Lašas po lašo...

Taip,  taip, nuo seno žinoma, kas atsitinka pasėkoje, kai lašas  po lašo.  Kur kas  mažiau žinome, kas atsitinka, kai diena po dienos. Ilgą laiką man irgi tai nelabai rūpėjo, bet prieš dešimtmetį, gal du atsirado poreikis suklusti. Ir dabar neretai pamatau storulį.  Šiandien po vidurnakčio irgi. Neaukštas. Tačiau nelengvas. Per 100 kilogramų sveria. Matau gulintį ant nugaros, aukštielninką ir iki krūtinės apkaltą lentomis. Ramus. Net ir rankos užkeltos ant jos – anė krust. Akių vyzdžiai užspausti vokais. Iš toli išgirstu atvažiuojančią karietą.
  – Pagaliau. Svarbu buvo tikėti ir, prašau, atvažiuoja, - burbteliu ir suprantu, kad tas storulis esu aš. Gal ne visai toks, bet beveik . Dar diena kita, dar... ir žinau, kad būsime sutapatinti  taip, kad bet į kurį iš mudviejų beparodytum, vis tiek būsiu aš.  Niekas, net pats dzievulis dėl to nesuabejos.
  – Nesuabejos? Taip nekalbėk, Pranuci. Tai aš, Vidinis, - atsiliepia į mano mintis lentomis iki krūtinės apkaltas storulis.
  Nepasakyčiau, kad dažnai kabinuosi į sapnus. Galbūt, kad atmintyje jie ilgiau neužsilaiko, tačiau kai sapne išgirstu karietą, reikalai klostosi neprognozuojami. Dažniau ją greičiau išgirstu, negu pamatau. Tai todėl, kad išgirstu dainuojančią dainą, kurios ir muzika, ir žodžiai iš  mano kūrybos. Įdomiau, kad ir dainuojama  mano balsu. Taip atsitiko ir šį, jau nežinia kelintą kartą.

Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Oi, atvažiuoja  karieta
Nuvežt dangun į balių.

  Ir šį kartą nesuabejoju, kad daina dainuojama mano balsu. Tačiau ankstesniais kartais  nepasitaikė, kad dėl to reikėtų  ginčytis su storuliu. Į padainuotą ketureilį tuoj pat choru atsiliepdavo priedainis. Protingas, linksmas, guvus.

Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

  O dabar? .
  – Nemanyk, Pranuci, kad į muštynes velsiuosi, - užbėgęs  priedainiui į priekį, ramiai pasakė storulis ir palinguodamas  galva:– Nesuvokiu, kas su tavimi darosi. Kodėl taip knieti pasisavinti kas tau  nepriklauso. Tai ne tik mano balsas, bet aš pats juo ir dainuoju. Ar girdi? Aš. Vidinis. Ir muzika, beje, mano. 
  – Va, va. Tuoj sužinosime, kad ir  žodžiai tavo, Vidini.
  – Žodžiai tavo, Pranuci. Man nieko nereikia, kas ne mano. Man jau nereikia, kas mano, bet užtat teisybė darosi kaip oras reikalinga. Reikia ja kvėpuoti. Gyventi reikia ja. Pasišviesti po užmerktomis akimis. Žvakių ten  neįsineši.  Bet, et, argi suprasi? O reikia, būtinai reikia, Pranuci – pakalbėjo ir aukščiau kilstelėdamas  balsą: - Angele, gesink mano žvakes
– Be žvakių? Betgi to tikrai nenusipelnei. Ne, ne, be žvakių tau negalima, Vidini. 
  – Pranucis sakosi, kur kas daugiau nusipelnęs. Galbūt, galbūt. Bent  jau tikra, kad dainos žodžiai jo parašyti. Argi sunku pasitikrinti, kaip iš tikrųjų atrodome po užmerktomis akimis,– samprotavo storulis, keldamas kūną iš sukaltų lentų iš savo aukštielninko gulto su ant krūtinės padėtomis  rankomis ir  jį užleisdamas man. 
– Dainuok, Pranuci, dainuok...
– O kodėl – ne, kai žodžius žinai? Tik va, kaip į muziką pataikyti?
 
Kai nusipelniau kiek geriau
Šalelėj trispalvės gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

O choras irgi:

Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiais padabinta
Aukso karieta.