Literatūra prieš mąstymą apie literatūrą

Kitą mėnesį neišvengiamai teks daugiau kalbėti apie kritiką (straipsnis apie poezijos recenzijas pasirodė „Nemune“, apmąstymai apie muzikos kritiką– net keliuose kultūros leidiniuose), tačiau įsibėgėjama šiai temai jau praėjusių metų gruodžio periodikoje, ir bene radikaliausiai, problemiškiausiai– „Naujojoje Romuvoje“ (2006, Nr. 4), kur A. Konickis pristato P. Feyerabendo knygą „Prieš metodą. Anarchistinės pažinimo teorijos apybraiža“ (str. „Viena graži idėja, arba Feyerabendo apologija“). Mūsų kultūrologiniame diskurse tai jokia naujiena (prieš įsakmų metodologijų diktatą laisvam teoriniam mąstymui yra pasisakę ir V. Daujotytė, ir A. Šliogeris, ir tas pats A. Konickis); įdomiau gal tai, kad minima knyga pasirodė dar 1975 m., bene agresyviausių naujų tyrinėjimo metodų paieškų laiku, tad ir reakcija į knygą buvo adekvati. Filosofijai, literatūros mokslui, bet kokią savarankiškesnę mąstymo lytį besistengiantiems įsprausti į griežtas teorines schemas ir formules, turėjo pasirodyti eretiškos tokios mąstytojo tezės: „Nėra tokios idėjos, kad ir kokia ji būtų pasenusi ir absurdiška, kuri negalėtų patobulinti mūsų pažinimo“; „Skirstymas į mokslą ir ne-mokslą yra ne tik dirbtinis, bet ir kenksmingas pažinimo raidai“ (ten pat). Paradoksalu, bet šios mintys, jei būtų suformuluotos iš naujo ir šiuolaikiškesne kalba, turbūt taip pat susilauktų audringo pasipriešinimo ir neigimo šūksnių. Kaip ir ten pat cituojamas J. Tischneris, teigęs: „Kas gali teigti, kad filosofija neturi teisės naudotis ašaromis?“ Tik šiandienė reakcija būtų gal komplikuotesnė, dramatiškesnė; ne tik todėl, kad prieš tris dešimtmečius pasėta sėkla jau spėjo duoti vaisių, bet ir todėl, kad su kiekvienu nauju dešimtmečiu vis greičiau, energingiau sensta vadinamieji nauji dalykai, vadinamieji nauji meniniai reiškiniai, nors, regis, jie propaguojami, proteguojami taip pat proporcingai aktyviau ir agresyviau. Lietuviškoje literatūrinėje aplinkoje šiandien pakankamai aiškios visos besikryžiuojančios, bekonfrontuojančios alternatyvos. Naujovių perprodukcijos pavyzdžiais savo krosnį naujuosiuose namuose Užupyje kūrena literatūrologas R. Tamošaitis: „Pagaliau galėsiu kišti į krosnį ir kūrenti savo, taip pat ir kitų žmonių kūrybą. Jos tiek daug– kalnai popierinės kūrybos, kurios buvo neįmanoma nei įveikti, nei atsikratyti. Agresyvi kūrybos lavina, kurioje tiek mažai žmogiškos šilumos“ (gruodžio „Metai“). Ką jau kalbėti apie literatūrologą, kuris gali būti persisotinęs literatūra. Net postmodernistinį romaną parašęs G. Grajauskas jo idėjas komentuoja antipostmodernistiškai (būtent tokie praktikos ir vertinimo susidūrimų blyksniai ir palaiko kartais susvyruojantį pasitikėjimą šiuo autoriumi): „Erezija“ yra savotiška „literatūros piliečio“ nepaklusnumo akcija. Knyga ne tiek apie lituanus ar mitinę Jeronimo Prahiškio kelionę po Lietuvą, kiek apie lietuvių rašytojus, kurie, net ir rūstesniais metais sugebėję išsaugoti išdidumą, mokėję pasipriešinti, dabar verčiami maloniai šypsotis ir mokytis įtikti. Žūtbūt. Ir įtikėti – kad literatūrinė sėkmė iš tiesų ir yra parduotų knygų skaičius, dalyvavimas prestižinėje knygų mugėje ar inscenizacija Holivude“ (ten pat). Tiesa, grįždamas prie paties romano, jis itin taikliai mesteli: „Turbūt ne pro šalį būtų buvusi kokia platesnė aiškinamoji paantraštė– „socialinis kritinis protesto romanas“, ar kaip nors panašiai...“ Čia jau tikrai: autorius savo kūrinio potekstes išskaito visada tiksliau negu skaitytojas. Bet tiek jau to...

Gruodžio literatūrai net ir labai norėdamas nepritaikysi griežtų metodologinių analizės apynasrių, nes dažniausiai svarbesni ne patys publikacijų pasirodymo faktai, o tų publikacijų vieta jų autorių kūryboje, savotiškos jų tekstų ir kontekstų konfigūracijos. Taip jau sutapo, kad gruodžio „Literatūroje ir mene“ savo eilėraščių publikacijas paskelbė ir V. Daškevičius (gruodžio 8), ir A. Ališauskas (gruodžio 15), ir D. Jazukevičiūtė (gruodžio 22). V. Daškevičius ir D. Jazukevičiūtė po keliolikos metų pertraukos praėjusiais metais išleido savo knygas, o A. Ališauskas– taip pat po ilgokos pertraukos– dar tik rengiasi antrajai knygai. Akivaizdu, kad pirmieji du po savo „antrųjų debiutų“, po sėkmingo ir daug kam nelaukto sugrįžimo į poeziją su naujomis publikacijos galėjo dar ir neskubėti, kiek kvėptelti, o trečiasis su knyga galėtų ir paskubėti. V. Daškevičius man visada atrodė stipriausias savo eilėraščio struktūra, vidiniu stuburu, o dabar jis lieka tik nepriekaištingas ketureilio meistras, be atodairos į vieną strofą kraunantis skirtingiausių patyrimų skeveldras: „Išgaląsti keiksmažodžiai raikė/ sukietėjusį pykčio batoną./ Gniaužės kumščiai, kupinos klaiko/ lakstė akys– veržeis į balkoną“. Leksiniai klodai skirtingi, bet į vientisą poetinę kalbą susijungti, suaugti nenori. Per visą publikaciją tvarkingai, nešlubčiodamas „bumpsi“ negyvas, sumedėjęs ritmas. Beveik kaip kokio A. Genio kūryboje. Man dar ir dabar tebeatrodo, kad iš „Misterijos“ V. Daškevičius pasuks kažkur T. Rozewicziaus kryptimi– ne muzikavimo vaizdais ir garsynu, o racionaliai struktūruotos poetinės minties, poetinės idėjos linkme (citata iš minėto lenkų klasiko: „Įvykiai jausmų pasaulyje nenori būti perteikiami tobuliausiais ir gražiausiais metaforiškais vaizdais“, nes „metafora, vaizdas ne pagreitina, o suvėlina skaitytojo susitikimą su atitinkama esmine poetinio kūrinio materija“,– „Literatūra ir menas“, gruodžio 8). D. Jazukevičiūtės stiprybė „Provincijos moteryje“,– kaip tik atvirkščiai,– buvo iki aforizmo suspaustas emocinis šūksnis, labai negailestingai dozuojama ir intonuojama emocinė patirtis. Naujojoje publikacijoje D. Jazukevičiūtė, regis, tenori papasakoti, apie ką ji kalbėjo ankstesnėje knygoje, tik daug ramiau, „solidžiau“. Pirmiausia ji suskaičiuoja, kiek metų vyresnė už Salomėją, bet kol vėl prieini prie salomėjiškų ir „dališkų“ atverčių, reikia įveikti didelį (per didelį) teksto gabalą. Šia prasme A. Ališauskas daug laimėjo, po pirmosios savo knygos pasirodydamas retai ir „mažomis dozėmis“. Tiesa, per tą laiką jį ne kartą kaltino pernelyg dideliu artumu A. Marčėnui. Dabar taip pat sėkmingai jį būtų galima kaltinti nuo A. Marčėno persimetus prie S. Parulskio, bet A. Ališauskas turi didžiulį kozirį, kiekvienai kūrybai lemtingą „tarp“: o kas slepiasi tarp šių dviejų polių? Šiaip ar taip, jo „Lapai“ naujojoje publikacijoje yra A. Ališausko „Lapai“, ir niekieno daugiau. Norėtųsi čia pat pasidžiaugti ir pirmosiomis P. Norvilos publikacijomis po pirmosios knygos,– vien dėl besikeičiančios, įvairėjančios intonacijos, atsisakant bjauraus, inertiško „eiliavimo automatizmo“, kurio vis dėlto buvo per daug net debiutiniame rinkinyje. Ir vėl galėtume sakyti– slenkama nuo G. Patacko A.A. Jonyno link, ir viskas priklausys nuo to, kas yra, kas bus aname lemtingajame „tarp“. Tik bėda, kad visiškai tie patys eilėraščiai tuo pačiu metu paskelbti dviejuose leidiniuose („Šiaurės Atėnai“, gruodžio 2; „Nemunas“, lapkričio 30-gruodžio 6). Kaip nepatyrusiam autoriui redakcijos gal ir atleis, antraip... Prie pavykusių publikacijų reikėtų priskirti ir A. Križinausko („Nemunas“, gruodžio 14-20) bei A. Venckevičiaus (gruodžio „Metai“) noveles. A. Križinausko tekstai tokie tylūs, akvareliški, kad dabar tiesiog nesinori apie juos plačiau kalbėti. Apie tokius tekstus neatsiliepiama nei gerai, nei blogai. Jie arba pasirenkami, arba apeinami. Galima nebent abstrakčiai pasamprotauti. Tarkim, ar A. Križinauskas tik nebus tas autorius, apie kurio kūrybos didesnį pluoštą paprastai sakoma: skaityti reikia mažomis dozėmis. Patylint, įsiklausant (skolinuosi J. Sprindytės pamėgtą neparankių novelistų apibūdinimą) . Kita vertus, visai įmanoma, kad tokių kūrinėlių parašyti daug ir neįmanoma: dėl savo monotonijos, vienalytiškumo jie imtų ryti patys save. Kažkas panašaus galėjo atsitikti, tarkim, su kokia nors ankstesne šio autoriaus publikacija. Visai kas kita A. Venckevičiaus proza: abi novelės visai be nuolaidų patektų į metų smulkiosios prozos antologiją: fragmentiška aklo žmogaus patirtis papildoma, prisodrinama kitų žmogaus juslių teikiamo pasaulio pažinimo spalvų ir garsų, ir tuomet nevalingai prisimeni ankstyvąjį V. Zaikauską. Bet nevalingai jį prisiminęs nevalingai ir krūpteli: viskas buvo puiku, kol būta itin talentingos redaktūros. Paleistas vaikščioti savarankiškai, šis autorius iškart ėmė klupti. Tad telieka kliautis, kad A. Venckevičiaus tekstai pasirodo su neužrašytu, bet nujaučiamu prierašu: „redakcija autoriaus“.

Kiek kebliau su marga, kaip ir kas mėnesį, monotoniškai pro akis praplaukiančia kasdienės produkcijos mozaika. Jokia griežčiausia metodologija ir joks laisvamaniškiausias požiūris į literatūrą nepadės įvertinti kelių atskirų eilėraščių ar kelių prozos pastraipų. Galima nebent džiaugtis, kad nūnai vos ne kas mėnesį vis mažiau ir mažiau kultūrinėje periodikoje akivaizdžios, įžūlios grafomanijos (ir laidos „Be pykčio“ dalyviai K. Navakas bei S. Parulskis, man regis, daugiau kalbėjo apie agresyvųjį bendrąjį lygį, galintį pretenduoti į tam tikrą profesionalumo kondiciją, o ne apie grafomaniją par exelence). O atrodė, kad jos kalnai– maždaug kaip šlako kaugės prie Jonavos ar Kėdainių– nenumaldomai auga ir augs. Jei bent sąlygiškai stabtelėjo, vadinasi, redakcijose pamažu pradeda vėl rastis ir atranka, ir vertinimas, todėl nuogąstavimai dėl per gausios kultūrinės periodikos gal dar per ankstyvi. Bet kas iš to konkretiems autoriams, savo publikacijų, ypač jaunystėje, laukiantiems kaip raktų nuo pažadėtosios žemės? Kol kas ką nors konkretaus pasakyti apie R. Brokert („Šiaurės Atėnai“, gruodžio 9) ar S. Kuktos („Nemunas“, 2006 gruodžio 21-2007 sausio 3) eilėraščius sunku. Pirmosios žavus vos, juntamai neriamas vaizdų voratinklis, kitur – įdomus grafinis piešinys, eilėraščiui paradoksaliai suteikiantis ir savitą intonaciją, savitą nervą. Įdomu būtų perrašyti S. Kuktos eilėraščius proza ir pažiūrėti, kas iš viso ano gražumo liktų. Bet jei ir nieko neliktų, kaltas būtų ne perrašytas eilėraštis, o perrašinėtojas, nes poezijoje savo prasmę ir vertę turi net elementariausias skyrybos ženklas. Kita vertus, na ir kas, kad T. Marcinkevičiūtė pati („Nemunas“, gruodžio 14-20)– be niekieno pastangų– demonstruoja visus sau prieinamus eilėraščio modelius: ir verlibrą, ir eilėraštį proza, ir nesibaigiančioje pauzėje įslaptintą punktyrinį kalbėjimą (A. Bučys kadaise buvo išleidęs visą tokių eilėraščių knygą, ir lenkai vos nenualpo iš susižavėjimo), o vis vien gražu pirmiausia žiūrėti, o ne girdėti. Tiesa, paskutiniuoju metu eilėraščiai proza T. Marcinkevičiūtei sekasi geriausiai. Ir įtaigiausias „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“. Bet ir toliau rankioti po vieną du eilėraščius atskirose publikacijose? Tai panašu į savižudybę. Ir gal net į skaitytojo žmogžudystę (taip ir įsivaizduoju skaitytoją, įsikniaubiantį į dulkančius savaitraščių komplektus ir ieškantį minėtų tekstų). Tepasakysiu, kad tikrai radau sau po pora eilėraščių R. Keturakio, I. Janonės (gruodžio „Metai“), E. Gaidausko („Nemunas“, lapkričio 30-gruodžio 6) publikacijose. Kurie tie du eilėraščiai, tegu pasirenka patys autoriai. Kiek lengviau bus pasirinkti V. Kuodytei („Šiaurės Atėnai“, gruodžio24), nes čia ir man tereikėjo rinktis tik vieną eilėraštį ir tik iš dviejų.

Savotiškai žavus G. Kazlauskaitės esė „Rašto triumfo arka“ („Literatūra ir menas“, gruodžio 22) – net su visom aliuzijom į V. Mykolaitį-Putiną ir J. Sprindytės kuodą (jis, pasirodo, amžinas, kaip ir kai kurios vertybės). Bet jei tai skelbiama kaip proza, kuo tada ne proza M. Ivaškevičiaus esė „Civilizacija „Veržbolovo“ („Šiaurės Atėnai“, gruodžio 9). Joje taip pat gražiai susieti Kybartų, Virbalio prisiminimai su rusų klasikos citatomis apie buvusią Veržbolovo, o vėliau Virbalio muitinę. Gal tik stilius kiek klampesnis ir vangesnis. Apskritai, sprendžiant ir iš vėlesnių M. Ivaškevičiaus publikacijų, atrodo, kad jis rašo savo genealogijos istoriją – nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Nieko blogo, o gal net pranašinga. Antai D. Staponkutė („Istorijos pasikartojimai“, – „Šiaurės Atėnai“, gruodžio 2) prisimena dabar itin išpopuliarėjusias Kipro rašytojų autobiografijas, kurios dažnai prasideda taip: „Pirmosios civilizacijos pėdsakai mano gimtinėje buvo aptikti prieš 9000 metų...“ Nusistebėjus, kodėl gyvenimo atpasakojimas pradedamas iš taip toli, kiprietis rašytojas mielai paaiškina: „Kaip tai kam? Tai aš esu papildoma informacija istorijai, o ne ji man. Aš gi turiu parodyti, kas aš ir iš kur“.

Kaip įsimintiniausią gruodžio publikaciją vis dėlto palieku V. Braziūno eilėraščius „Šiaurės Atėnuose“ (gruodžio 24). Vien jau todėl, kad ji eilinį kartą mane taip šauniai apmovė: atrodė, va V. Braziūnas pagaliau sutramdė savo nesibaigiantį, tegu ir profesionalų, bet vis tuštėjantį poetinį kalbėjimą. Pagaliau jis pereina prie prasmių kalbos ir mąslios intonacijos. Kur tau! Po kelių savaičių „Liemenyje“ vėl skaitysiu V. Braziūno garsiaraštį, bet negi išsižadėsi tikro buvusio džiaugsmo? Juoba kad ir anų eilėraščių niekas neišbrauks nei iš V. Braziūno kūrybos aktyvo, nei iš mano atminties.

Atskirai paminėtinas „Literatūros ir meno“ poezijos puslapių sudarytojo triūsas: šiais laikais retai taip nutinka, kai meninis lygis visą mėnesį išlaikomas vienodas. Be atoslūgių.