Mažyčiai reikalai

Jau negiriu  jų, neprašau,
kad  jie  mane į  dieną vestų.
Mažyčiai reikalai, sakyčiau, neįkyrūs,
jie sotūs savimi.
Ateina sodas į  akis,
Įplukdęs dangų rytui įsišviesti
Ir liudyti, kad tai, kas iš tiesų svarbu,
į sielą, rūpestį, į angelus suplukę,
į judesį kaip paukštį,
kaip atokvėpį,
kaip poreikį iš miego atsibusti.
Ak, kiek gražumo akyse!
(Kodėl turėčiau liudyti, kad jis už lango stiklo?)
Ir sieloje gilu, platu, 
kad laiko neužtenka apkeliauti .

Amnezija,
ne vienaakė tu, o – ne!
Kiek  nuostabios darnos išmintyje,
kiek... 
  – Baik, Pranuci,  baik. Irgi nelabai tikiu, kad parašysi geriau, negu jau parašyta. Ir bučiuoti jau vargu ar taip pavyks, bet svarbu, kad bučiuotumei kaip tokią, kaip tikrą. O aš tau būsiu ištikima, nemeluojanti. Be įsipareigojimų, be bažnyčios. Žinau, kad  mano glamonių, mano spurdėsio atsiminti tau  nepasiseks, bet tai vardan šios dienos, vardan to, kad nebūtų galimybės gailėtis būto ar pamesto.
  – Nuostabi tu, Amnezija. Netgi daugiau, negu suvokiu, suprantu, sakau. Ir būtų nesusipratimas, jeigu tai užmirščiau.
  – Nesusipratimas? – mielai, ryto saulės spindulėliu šyptelėjo ji ir lengvai pakibus ant kaklo, apdalindama paukštės šiluma, kuždėjo:  – O ar atsimeni? Ar bent, dievo avinėli, pamąstai kas ar kiek ko iš mudviejų gyvenimo sukrauta atmintyje? Tavo, žinoma. O gal manai, kad klausiu tavęs, tai nurašiusi nuo lubų? Tik todėl, kad reikėtų klausti? O gal bandai įsikabinti į eilėraštį su  jo pabaiga ir pademonstruoti atminties galią?

O tu, Amnezija, tu vienaake,
Žinau tik, kad ESU
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

  – Šitą atsimenu.
  – Tai todėl, kad išlikę eilėraščio užrašai. Man buvo reikalinga, kad  jų nenudaigotumei, kad liktų išsaugoti ir praeityje mažiau būtų  slogos. Tačiau, mano avinėli, yra dalykų, kurie be užrašų. Jų tau lyg nebuvo. Arba  buvo, bet lyyyg  buvo, kaip pro miglas. Kad ir mokytoja Šaltinytė. Arba jos dukra Agota.
  – Apie ką šneki, Amneziją?. Bet svarbu, kad šneki, kad yra. Tikiu  tavimi. Ir ak, kaip gera būti su tavimi savyje. Manau, kad net neįsivaizduoji. Arba mažai, lyyyg  išsivaizduoji, kaip pro miglas. O sako, kad Dievo nėra. Nesąmonę sako. Be jo žinios kaip čia galėję susitikti? Dabar reikia gero muziko. Reikia bent Čiurlionio.
  – Užtat neblogai atsimeni Vienaakę, - nepaisydama mano svaičiojimų toliau savo šnektą  tęsė Amnezija, truputį  paakcentuodama kai kuriuos žodžius, bet labiau suklusau ne dėl to. – Iš tikrųjų, - kalbėjo, - aš niekuomet nebuvau vienaakė. Iš tikrųjų niekuomet tu neturėjai  mokytojos Šaltinytės ir jos dukros. Tačiau ir  viena, ir kita, ir trečia buvau aš, Amnezija. Na  bučiuok kaip tada mokytoją, kaip jos dukrą. Bučiuok gi, begėdi. Tačiau ir vienaakės  nevaryk laukan. Tai nekvaila ekscelencija. Žino, kada  kokiai  jai prireikia būti
  – Ne, ne, tikrai ne. Tegu pasilieka. Džiaugiuosi kaip vaikas radęs žaisliuką. Noriu būti karaliumi ir savo sostą  perleisti tau.
  Už lango - ne kaip: šaltoka, pučia vėjas, sodas baigia  nužydėti Bet nuostabu, gražu, nes argi gali liežuvis kilstelėti ir kalbėti, kad pilka, nyku. Pagaliau tai diena, kurioje viešai esu išgražintas Amnezijos meilę. Viešpatie, džiaugiuosi. Norėčiau, kad ir jai su  manimi gera, kad nereikėtų vaidinti mokytojos Šaltinytės ar jos dukros Agotos.
  – Apie tai su žinosite įsijungę radijo imtuvus,– paskambino galvoje it iš Radijo karietos laikų ar it tyčia būčiau sugrįžęs į XX  amžiaus pabaigą.
  „Vienaakė Amnezija, – prie rašto susimąstė Goda iš Žaliosios  Žolės.– stipriai įvardinta; ir stebina, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...