Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kiek tamsos skirta rašytojui

2006-11-05
„Viską, kas nutinka žmogui, – pažeminimus, nuoskaudas, nesėkmes, – jis turi panaudoti kaip molį menui kurti“, – sako J. Baranova, perfrazuodama apakusio J.L. Borgeso mintis apie aklo, taigi savotiškai likimo pažeminto kūrėjo savijautą. Visai greta šio intelektualinės minties juvelyro šmėžuoja senatvėje taip pat visiškai apakusio (viena akimi šis mąstytojas nematė jau nuo vaikystės) J.P. Sartre’o šešėlis. Įdomu, kad juos jungia vienas ir tas pats Knygos žmogaus dėmuo. Dar įdomiau, kad abu šie dvidešimtojo amžiaus intelektualai turi nepranokstamą „pranokėją“ J. Miltoną, tad J. Baranova cituoja dar ir J. Derrida, teigusį, kad „Borgesas, susitapatindamas su Miltono laikysena, tapo garbingos kilmės aklumo tęsėju“ (esė „Rašytojas ir tamsa“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 8). Tai turbūt bus įdomiausia, labiausiai intriguojanti negrožinė rugsėjo periodikos publikacija. Lietuvių eseistikoje, kritikoje buvo apmąstytas menininko pažeminimas alkoholiu, pažeminimas narkotikais, pagaliau pažeminimas psichinėmis negaliomis (visais šiais atvejais – kūrybos psichologijos požiūriu – žmogų pažemina ne jis pats, o likimas, skirtis), bet pažeminimui aklumu dar, bent mano žiniomis, nebuvo suteiktas toks rimtas kontekstas. Aklųjų rašytojų kūrybos tyrinėtojams atsiranda dar viena metakultūrinio teksto kūrybos galimybė (B. Grincevičiūtė, A. Jonynas, V. Zaikauskas ir kt.).

Antras labai intriguojantis požiūrio į meną aspektas pateikiamas A. Šliogerio interviu su R. Ruzu ir E. Rimkumi („Filosofija – tai pastanga žvelgti į pasaulį ne kūrėjo žvilgsniu“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 15), ir jis taip pat paradoksaliai susijęs su šviesotamsa. Tai, kad A. Šliogeris priešpriešina kūrybą plačiąja prasme su filosofija, jokia naujiena: menas tikrovę perkuria, o filosofija apmąsto daiktą kaipo tokį. Nauja šiuo atveju tai, kad filosofinė žiūra primygtinai artinama prie fotografinės žiūros: „Fotoaparatas užfiksuoja tokį dalyką, kurio mes niekad nepamatysim be jo“, „Fotografija yra antimenas, joje yra mažiausiai kūrybos. Mes tokiu būdu galim leist daiktams pasirodyt, o patys nusišalint nuo jų“, tuo tarpu „menininkas jau iš pat pradžių orientuotas į dirbtinę patirtį. Jo netenkina paprastas daiktų matymas. Jis sako: aš padarysiu geriau“, todėl „kūryba yra žmogaus nelaimė“. Ir štai šioje vietoje susitinka ir J. Baranova, ir J. Šliogeris. Eidami iš pačių skirtingiausių, netikėčiausių pusių. Bet A. Šliogerio atveju naujam interpretaciniam tekstui reikėtų jau kitų pavardžių. Juk išties – ar ne intriguoja, kodėl tokia gausybė mūsų poetų taip nelauktai metėsi į fotografiją (A. Balbierius, V. Braziūnas, R. Šileika ir kt.)? Ir bent pirmieji du – patys abstrakčiausi, kartais net žodingiausi. Matyt, šiandieniame nesibaigiančiame ir nesuvaldomame poetinių žodžių sraute prarasta kažkas labai esminga, kas palaikytų gyvybinę visos poezijos pusiausvyrą. Kita vertus, kai tame pačiame LM numeryje skelbiama „fotografinė“ M. Kontrimaitės novelė „Paskutinis šiltas vasaros rytas“, suglumsti. Kaip ir skaitydamas D. Šarakauskaitės eilėraščius „Šiaurės Atėnuose“ (rugsėjo 23), kuriuos galima apibūdinti jos pačios eilėraščio pavadinimu – „ėjimas punktyrais“. O juk tai taip pat daug kur „fotografiška“. Ar bent to siekta.

Skaitydamas literatūrinę rugsėjo periodiką, lygia greta iš naujo skaičiau M. MartinaičioTylinčius tekstus”, skaičiau ir nesyk pagalvojau, kad buvusį jaunųjų kūrėjų „trenerį“ dabar ne vienas jo treniruotųjų užmuštų. Akivaizdu, kad didesnę patirtį turinčiam kūrėjui nepatartina nuosekliai skaityti visus jaunuosius, – viena, neišvengiama depresija ir su ja susijęs irzlumas, antra, šauksim mes ar nešauksim, keiksimės ar nesikeiksim, vis tiek visas vertybines hierarchijas, visas talentų gradacijas nusistatyti teks jiems patiems. Ir vis dėlto M. Martinaitį labai gerai suprantu: kai kas mėnesį tenka perskaityti šimtus maždaug tos pačios poetikos tekstų, pradeda raibti akyse. Tarkim, D. Molytės pavardė („Nemunas“, rugsėjo 7-13) jau senokai girdima, bet jokia atida, jokios pastangos nelemia jos eilėraščiuose pastebėti daugiau nei tris eilutes. Ir tas nutolusias viena nuo kitos. Antrasis „Naujosios Romuvos“ numeris itin gausus eilėraščių, bet, pasakykite man, kuo skiriasi ten gausiai spausdinama moksleivių kūryba ir, tarkim, J. Jasponytės eilėraščiai? Norėtųsi čia rikiuoti ir kompozitorių bei dainų atlikėją A. Jegelevičių, bet sulaiko kito konteksto galimybė. Skaičiau daugybės kompozitorių ir muzikantų eilėraščių, ir visų jų (išskyrus Algį Martinaitį) bendra problema – jie dainuoja poeziją, vadinasi, ir jų dainos tekstas yra poezija... Kokia saviapgaulė... Pabandykit iššifruot ir kaip eilėraščius išspausdint kad ir V. Stakėno tekstus – plaukai nuo galvos nuslinks. Žmonės klausosi dainos, girdi melodiją, mato atlikėjo laikyseną, jo artistiškumą, todėl negirdi žodžių. Jei girdėtų, vargu ar taip veržtųsi į sales.

Prabilus apie skirtingus kontekstus, neįmanoma apeiti ir V.V. Landsbergio („Literatūra ir menas“, rugsėjo 22): iš poezijos išėjęs į teatrą ir kiną, jis vėl sugrįžta į poeziją, bet sugrįžta lygiai toks pat, koks išėjo. Dar blogiau: dabar savo tekstus ėmė gausiai skelbti jo tėvas, ir kai pamatai, kaip daug kuo tie giminės tekstai panašūs, nežinai, ką galvoti... Užtat niekad nematyti filosofo R. Ozolo tekstai intriguoja. Daug kur jo utriruotas užsiangažavimas lietuvybei ir lietuviškumui verčia nevykusiai mėgdžiot Just. Marcinkevičių, bet kai poetas sutampa su filosofu, norisi tik pavydėti: „Ačiū, Dieve, / kad leidai paklausti. / Ačiū, Viešpatie, / kad neatsakei“ („Malda“). Beje, iš dar skirtingesnių kontekstų į mūsų poeziją jau seniai sugrįžo ir vis dar sugrįžinėja visiems seniai pažįstamas ir vis dar nepažįstamas T. Venclova. Jo interviu esame skaitę gal net daugiau, negu sveika (yra išleista visa knyga), bet šioje apžvalgoje jo nepaminėti negalima, nes jis susijęs su trečiu didžiuoju rugsėjo periodikos atradimu. T. Venclova mums pasiūlo ne kokį nors naują žiūros tašką, o naują terminą, kurio tiek dešimtmečių mes turėjome pasigesti, bet nepasigedome – poesis dobta, t. y. mokyta poezija („Rašau poesis dokta“ – „Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 16). Išgirdus šį terminą, išties tampa nebeaišku, ką mes tiek dešimtmečių vadinome intelektualine poezija (filosofine, taip, tai dar suprantu). Ir kaip poezija savo esme gali būti intelektuali? Juk būtent filosofai, intelektualai rašo graudžiausią, net sentimentaliausią lyriką (nuo A. Maceinos iki L. Degėsio). Be to, ši sąvoka daug talpesnė, į ją, tegu ir per jėgą, įspraustume ir V. Daškevičių („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 16), ir G. Norvilą („Literatūra ir menas“, rugsėjo 22). Ir net – šiuokart jau labai per jėgą – I. Janonę („Literatūra ir menas“, rugsėjo 29), jei ji liautųsi jaustis atsigavusi kaip rašytoja ir kaip poetė. Įtariu, kad Dievas jai atseikėjęs talento tik tiek, kiek norėjo, ir kiekvienas jos opusas „virš normos“ tiesiog nubraukinėja, užmušinėja parašytus gerus tekstus (prozoje, regis, jų kaip ir nebuvo). Štai ir šioje publikacijoje – gražiai pradėjusi, vėliau ji susismulkina iki tokių eilėraščių, kaip „Einu kad eičiau“, „O mudu, boba, važiuokim“. Jeigu jau šitaip, geriau nereikėjo duoti pažadų ankstesniais eilėraščiais. Nes šitaip galima pakenkti ir kitiems: tarkim, pabaigai – kaip vieną įsidėmėtiniausių autorių – buvau manęs pasilikti K.D. Rimkevičių (yra nepakartojamų poetiškumo blyksnių), bet atšaldė vėl tas pats nevientisumas. („Nemunas“, rugsėjo 28-spalio 4).

Kas toliau? Toliau – rutina. Nieko naujo nepasakysiu, jei tarsiu, kad L. S. Černiauskaitė net iš nieko sugeba parašyti sugestyvią novelę, kad K. Navakas net apie mirusį G. Beresnevičių rašo žiauriai, bet teisingai („Nemunas”, rugsėjo 7-13), kad L. Petrauskienė novelečių geriau nerašytų („Nemunas“, rugsėjo 28-spalio 4), nes, jei neklystu, esu skaitęs kai ką jos geresnio. L. Zujevaitė, jeigu tęs „Bendrabučio istorijas“ („Nemunas“, rugsėjo 21-27), tegul geriau remiasi savo „Pelkės“ stilistika – ir subtiliau, ir iškalbingiau. V. Jasukaitytės romanas „Kai mes buvome vilkai“ (rugpjūčio-rugsėjo „Metai“) dar nebaigtas spausdinti, bet jei bus toks iš vidaus nemotyvuotas šokinėjimas per keturis (jų gali atsirasti ir dar daugiau) skirtingiausius kontekstus, nieko gero nežada ir visuma. Romane yra viena įspūdinga scenelė: kai visi atmetinėja autorės kūrinį apie vilkus, kurį ji itin myli ir kuriuo grindžia naująjį kūrinį, S.T. Kondrotas guodžia: „Ar žinai, kuo skiriasi socialistinis realizmas nuo kritinio? ( ...) Klausykis: „Spit Rosita i ne čujet, čto na nej moriak nočujet...“ – čia yra socialistinis realizmas. „...no prosniotsia vdrug Rosita i vygonit parazita“, – čia kritinis realizmas“. Toliau S.T. tikina, kad autorė kuria magiškojo realizmo metodu. Bet skaitydamas romano fragmentus suradau ne tik visų realizmų fragmentų. Dar ir autobiografijos. Ne visad skoningai pateiktų atsiminimų, falsifikacijų. Tikro postmodernizmo – svetimų kūrinių frazių ir parafrazių. Ko dar bus toliau? Žinoma, nieko blogo– šiandienė literatūra įsileidžia bet ką. Tačiau bet ką ir sumaišo. Tarkim, niekaip negaliu suprasti, kaip vienas ir tas pats autorius gali parašyti dvi tokio skirtingo lygio esė. Turiu galvoje R. Tamošaičio opusus „Aukščiausias dvasingumo laipsnis“ („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 9) ir „Kepeninės dešros gatvė“ („Nemunas“, rugsėjo 21-27). Vienur – mąslus žvilgsnis į pasaulį ir mūsų santykį su transcendencija, net šiokios tokios įžvalgos, kitur – visiškai nepamatuotas, nesubalansuotas požiūris net į save, savo biografiją. Ir ironija virsta velniaižin kuo. Taip pat negaliu suprasti, ką su savimi dabar daro S. Stacevičius. Išleidęs pirmą tikrai stiprią ir autentišką savo poezijos knygą, jis ir toliau išlaiko savo poetiką, stilistiką („Metai“). Su nuolaidomis dar būtų galima sutikti ir su S. Stacevičiumi prozininku (apsakymas „Apeiginis gėlo gėrimas“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 1), bet ką jis gali paliudyti kaip feljetonistas, pašaipūnas („Grybauti reikia žiemą“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 29)? Matyt, ne kiekvienam lemta žaisti visais įmanomais saviraiškos registrais. Kita vertus, ką gali žinoti. Juk ir poezijoje S. Stacevičius turėjo išleisti kalną knygų, kol pasirodė „Juodoji“. Gal ir su proza bus taip.

Iš pradžių labai glumino mūsų kultūrinės spaudos dėmesys „Da Vinčio kodui“, tačiau dabar – rašydamas – tuo jau nebesistebiu. Jei neintriguoja pati literatūra, reikia imtis interpretacijų, kurios bent jau patį galėtų suintriguoti. „Metai“ net vedamąjį paskelbė apie tai: koks pavojingas ženklas yra žodis ir ką gali padaryti jo kuriama virtuali tikrovė. Suklastotų dokumentų išmonė siejama su totalitariniais režimais, net su šiandienių arabų pasaulio fundamentalistų programomis. Nesiryžtu spręsti, kiek tai pagrįsta, bet R. Ozolas savo „Klausimuose be atsakymų“ („Naujoji Romuva“) eina dar toliau: jei išties Kristaus palikuonys persikėlė į Europą, vadinasi, mes visi esame žydų palikuonys, ir pasaulio karas su šiuo lževeikalu yra karas su galima žydų hegemonija pasaulyje. Gal sekliausias, elementariausias šiuo klausimu yra M. Peleckio straipsnis „Dar kartą apie tai, kodėl „Da Vinčio kodas“ nekelia žavesio“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 29). Gal tekstas būtų atrodęs kitaip, jei nebūtų atsidūręs originalių idėjų, savarankiškų ir provokuojančių įžvalgų kupinų tekstų kontekste.

Ir baigiant, kaip visada, mėnesio publikacijų „karūna“: gerai žinodamas S. Parulskio ambicingumą, net nedrįstu taip formuluoti, bet vis dėlto S. Parulskis paskelbė du įstabius eilėraščius („Literatūra ir menas“, rugsėjo 8) – „Poetiniai interesai“ ir „Telemachas prie Odisėjo kapo“. Apie klevo sėklas ir maudymąsi su moterimi galėtų parašyti ir bet kuris kitas talentingesnis poetas. Nedrįsčiau taip rūšiuoti R. Kasperavičiūtės eilėraščių („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 2, „Nemunas“, rugsėjo 21-27), nes bent jau man tai nauja pavardė, ir baugoka ką nors „perspausti“. Ir visiškai baigiant – net žinodamas, kokį pasipriešinimą daug kam kelia B. Januševičiaus šiandienis eksperimentas („Naujoji Romuva“), vis dėlto pasisakau už jį. Nes čia daug kalbos. Ir bandymo eiti į jos gelmę. Kadaise ir aš apie tai svajojau.


Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-13 01:42
zuvis
Gražu pirmyn
Turbūt ir aš eisiu fotografuot, neturiu laiko rašyt.
Bobų turgus.
Geras, bet poto vieni asmeniškumai
Nesamonė, ko čia pykti.
Pats geriausias.
Pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-12 11:41
tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj
Geri, bet itin žiaurūs. Lyg Kukulas neketintų kada nors numirt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-07 10:32
shiogas
geri pastebėjimai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą