Rašyk
Eilės (72670)
Fantastika (2185)
Esė (1494)
Proza (10267)
Vaikams (2482)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Visuomenė sapnuoja, kad kuria poeziją

2007-06-06
Štai ir atsakymas Donaldui Kajokui, kuris balandžio „Nemune“ domėjosi, kodėl jau kelios kartos turi begalę poetų, bet neturi savo poeto, savo Justino Marcinkevičiaus ir savo Pauliaus Širvio: labai schematiškai į tai atsakė kovo „Metų“ diskusijos dalyviai – šiandienė kultūra skatina ne autoritetus, o „žvaigždžių gamybą“. O „žvaigždė“ yra niekas daugiau, tik masinės psichologijos archetipas, masinės sąmonės simuliakrų reprodukcija spaudoje, ekrane. Maža to: „žvaigždžių ideologija“ iš mūsų atima tikro gyvenimo, tikros patirties poreikį. „Žvaigždės“ pačios negimsta, jos „daromos“, kuriamos – laikysenomis, drabužiais, reklamomis, jų „duomenys“ šiandien kuriami per pinigus, per lovą, per kokteilius, per elementarų flirtą. (Iš arti teko matyti vienos poetės tragediją: aš būsiu žvaigždė, o tu kas tokia esi? Ir poetei teko pripažinti, kad ji yra niekas.) Kartais atrodo, kad visi eksperimentai dėl eksperimentų, postmodernistiniai iššūkiai taip pat tėra anos plokščios „žvaigždžių epochos“ produktai: juk poeto niekas negrimuos, neperrenginės garsiausios madų firmos drabužiais, tad jam pačiam tenka stengtis – šokiruoti, net elementariausia nesąmone atkreipti dėmesį (įtariu, kad šia nuodėme šiek tiek sirgo ir tragiškai žuvęs mano kraštietis Mantas Gimžauskas, kurio beprasmei mirčiai daug dėmesio skyrė „Nemunas“ ir „Literatūra ir menas“). Būtų gerai, jei „žvaigždėto dangaus“ išklotinė būtų mūsų gyvenimo atspindys. Būtų gerai, jei tai būtų bent jau mūsų sąmonės iškraipytos tikrovės atspindys (tada turėtume autentišką satyrą, groteską). Pagaliau būtų neblogai, jei karikatūriškas, iškreiptas tikrovės vaizdas, kuris kurtų kitų vaizdų galimybes (Kazio Borutos arba magiškojo realizmo variantas). Deja, „žvaigždžių epocha“ kuria gatavus simuliakrus, reprodukuojančius pačius save, ir nieko daugiau be simuliakrą pagimdžiusio simuliakro neliudijančius. Paradoksalu, bet, nepaisant kaltinimų menui, tokiame pasaulyje šiandien mes išties gyvename, ir poetinis vaizdas visai neatsitiktinai dažniausiai yra tik savo paties atspindys, neturintis nieko bendro nei su mūsų vidiniu pasauliu, nei su mūsų savijauta aplinkoje. Atsidūrę mass media plokštumoje, ir kūryboje praradome asmenybinio matmens, asmenybinio stuburo kriterijų, be kurio jokia kūryba neįmanoma. Ir, ko gero, dėl to nesame kalti: šiandienis pasaulis programiškai, direktyviškai nukreiptas prieš individualybę, asmenybę. Būtent todėl jis organizuoja tarptautines knygų muges, tarptautinius simpoziumus, kur kriterijus turi būti vienas: autorė privalo būti jauna, graži, elegantiška ir dar – gyva. Mirusio Ričardo Gavelio čia nereikia. Jų kūryboje turi būti aprašinėjamas tik aukštuomenės gyvenimo fasadas: vakarėliai, slaptos meilės istorijos (net nusmurgę lietuvių politikai jau privalo turėti meilužes), intrigos, būrėjos ir būrėjai, kvepalų rūšies poveikis besikvėpinančiojo savijautai ir savivokai. Nejudančios Andriaus Jakučiūno tėvynės, kurios tikrasis vardas yra lova, čia tikrai nereikia. Tad ir jaunos rašytojos pradeda rūpintis savo makiažu, šukuosenomis, o ne kūryba. Tampa autoritetais toms, kurios spjauna į motinų patirtį ir sako: aš būsiu „žvaigždė“. Tuo tarpu meninėje kūryboje, ne tik moksle, autoritetas būtinas, kitaip į jį niekas nesiorientuos, niekas juo neseks ir nekurs tegu ir labai spekuliatyvios, miglotos jo „poetinės mokyklos“. Poetinė mokykla kitaip, negu Jono Kubiliaus matematikų mokykla, ir funkcionuoja, ir kitaip skleidžiasi jos galios. Poetinė mokykla pirmiausia yra asmenybės vientisumo, integralumo, o ne poetikos, stilistikos mokykla. Kitas reikalas, kad kūrėjui nėra didesnės nelaimės, kaip pasekėjų ir jų interpretatorių būrys (kažkada jie vos „nesuvalgė“ Marcelijaus Martinaičio poetikos, dabar tai intensyviai daro su D. Kajoku; vien jau dėl to norisi nusispjaut į Enrikos Striogaitės menines pastangas, ir keisčiausia, kad D. Kajokui tai patinka!). O su žvaigždėmis paprasčiau: matydamas vieną žvaigždę, sakai – va žvaigždė, o regėdamas nesuskaičiuojamus jų spiečius, tari – va žvaigždėtas dangus.

Ir iš tiesų: šiandien gyvename po žvaigždėtu poezijos dangumi, kai joks astronomas nebegali atspėti, kuri žvaigždutė dar tik užgimusi ir švies ištisus šviesmečius, o kuri jau seniai užgeso, ir mes tematome tik jos per šviesmečius sklindantį atspindį. Neįtikėtinai pakilo bendras šiandienos jaunųjų mąstymo ir poetinio intonavimo lygis, ir tik jų kūrybą skaitant jų pačių kontekste, teįmanoma atpažinti, kur profesionalumas sužaistas, o kur blyksteli išties talento proveržis. Kuris, beje, taip pat galbūt po dviejų publikacijų užges, nes autorius norės įsitraukti į bendrą savo kartos kalbos ir kalbėjimo tonaciją ir jį nusineš bendras poetinio kalbėjimo srautas. Nieko nepadarysi: visais laikais poetui svarbesni autoritetai buvo bendraamžiai, o ne seniai mirę klasikai, kurie nepalaikys nei kasdienybėje, nei grumtynėse su vienadiene, bet savo reikalavimus kuo įsakmiausiai diktuojančia spaudos ir literatūrinio gyvenimo konjunktūra. Tačiau šitas „autoritetų apvertimo“ efektas labiausiai ir apnuogina šiandienės mūsų poezijos masės (neklystu: tai iš tiesų vientisa, liulanti poetinių ir poetiškų žodžių masė) amorfiškumo priežastis. Jei anksčiau sakydavome, kad eilėraštis yra visuomenės sapnas, kad mokančiajam skaityti poezija gali apnuoginti, pasufleruoti, kas vyks po dešimtmečio, dvidešimtmečio mūsų visuomeniniame, politiniame gyvenime, tai šiandien galime drąsiai teigti: atidžiai sekime visas sociologų ir antropologų įžvalgas, ir nesunkiai numatysime, kaip mūsų poezija atrodys po dešimties ar dvidešimties metų. Nebe visuomenė susapnuoja eilėraščiu visas savo būsimas ligas ar negalias, bet eilėraštis išsapnuoja visas buvusias ir esamas visuomenės ligas ir negalias. O tai taip toli nuo poezijos pašaukimo. Jei visuomenės skauduliai gydomi ne intervenciniais ar chemoterapijos principais, o užkalbant juos vien politinės demagogijos daugžodyste, tai ir eilėraštis – kaip kokia politiko kalba – vietoj normalaus sakinio kuria dirbtinio sudėtingumo regimybę: „plunksnos liaunu kūnu nepasitiki – per / daug išduos pripainios dar ką nors – / nurašinėji laikraščių antraštes ir perrašai / vietoj eilėraščių pavadinimų“ (I. Armalytė. – „Literatūra ir menas“, kovo 16). Jei „tauta išsivaikšto“, tai ir eilėraštis turi parodyti reportažiškąjį tokio išsivaikščiojimo kontūrą: „Aš pamačiau ją link nakties: / pro žemės kietą plutą sunkėsi vėsa / o skliautas virš galvos po truputį sunkėjo, įgavo svorį / jo vykusi pilka (?), mes sparčiai tolome ir dar sparčiau artėjom“ (I. Aidukaitė. Sala. – „Šiaurės Atėnai“, kovo 17). Kaip tai toli nuo metafizinės eseistiškosios Dalios Staponkutės Kipro salos!

Anksčiau daiktas nebuvo vien daiktas, ir vien jau jo paminėjimas sufleruodavo istorinius, religinius, šiaip gilesnės patirties kontekstus. Tarkim, jei žvakė ir netapdavo liturginių apeigų ženklu, tai bent reikšdavo slaptąjį, archetipinį ryšį su artimaisiais ar protėviais. „Žvaigždžių epocha“ viską išdėliojo buitinėje, lengvai apžvelgiamoje plokštumoje, ir eilėraštis sutriko: iš ko, kaip kurti paslaptį, anapusybės nuojautą, jei tenka operuoti kasdieniais kasdienę reikšmę ir prasmę teturinčiais daiktais? Žemė neteko savo paslaptingų mitologiškųjų slapčių, vanduo yra tik vanduo, kuris nieko nebepakeičia ir nebeperkeičia, o ta pati žvakė reiškia tik tiek, kad elektros tinklai už skolas išjungė šviesą? Šitas jutimas net geriausius poetus varo į desperaciją. Šiaip jau puikus poetas Algimantas Mikuta, tos desperacijos pagautas, daiktui bando suteikti savo biografinę mitologiją („Šį triuką jis iškrėsdavo retai, / tik prietemoj, tenai, kur būdavo suėję / būrys žmonių, dažniausiai namuose, / bet retkarčiais ir svečiuose“ (Toršeras. – „Nemunas“, kovo 22-balandžio 4). Bet asmeninis mitas nėra visuotinis ir visiems atpažįstamas. Net apie autobiografiją dažnai sakoma – savos mitologijos kūrimas. Ir tas pasakymas dažniausiai būna paniekinantis. O eilėraštyje tokios mitologijos kūrimas veda į paprasčiausią tiesosaką, poetinių prasmių ir reikšmių „išreikšminimą“, kurios vien jau dėl savo prigimties nesugeba virš savęs iškelti ir išlaikyti „antrojo prasmės dangaus“. Kitaip tariant, eilėraštis suplokštėja. To iki šiol A. Mikutai dar nebuvo nutikę. Didelės ir vaisingos patirties redaktorius turėtų žinoti, kuo baigėsi Rimanto Vanago bandymas sueiliuoti savo autobiografiją poemoje „Vanduo“ arba net Algimanto Kaminsko noras parašyti eiliuotas istorijas visų miestų, kuriuose jis gyvena. Nežinau, kokius ekscesus savo kūrybinėje biografijoje patyrė ir dar patirs Ilzė Butkutė, bet dabar jos kūryboje matau taip pat gana rizikingą bandymą žaisti – tik jau ne daiktais, o reiškiniais („Nemunas“, kovo 15-21). Neabejoju, kad tai itin talentinga poetė, neabejoju jos profesionalumu ir tikiu, kad ji su manimi „nesėdėtų prie vieno stalo“ (iš prisistatymo, lydinčio publikaciją). Bet žavėdamasis jos „raganiško“ kalbėjimo būdo ir „raganiškų“ ištarmių sutapimais kartais nesižaviu įvykių, judesių, poelgių, elgsenų, reiškinių gausa, kuri nemotyvuojama ano jau minėto „antrojo, trečiojo dangaus“. Tai pereina ir į žodyną: „tavo traukos tevirsta į upę“. Šiaip ar taip, I. Butkutė pamažu man ima prasiregėti ne tik kaip individualus ženklas. Tai ir visos mūsų literatūros proceso ženklas. Tarkim, kad ir dėl tokios smulkmenos: drauge su Paulium Norvila jie kažkaip nesąmoningai peržengia bene dviejų trijų kartų poetinių ieškojimų kontekstus ir pradeda nuo ten, kur mūsų poezija užbaigė su Sausio 13-osios akto paskelbimu. P. Norvila, aplenkdamas garsiąją Sigito Parulskio ir Aido Marčėno kohortą, dabar blaškosi tarp Antano A. Jonyno ir Gintaro Patacko įtakų, o I. Butkutė dabar treniruojasi G. Patacko poetikos mokykloje (gink Dieve, ne pasaulėjautos; paprasčiausiai turiu galvoje jos eilėraščio modelį: ritmo, intonacijos ketera „neša“ visas žodžių prasmes ir reikšmes, o visą eilėraštį kaip ženklą įmanoma iššifruoti tik tuomet, kai banga sudūžta į krantą). Bet, kaip ir dera gerai mokinei, daug labiau paiso profesionalumo ir poetinės prasmės reikalavimų. Jos tyko kiti pavojai. Raganos pašaukimas turi būti vienišojo pašaukimas, antraip jai bus atimta burtų galia. O dabar I. Butkutė dar kalba apie užstalę. Ir kitas svarbus momentas, apie kurį jau kalbėjau – I. Butkutė, jei ir toliau eis savo keliu, poezijai bus paprasčiausiai nereikalinga. Unifikuotai visuomenei, taigi ir unifikuotai poezijai, asmenybės nebus reikalingos. Net kenksmingos. Vertos sudeginti kaip raganos. O tai jau gražiai sutaptų su I. Butkutės eilėraščių įžvalgomis.

Deja, kosminė vienatvė ir priklausomybė totalinės baimės epochai mums visiems neišvengiama (J. Grigas. Sekti ir valdyti; F. Furedi. Mus vienija baimė. – „Šiaurės Atėnai“, kovo 17). Kita vertus, koks man skirtumas, kad kosminio palydovo siunčiamas spindulys iki mikrosmulkmenų nukopijuoja mano rankraštį. Juo vis vien nesusidomės didieji pasaulio nusikaltėliai – J. Buschas ir V. Putinas. Globalizacija yra globalizacija, ir totalinis sekimas nuo jos neatsiejamas (tik keista – tiek milijardų įdėta tam, kad reikalui esant būčiau sekamas aš – mažas, niekingas, niekuo nereikšmingas ir niekam nekenkiantis). Pagaliau man visiškai nesvarbu, kam bus ar buvo suteikta paskutinioji Nobelio premija už literatūrą (savo nelaimei, perskaičiau ir J. M. Kutzees, ir O. Pamuko romanus): ir taip aišku, kad politinė geografija čia daug svarbiau už estetinės vertės, estetinio svorio pusiausvyrą. Įdomiau, kad naujausioji „Naujoji Romuva“ spausdina ir J. M. Kutzees, ir O. Pamuko „nobelines“ kalbas. Ir reikia pripažinti, kad tokias kalbas galėjo pasakyti ir trečiaeiliai, ir ketvirtaeiliai lietuvių prozininkai: tiesiog vietoj konceptualių kalbų paskelbtos vidutinio lygio novelės, kurias, neturėdamas ką spausdinti, galėtų paskelbti „Nemunas“: ypač įspūdinga O. Pamuko tėvo lagamino istorija. O gal Nobelio nusipelnė jis, tėvas, o ne sūnus? Tiesa, kiek suglumino skeptiškas ir teisingas tuos straipsnius, tas kalbas lydintis J. A. Krištopaičio straipsnis (ten pat), kur jis įvardija net per miegus apie Nobelio premiją svajojantį Tomą Venclovą. Deja, tai netiesa. Jei jis ir svajoja apie šią premiją, tai svajoja oriai, kaip ir dera tikram intelektualui. Lietuvoje yra kitas poetas, kuris niokoja visą lietuvių poezijos „audinį“, idant būtų didžiausias jos audėjas. Ir Nobelį sau jis jau seniai susiteikė. Ką gi, O. Pamukui Nobelį padėjo gauti kalėjimas. Gal šiuo atveju taip pat nutiks? Tiek to. Svarbu tai, kad į Nobelio Taikos premiją jau absoliučiai niekas rimtai nebežiūri. Globalizacijos procesai provokuoja prognozuoti, kad išgirdę naują literatūros „novelisto“ pavardę mes taip pat gūžtelsime pačiais: pamanykit... Ir kai mes kalbame, kad literatūroje autoritetų vietą užėmė nesuskaičiuojamų „žvaigždžių“ apsišviestos plokštumos, neužmirškim, kad pasaulyje autoritetų nebėra taip pat. Jie plaunami, jie žlugdomi. Idant globalizuota visuomenė neturėtų nė vienos „per galvą“ išsikišusios asmenybės. Asmenybės – matomos, girdimos – turi būti politikai, pačios juodžiausios iš visų įmanomų būtybės. Jiems, jų sklaidai pati visuomenė kloja savo pinigus.. Tad išvada labai paprasta: menininkas visada bus opozicijoje, menininkas visada drums vandenį, nes stengsis pažadinti giliuosius, jau primirštus žmogiškumo klodus, tad jis visada bus valstybės priešas. O su priešais reikia kovoti. Jei nėra sovietinių, represinių metodų, yra ekonominiai. Ir čia jokia Europos Sąjunga neprieštaraus. Nes ji pati taip daro (nors, duok Dieve, mums tokią menininkų pragyvenimo sistemą kaip Vokietijoje!).

Kur dabar rasti tokį menininką, kurį valstybė galėtų represuoti? Kur ta asmenybė, kurios valstybė bijotų?

Šių procesų lietuvių poezija neįsisąmonina, o ir neturi to daryti. Juk ji ne n u j a u č i a, n u m a t o, p r o g n o z u o ja, o tik daugiau ar mažiau negrabiai liudija. Šiandien mus domina ne mūsų pačių socialinis, politinis būvis (koks skirtumas, kad VSD perima prezidentūros ir parlamento funkcijas). Labiau jaudina fizinės šio pasaulio negandų grimasos, nes jos primena trilerių, detektyvų siužetus (keičiantis klimatui nuo žemės paviršiaus gali būti nušluoti milijonai gyventojų, o pasikeitus metų laikams, mes visi neturėsime nei obuolių, nei bulvių; dar baisiau, kad Lietuvoje auginant modifikuotus produktus mūsų genofondas iškreipiamas negrįžtamai, ir net valgydami nekaltus šokoladukus, vaikus gimdysime jau vien greitai mirčiai).

Šioje vietoje privalėčiau „apversti plokštelę“: toji amerikiečių programuojama apokalipsė turėtų sufleruoti tokią vaizdų ir įvaizdžių griūtį, kad Lietuvoje galėtų pasirodyti iškart kelios „Bevaisės žemės“ ar šimtas „tuščiavidurių žmonių“. Jei nepasirodo, tai tik todėl, kad visus nuodijančios ir žudančios JAV sukūrė tokią „numąstysinimo“, nujausminimo ideologiją, kad niekas nereflektuoja netgi to, ką mato ir išgyvena. Apie džiūstančius, žūvančius medžius ir išprotėjančias lapes poetai rašo esė, o ne eilėraščius. Prisimintas emocingas A. Šliogerio šūksnis jau minėtame „Metų“ pokalbyje: „Tuomet dar vienas klausimas: kodėl nėra žvaigždžių Europoje? Todėl kad čia dar veikia aristokratiškos kultūros likučiai. Žmonės turi išsaugoję kažką tokio, kas jiems neleidžia tapti visiškomis guminėmis lėlėmis, su kuriomis galima daryti viską, ką nori“.


Kalnai susikalba viršūnėmis (Viktorijos Daujotytės metafora), ir jiems visai nesvarbu, ką veikia jų įkalnėse besidriekiančios kerpių ir smulkių žolynėlių paklotės. O vis dėlto ir tie smulkiažiedžiai augalėliai, ir iš prigimties jau žilos samanos turi teisę gyventi, jos taip pat semiasi syvų iš tos pačios žemės, ir jei jas paverčiame metaforomis, turėtume tokį pavertimą, „apvertimą“ ir motyvuoti. Kitaip tariant, nei Mari Poisson, nei Sara Poisson nakaltos, kad gyvena dabar, postmodernistinių „žvaigždžių“ epochos plokštumose, o ne Jono Biliūno ar Šatrijos Raganos laikais, ir apie jas kalbėti reikia lygiai taip pat santūriai, solidžiai, kaip ir apie „viršukalnes“. Tad šitaip užsimojęs sakyčiau, kad M. Poisson galėtų gyventi visose epochose. Iš smulkiosios lietuviškos prozos seniai esu skaitęs ką nors įspūdingesnio už jos noveles „Dievas yra puodžius“ ir „Atgal į slėnį“ („Nemunas“, kovo 22-balandžio 4). Retas sugebėjimas keisti kalbos registrus ir nepamesti bendros pasakojimo gijos. Novelė prasideda lyg ir magiškojo realizmo pasufleruotu vaizdu (maža nendrėmis dengta trobelė, kuri sudega), paskui grįžtama į grynai „biliūniškus“ vaikystės atsiminimus, ir galiausiai – per „tabokos“ džiovinimo misteriją pereinama prie Dievo: Oskaras sakė, kad „ugnis tiršta – kaip džemas. Ji mūsų gyvenime atsiranda tada, kai Dievui reikia kažką iš pagrindų sunaikinti. Todėl kad Dievas staiga persigalvoja. Jis yra puodžius, kuris suminko nevykusį puodą į beformę masę. Tada pradeda žiesti iš naujo“. Vien iš šios atkarpos būtų galima kurti naują religiją ir naują mitologiją (tai, suprantama, neįmanoma „žvaigždžių“ pasaulio ploštumoj). O kur dar stilistinės subtilybės: ir senelis, ir Dievas vadinami „puikiu vaikinu“. Einama nuo mitologinių gilumų iki vaiko potyrių, ir tai motyvuoja net šiek tiek pretenzingą novelę „Atgal į slėnį“ apie Oskaro sielą. Kad ir kaip abejotum pačia novelės struktūra, vis vien gražu. O tada ko vertos visos struktūros, įvaizdžių sistemos? Deja, nieko panašaus negaliu pasakyti apie kitą – Sarą – Poisson, kurios noveles skelbia kovo „Metai“. Matyti: žmogus moka rašyti. Matyti: žmogus žino, kad įžengia į „žvaigždžių plokštumos epochą“ ir turi žūtbūt padaryti iš savęs žvaigždę – išsidirbinėjimais, išsigiminėjimais, išsikalbinėjimais. Jos net prodiuseriams nereikia perrenginėti: gana pasiskaityti poezijos knygą „Pasienis“, ir gatava poezijos „žvaigždė“. Dailiosios (jei ji dar dailioji) literatūros mėgėjams siūlau perskaityti tik trumpą, bet tipišką tipiško dabarties diskurso atkarpą: „Mano homeopatinis atsidavimas manajai Klim prilygsta absoliutaus atsidavimo daliai, ši turi absoliutumo ženklą ir projekciją. Per ją gali būti atskleistas visas mano atsidavimas. Visas jis tebėra neišgliaudytas iš kevalo, tačiau žinau apie jį, kai atsisėdu į pilkšvai žydrą Jolės kėdę, skirtą pacientams“. Nežinau, visas pasaulis sukilo prieš Nobelio premiją gavusią E. Jelinek, bet aš ją suprantu. O apie S. Poisson suprantu tiek: apsukri grafomanė, apsukusi galvą vienam iš tų, kurie ją siūlė geriausių knygų penketukui. Jei ją būtų skaitęs ne tik Laimantas Jonušys, bet ir dar bent pora komisijos narių, ji nieku būdu dabar nebūtų žinoma. Net minimaliai. Juk ir savo knygas leidžiasi vien už rėmėjų lėšas...

Toliau skaitau A. Jakučiūno „Tėvynę“ (tiesą sakant, jau perskaičiau visą, bet nedera dabar čia to prisipažinti). Kol kas komentaras tik toks: kadaise skaičiau, kad A. Jakučiūnas (ir jo paties tai buvo pasakyta) rašąs nebe „Užrašus“, o naujo tipo postmodernistinį romaną. Mano galva, nėra jokio postmodernizmo. Yra arba literatūra, arba ne literatūra. Postmodernizmu dangstosi beviltiški grafomanai. Tie, kuriems „žvaigždžių epochoje“ nepavyko „apsirengti“ gaidžio plunksnomis. A. Jakučiūnas kuria literatūrą. Ir tik. Labai atsargiai apie tai užsiminčiau ir Tomui Arūnui Rudokui: kiek jis yra prikvailiojęs, kiek išbandęs G. Patacko kultivuojamą „vulgarybių poetiką“, o vis viena auteniškiausias lieka – „nuogo nervo“, pažeidžiamos prigimties poetas (kovo „Metai“). Deja, atrodo, kad nepaisant paguodžiančių atskirų eilėraščių į vienų ir vienišų poetų olimpą jis neįkops. Kaip ir Jonas Mačiukevičius („Literatūra ir menas“, kovo 23): kad ir kiek keistųsi vertybinės orientacijos, išgyvenimų plokštuma lieka ta pati. Andai kai nebuvo „žvaigždžių plokštumos“, sužėrėti buvo galima vien savo išskirtine biografija. Dabar, deja, reikia ir meninės kokybės.


Kaip įspūdingiausią mėnesio publikaciją renkuosi jau minėtą I. Butkutės eilėraščių pluoštą „Namune“. Bet čia pat negaliu atsistebėti, kad keliuose leidiniuose tuos pačius eilėraščius skelbia ne tik Vaiva Grainytė, bet ir Stasys Stacevičius, kuriam vien dėl žurnalistinio darbo stažo tai turėtų būti neatleistina (vien dėl to čia nekomentavau dviejų jo eilėraščių publikacijų; atrodo, kad „paleistos vadžios“ ir gerą poetą gali „nuvaryti į griovį“). Neatleistina, kai „Literatūroje ir mene“ tas pats J. Mačiukevičiaus posmas pakartojamas du kartus, ir, baisiausia, antrąkart jis atsiduria kitame eilėraštyje. Mes seniai įpratę prie įkyrių, besikartojančių korektūros klaidų, tačiau bent jau su poezija reikėtų elgtis pagarbiau.


Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-15 23:53
flamingas
"Kur ta asmenybė, kurios valstybė bijotų? "- va, čia vinis!
o susireikšminęs, surūdyjęs, teberūdyjantis...J.Mačiukevičius ----Švelniam Jungui į porą.(ar kada ką pagimdysite ar taip ir liksite nėšči?)
tad
"Kur ta asmenybė, kurios valstybė bijotų? "- čia nuostabusis V.Kukulas ,- ir jam vis dar skauda.
į dešimtuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-09 21:10
Švelnus Jungas
Brandumo poza ir pašventinto vidurkio ilgesys. Tebūnie pagarbinta Kukulo grafomanija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-07 08:46
Madness
ką ir sakyti, drebinantis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą