Juokiasi. Ir taip neskaniai,

įkyriai, atgrasiai, kad ausis sopa Atrodo, kad priepuolis ištiks.
  – Kas atsitiko, moteriške. Kuo galėčiau padėti? Kaip?
Tačiau ji juokesi taip, kad supranti, jog užsiimti kažkuo kitu, kad ir žodį tarti, jai neįmanoma. Juoku užimta visa jos esybė. Pasimetu ir galvoju, kad, ko gero, paklydau savyje, kur tylos triukšmas ypatingas ir kai jis adresuota asmeniškai tau, jo niekas kitas negirdi. Net ir Vidinis – ne. O jeigu kam pasitaiko išgirsti, anieji kviečia daktarus.
Pajaučiau, kad moters juokas adresuotas man ir... ką daryti? Reikėjo laukti, kentėti, ištverti ir prisipažinti, kad nors ir skaudžiai, bet vis dėlto suprasta ir savo ranka jau suspėta parašyti:

  Po tolumas žiūrėta kažkodėl,
  O tai, kas taip arti, kas savyje,
  nedaug stebėta.

  Pastaruoju laiku (o ypatingai įšliaužius į 77 – tuosius), reikalai labai pasikeitė. Kai pasitaiko matyti ar išgirsti parodant į Žmogų kaip planetą, tuoj atsakau savuoju, regis, jau tapančiu trafaretiniu.

  – O gal netgi daugiau
  Gal modelis Visatos tu, Žmogau?

  Tai ne teiginys kad yra būtent taip. Palieku dideles erdves abejonei, bet atsiradęs poreikis nusileisti į save giliau, o ten pasidairyti atidžiau, apaugo, vaizdžiau tariant didesniais muskulais. Vis dažniau nueinu į erdves, kuriose dar nebūta. Lipau į jos kalnus, plaukiu vandenimis, leidžiuosi į požemius. Prasidėjęs Vilniaus Balsiuose sodo sezonas su nešilta, bet sodais sužydusia geguže, nepakeitė atsiradusio poreikio, bet dabar pasidarė neramu, kad man skirto moteries juoko neišgirstų dar kažkas ir nepakviestų daktarų. Juolab, kad į Santariškes labai netoli. Bet va. Nutilo. O moteris, regiu, kaip ir daug kitų, miela ir graži. Gal net jaukesnė, gražesnė, labiau pritaikyta mano akių skoniui.
  – Neatpažįsti? Vienaakės nepažįsti? Ech, kiek čia to laiko praėję, kai man eilėraščius rašei. Tačiau mieliausias mano siela anas, iš 2006 metų. Buvo rugpjūčio 17 –oji.

O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia -
Sustojo smegenys,
O akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.–

  išmetė į ausis vienuolikos eilučių porcija moteris ir atsidususi žodeliu „Puikuma“! įsisiurbė akimis į manas. Jos nuostabios, gražios, atsidavusio, kaip mano Kandžiuko, mano šuns. Nebūtų vienos akies, nė trupučiuką nesuabejočiau, kad tai ji, Amnezija.
  – Ko tyli? Atsiliepk. Ir būtent šituo, iš 2006 metų
  Sunku pačiam įtikėti, kad tai gebėjau padaryti, o ... padariau.

Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrody
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

  – Nereikia „būk sau, aš sau“ Dabar jau nereikia. Ir taip nebus. Myliu. tave, Pranuci. Ir ne žodžiais, o darbais. Kaip Tėvynę. Ir mylėsiu iki saulės užtemimo. Betgi pamatysi. Amnezija tavo eilėraščių dar sulauks. Bučiuok, Pranuci, kaip tokią, tikrą, o ne kaip artistę, kaip scenoje, kaip apsimetėlę..