Akis už akį?
  – Ne visai taip. Vaikėzai mėgsta akmenimis svaidyti, kuolais  trankytis. Negi neatsimeni?
  Atsidusau
  – Dar vis tikiu, barškuole. O tavo eilėraštį paslėpsiu giliau savyje. 

o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko prie upės sustingusio,
žvejojančio būsimą dieną

  – Va kaip į ateitį nueita. Tu nuostabi, tikra poetė. Būk ir būk ant delno. Kai sugrįš Amnezija, irgi nebijok. Ji brangina, dievina tai kas yra būtent  dabar, ko nereikia atsiminti. Būk ir šypsokis. Kaip ten pas tave?
  „Kaip gera pro šypsnį stebėtis“