Rašyk
Eilės (76906)
Fantastika (2234)
Esė (1532)
Proza (10724)
Vaikams (2606)
Slam (62)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kielės neužmirštuolių kalne (3)

2007-06-19
IV

Kadaise Donaldas Kajokas yra pašmaikštavęs, kad Kaune gyvena tik labai geri ir labai blogi poetai, bet nežinau, kaip jis dabar paaiškintų, kodėl geri jo miesto poetai pradeda rašyti prastai, o niekam nežinomi, iš kurių tarsi nieko ir nesitikėtum, pradeda byloti autentišku balsu? Jokia paslaptis, kad Kaunas šiandien valdo ne tik kritinę poečių moterų masę, bet ir daugiausia elementarių grafomanų. Tai nestebina, juoba kad dabar nesibaigiančiame postmodernistinio „moderavimo“ sraute atpažinti autentišką balsą išties sunku. Sudėtingiau kalbėti apie tuos atvejus, kai, regis, autentiškas talentas iš visos savo kūrybos geba atrinkti tuos tekstus, kurie jo kūrybą reprezentuotų vien iš blogosios pusės. Turiu galvoje Aldonos Elenos Puišytės knygą „Baltojo Raitelio baladės“ („Atmintis“), skirtą Antano, Juozo, Vytauto Puišių, partizanų, atminimui. Net Viktorija Daujotytė, palydėdama šią knygą, labiau akcentuoja ne eilėraščius, o dedikaciją, ir sako: „Sesuo yra sesuo, ne teisėja“. Užtat A. E. Puišytė imasi laiko teisėjos vaidmens, ir tai jos tragedija. Tiesa, gal net ne pačios poetės, bet paties teisiamo laiko problema. „Baltojo Raitelio baladės“ galėjo nuskambėti įtaigiai ir svariai mūsų Atgimimo išvakarėse, kai nesvarstant, nesusimąstant buvo priimamas Bernardas Brazdžionis su savo „Poezijos pilnatimi“, kai patriotinė retorika be išlygų buvo pripažįstama kaip vienintelė įmanoma poetinė kalba, o partizanų žygdarbiai dar nekvestionuojami. Dabar, deja, kvestionuojami ir pokario priešų bei didvyrių nuopelnai bei nuopuoliai, ir poetinės kalbos registrai. Tai, ką ištarti sovietmečiu reiškė vos ne didvyriškumą, šiandien dažnai reiškia kūrybinę bejėgystę: grojama seniai išgrotais, išeksploatuotais poetiniais registrais. Maža to. Jei A. E. Puišytė jaučiasi tikra patriotė, tikra savo tautos ir jos atminties dukra, ar ji nesijaučia kalta, kad nuogas patriotinis motyvas šiandien dažną tiesiog erzina? Kad jis pereksploatuotas? Perspaustas? Ir vien todėl nebeveiksmingas?

Yra knygoje gražių, jautrių tekstų, bet jie rinkinio kontekste tarsi atsitiktiniai, nereikalingi. Daug ką užgožia pompastiškas maršas: „tvirčiau gretas suglauskim, / suremkime pečius – / prieš Sibirą vėl kautis... / Gaili rauda nuščius // tiktai tada, kai vėlei / Trispalvė plevėsuos“ (p. 22). Maršo įsakmų ritmą kiek švelnina pokario romanso intonacijos, bet jas iš vidaus taip pat ardo žodynas, angažuoto žmogaus laikysena: „Žavi jaunystė net varguos žavėjus. / Gyvent pavojuj teko tam laike – / nelaisvėj, bet laisvi lyg vėjas / virš tėviškės laukų žalių lėkte // lakiojęs nesugaunamas, nesurakintas“ (p. 50). Keista, bet, išskyrus Liudo Giros kūrybą, niekur nesutikau tokio paradokso, kai net folkloro, liaudies dainos motyvas virsta banalia retorine figūra, o A. E. Puišytei tai pavyksta: „Seserys giedojo: / „Lietuva – Tėvyne...“ / Ne, nenusilenksim / priešui niekada“ (p. 45).

Gal ir nereikėtų iš poetės laukti, kad moralinis įsipareigojimas būtų pildomas aukščiausios kokybės estetinių vertybių paliudijimais, bet, kita vertus, koks tas įsipareigojimas, jei į jį atsiliepiama bet kaip?

Labai laukiau Vlado Vaitkevičiaus eilėraščių rinktinės, ir štai ji mano rankose – „Šešėly krintančios žvaigždės“ („Naujasis lankas“). Iškalbingas pavadinimas – poetas iš tiršto ir ilgamečio šešėlio, į poeziją sugrįžtantis su savo kartos poezijos atributais – žvaigždėm. Petro Dirgėlos, Rimanto Šavelio, Rimanto Urbono karta žvaigždžių dar nesidrovėjo, ir garbė tiems, kurie jų neišsižada iki šiol. Poezija privalo, apsukusi vieną savo raidos spiralės ratą, sugrįžti atgal, idant ją supančios kalbos sienos jos nesutraiškytų negyvai, neužtroškintų beorėje ir bežadėje erdvėje. Čia pat dera pabrėžti, kad V. Vaitkevičius, kaip ir Jonas Strielkūnas, savo kalbos programos neturi. Jis turi pasaulėjautos ir pasaulėmatos saviraiškos programą, todėl ir rašo ne baltosiomis eilėmis, verlibrais, o ketureiliais, nes kanoninė strofa savo prigimtimi verčia jungti, vienyti skirtingiausias pasaulio ir erdvių sferas, skirtingiausius patyrimus ir leksinius klodus. Žinoma, jei talentas pildosi, jei jo daug. Kaip J. Strielkūno atveju.

Štai čia ir prasideda V. Vaitkevičiaus bėdos. Paėmęs į rankas rinktinę labiausiai bijojau, kad tik joje nebūtų pirmojo poeto kūrybos rinkinio „Medžiai prie namų“ eilėraščių. Bejėgiškesnės pirmosios knygos turbūt nebuvo niekas išleidęs per kokius trisdešimt metų. Turinyje šio rinkinio eilėraščiai neatsispindėjo, todėl labai nudžiugau. Bet pradėjęs skaityti radau viską, kas sentimentaliai susiję su V. Vaitkevičiaus žmona, vaikais, tėviške, klaidžiojimais savo gyvenimo klystkeliais, dar kartą paaiškėjo, kad viską universalizuojantis, apibendrinantis ketureilis gali tarnauti elementaraus romantinės jausenos raiškos stiliaus kanonui: „Liūdesio šimtmetį, džiaugsmo minutę / saugok širdy. / Gėlę, pavargusią augti rugpjūty, / rytą lieti“ (p. 11). Tokių estradinių intonacijų gausu ne tik knygos pradžioje, bet ir jos pabaigoje, skyriuje „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai“, vis dėlto ne tai svarbiausia. Svarbiausia – V. Vaitkevičius pademonstruoja, kad jis galėjo (o gal ir yra?) rimtas ir savarankiškas poetas. Bet dėl objektyvių priežasčių (subjektyvių?) savo rinktinę tegali sudaryti vos iš dvidešimties, daugiausia – trisdešimties eilėraščių (p. 68, 72, 80. 101, 102, 114, 120, 160, 161, 171 ir pan.). Tokiam gyvenimui ir tokiai biografijai mažoka. Paprastai prastus eilėraščius mes atleidžiame kūrėjams, kurių kūrybos „aukso fondą“ sudaro geri ar bent pakenčiami opusai, o prastieji tėra tik aplink besisklaidančios skiedros. Tuo tarpu V. Vaitkevičiaus kūryboje tos „skiedros“ yra būtent jo gerieji tekstai, droviai besiglaudžiantys prie gerųjų „himniškųjų“ eilėraščių. Net ir „trumpųjų“ eilėraščių cikle tokių yra: „Pavargau nuo žmonių, jų nenoriu mylėti, / nuo kreivokų šypsnių ir tuščių pažadų. / Už puošniausių pilių – patvoriai dilgėlėti... / Ten dalelę liūdnos Lietuvos surandu“ (p. 160).

Niekas nesako, kad poezijoje draudžiamas „aš“ (pavargau, nemyliu ir pan.). Lyrika visais laikais prasidėjo ir prasideda nuo „aš“ savijautos ir savimonės. Bet lyrinis eilėraštis dėl to ir yra eilėraštis, kad baigtųsi ne „aš“ dejonėmis, o „liūdna Lietuva“. Ir V. Vaitkevičius geriausiuose eilėraščiuose tai sugeba paliudyti.

Šiame kontekste kiek nejauku pradėti kalbą apie Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygą „Bėk, kiele, bėk“ („Naujasis lankas“). Poezijos čia nedaug (nebent galvotume, kad ir mūsų kasdieniame gyvenime poezijos per akis, tik reikia ją pamatyti), užtat gausu poetinių ženklų, poezijos įvaizdžių siunčiamų signalų: žiūrėk, ir nepaliausi stebėtis, koks gražus mūsų gyvenimas, tik tu – apmūsojęs ir susigarankštijęs – nieko nematai. Aplink čiauška, klega varnos, kielės, zylės, kikiliai, veša, bujoja alyvos, klevai, ąžuolai, karklai, o tu net nematai, kaip kankinasi dėl neįvykusios, neišsipildžiusios meilės visa tai apdainuojanti autorė. Paradoksalu – tai, kas gamtoje, aplinkoje, už lango būtų lyg ir tikrai poetiška, „gražu“, eilėraštyje netenka net ir savo „pirmapradžio“, prigimtinio žavesio, eilėraštis tampa nebe eilėraščiu, o moksleiviška poetine miniatiūra. Juoba kad ir pats eilėraštis ne kalba poetiniais segmentais, pastebėjimais, potyriais, o pasakoja. Pasakoja apie tai, ką mato pro langą, gatvėje, troleibuse. Kartais pagalvoji – aha, čia Kristijono Donelaičio, o čia Albino Žukausko stilizacija. Bet K. Donelaitis turėjo „neišgydomo“ gamtos išgyvenimo vitalizmo, nes gyveno gamta ir gamtoje, o A. Žukauskas – valiūkiškos gyvenimo patirties. A. Ruseckaitės „mylimos nemylimosios“ patirtis šiame kontekste atrodo pernelyg elementari (kita vertus, valdant kalbą, net iš nieko galima parašyti genialų eilėraštį). Autorė puikiai suvokia: „viskas jau parašyta aprašyta kitų moterų vyrų / Nieko neatrasi nepasakysi visi vienodai myli / Ilgisi išsiskiria ir susitinka ir skauda ir spjauna / Ant akių ant širdies ir ant gyvenimo“.

Niekas nesako, kad šiandienė poezija neturi būti „graži“ ir kalbėti apie „gražius“ dalykus, ir A. Ruseckaitės rašymai tikrai vykdo tam tikrą pozityvią pedagoginę, edukacinę misiją. Jei ne šiandienės klasikinio mąstymo ir postmodernistinės sumaišties sankirtos, dar neaišku, kaip vertintume A. Ruseckaitės literatūrinę ir kultūrinę laikyseną. Jos pasaulis, tiesa, kol, į jį neįsimaišo vyrai, yra taurus, dvasingas, kitaip tariant, miesčioniškame kontekste intelektualui turintis atrodyti nepriekaištingas: „Nieko nereikia rašyti kalbėti mąstyti ir vertinti nieko / Žiema vėjo šuoras ir toks laikinumas tik mirksnis / Tik mano tik tavo vienintelis mirksnis ir sniegas / Ant delno ant lūpų ant bučinio ugnys užgesę“. Kuo ne Henrikas Radauskas? Bet H. Radauskas turėjo poetinę kalbą ir kalbos ritmą, o ritmas, pasak Juozo Miltinio, yra viskas. Kai Grigorijus Kanovičius jam pabučiavo ranką, jis pasakė: turėsi pabučiuoti dar du kartus, nes iš vieno takto ritmas nesusikuria... Ritmui reikia mažiausiai trijų taktų. A. Ruseckaitės poetinis kalbėjimas yra apskritai „betaktis“.

Nesu skaitęs ankstesnių A. Ruseckaitės rinkinių, bet abejoju, ar ji jau ir anksčiau būtų mokėjusi valdyti skirtingus, nesuderinamus lyrinio, ironiško, paradoksalaus kalbėjimo registrus, kaip tai tobulai moka kaunietis Gintaras Patackas. Iš lyrinio pasakojimo ji bando pereiti į ironiją, sarkazmą: „Purūs ir minkšti taukai / gal nori jų statinėje užsidaryti / apliptum visas. Slidūs riebalai / ant pirštų liežuvio gali laižyti / tepti veidą kūną – senstelėjusi oda / atsigaus – maitinantieji sluoksniai / jau skverbiasi vidun jau liula“. Bet kur čia ironija ir sarkazmas? Kūno aprašinėjimas, potekstėje turintis tik kūną moters, pas kurią išėjo „mylimas nemylimasis“. Baisiausia, kad vien šita potekste dvelkia ir visi Nidos pajūrio vaizdai bei kraštovaizdžiai. Kai autorė man sako: „Įsižiūrėk į marias – į temstantį peizažą“, – aš jai noriu atsakyti jos pačios žodžiais: „Ką tu čia kalbi? Kasdienybė veliasi / lyg žvirgždas tarp dantų – ir liūdna, ir blogai – / tegul. Vis tiek / pavasaris jau žydi“.

Bet vieną komplimentą A. Ruseckaitei tikrai galima pasakyti: ji padarė knygą, knygą su pradžia, su pabaiga, grindžiamą ir motyvuojamą vidinės įtampos ir dramaturgijos. Jei knyga būtų parašyta, ji būtų verta teatro scenos. Be to, iš visų praėjusių metų kauniečių poezijos knygų „Bėk, kiele, bėk“ išsiskiria sunkiai nusakoma vidine kultūra – gal dėl neįprastų autorės iliustracijų, gal dėl poligrafijos ar poetinio asketizmo – net sukritikuotuose tekstuose. Viena problemiškiausių knygų turinio prasme atmintyje ji lieka kažkuo labai simpatiška. Ir net nežinau – kuo...

Bus daugiau


Valdemaras Kukulas
 

Rašytojai

Valdemaras  Kukulas
1959 - 2011
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą