Rūpesčiai dėl literatūros

Dariuszas Gawinas (g. 1964)– eseistas, publicistas. Varšuvos universiteto Istorijos fakulteto absolventas, filosofijos daktaras, Mokslų akademijos Filosofijos ir lenkų sociologijos instituto adjunktas bei Varšuvos sukilimo muziejaus direktoriaus pavaduotojas.

Dariuszas Gawinas tyrinėja lenkų politinių idėjų istoriją, lenkų inteligentijos istoriją, politinę filosofiją, istorinę politiką. Jis yra išleidęs šias knygas: „Ginčas dėl sukilimo. Varšuvos sukilimas pokario lenkų publicistikoje 1945–1981“, „Lenkija, amžinas romanas. Apie XX a. literatūros ir politikos ryšį“, „Laisvės šviesa ir kartėlis. Esė apie lenkų laisvės patirtį“.

2006 m. už knygą „Lenkija, amžinas romanas“ Dariuszas Gawinas buvo apdovanotas Andrzejaus Kijowskio premija.

Rašytojas svečiuosis šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje.

_________________


Pastaraisiais metais nusistovėjo du rašymo apie literatūrą būdai. Viena vertus, susiduriame su elegine poetika: nacionalinė tradicija žlunga, spaudžiama menkavertės kūrybos, ir jau greitai mus apgaubs barbariškumo tamsa. Antra vertus, girdime pagyras naujajai literatūrai, kuri gal ir nėra pernelyg liaupsinama, užtat yra lanksti ir pasirengusi laiko iššūkiams. Šios dvi stovyklos, galima sakyti, tarpusavyje nebendrauja, jos tik keičiasi pranašiškais komunikatais, nes abi šventai tiki savo tiesų teisingumu. Abi pusės nejaučia jokio reikalo suprasti viena kitos argumentų ir nesistengia kritiškai įvertinti savo pažiūrų.

Tradicijos gynėjų padėtis yra daug prastesnė, nes jie bando paneigti visiems akivaizdžią tikrovę. Juk dabar užtenka užeiti į knygyną, kad pamatytum lentynas, linkstančias nuo knygų, kurių kiekviena dar prieš dešimtį metų būtų buvusi sezono įvykis. Išoriškai tokia gausybė liudija klestėjimą. Antra vertus, naujosios kūrybos šalininkai negali paneigti, kad, be gausybės, juntamas ir šioks toks diskomfortas. Tiesa, kad išleidžiama daug gerų knygų, kad šiandien jos nepalyginamai geriau išspausdinamos nei seniau, tačiau, nepaisant to, niekas nesupranta, kad visa tai sudaro kažkokią reikšmingą visumą. Nors visko yra labai daug, tačiau viskas yra atskira. Kad atsikratytume šio diskomforto, užtenka, kaip padarė Kinga Dunin (straipsnyje „Lenkų literatūra ar literatūra Lenkijoje?“), pasakyti, kad tą diskomfortą pagimdė senų, anachroniškų tautinės kultūros vaizdinių inercija. Vadinasi, prie šiuolaikinio pasaulio nedera Mickevičius ir Jonukas muzikantas, taip pat nedera amžinai nerimauti dėl „lenkų literatūros“ likimo. Protaujama galbūt ir teisingai, tačiau turbūt pernelyg greitai sprendžiamos kai kurios gana svarbios problemos.

Šį požiūrį paaiškina žodžio „kultūra“ samprata. Seniau jis taikytas pirmiausia vadinamajai aukštajai kultūrai, kurios pagrindas buvo įvairios estetinės hierarchijos. Mūsų šimtmetyje nugalėjo kitas, naujų humanitarinių mokslų išsivystymo paveiktas, kultūros sąvokos supratimas– dabar tai yra visos kompleksinės reikšmių ir simbolių, vaizduojančių tikrovę, kurioje gyvena žmonės, sistemos. Šiuo, antruoju, atveju hierarchija nėra būtina. Kultūra jau nėra užduotis, pareiga, nereikalauja pastangų, nėra susijusi su tikrovės vertinimu, bet ji ją vaizduoja. Kiekviena grupė turi savo reikšmių ir simbolių sistemą, kartu kuria savo kultūrą. Vadinasi, pavyzdžiui, kalinių žargonas irgi yra kultūros rūšis, priklausanti žmonėms, sėdintiems kalėjimuose.

Jeigu šitaip žiūrėsime, literatūra nustos buvus estetinė problema ir taps antropologine problema. Iš prigimties literatūra turi ypač didelę simbolių ir reikšmių koncentraciją ir dėl to tampa tinkamu išeities tašku mąstymo, kultūros permainų etc. tyrimams. Tokių tyrimų metu jau nėra svarbi aukštosios kultūros estetinė vertė, kaip ji buvo suprantama anksčiau, nėra svarbus vertinimas, tačiau svarbi kolektyvinė sąmonė.

Taigi, prisimindami šią iš esmės revoliucinę permainą, prieiname pagrindinę problemą, tai yra lenkų literatūros tradicinio modelio problemą. Be to, nereikia pamiršti, kad ji apima daug platesnę erdvę, ne tik tekstus ir jų literatūrinę kokybę,– turiu omenyje būtent visuomenines literatūros funkcijas. Prieš pusantro šimto metų literatūrinis gyvenimas buvo neatskiriamai susijęs su tautos, suprantamos, kaip ją apibrėžė romantikai, likimu. Lenkų literatūra vadinosi „lenkų“, kai buvo „tautinė“, tautos dvasios istorijos metraštis. Tačiau dabar ji jau mirusi ir mažai kam rūpi, išskyrus jaunimą, kuris mokyklose per prievartą vis dar turi gilintis į jos paslaptis.

Tačiau ką reiškia teiginys, kad nebėra vadinamos romantiškosios „lenkų literatūros“? Ar viską paaiškina paprasčiausias konstatavimas, kad laikai pasikeitė? Reikėtų susimąstyti apie susidariusios padėties pasekmes. Pagrindinis priekaištas senajai literatūros formai ir jos visuomeninio funkcionavimo modeliui– anachronizmas. Lenkų literatūra prarado sąlytį su tikrove, buvo atstumta visuomenės, nes nebeatlieka savo pagrindinės kultūrinės funkcijos – jau nesuteikia, kaip rašo Kinga Dunin, kodo, kurio reikia iššifruoti egzistuojančioms kultūrinėms prasmėms. Iš to galima daryti paprastą išvadą: iki šiol lenkų literatūra suteikdavo kodą, kuriuo buvo galima iššifruoti esybės, vadinamos lenkų tauta, likimo prasmę, tuo tarpu šiandien (ryšium su jos nuopuoliu, atstumtumu) galimi du variantai: arba bendruomenė, gyvenanti tarp Odros ir Bugo, jau nėra lenkų tauta (ir todėl nebereikia literatūros, kuri paaiškintų „kultūrines prasmes“, susijusias su būtimi), arba pati lenkų tapatybės šerdis yra veikiama performavimo procesų (tokia šerdis per pastaruosius 150 metų buvo būtent romantizmas).

Tik atgavusi nepriklausomybę, romantiškoji tauta nepastebimai virto demokratine visuomene. Romantiškoji tauta pirmiausia buvo dvasinga bendruomenė ir dėl to jos likimas buvo patikėtas žmonėms, kurie savo jautrumu ir kompetencija galėjo išsaugoti jos tapatybę. Likimas lėmė, kad šis vaidmuo teko menininkams, pirmiausia– visiems rašytojams. Jų užnugariu, suprantama, tapo inteligentija, kuriai tautinės tradicijos kultas susiliejo su kultūros vertybių saugojimu. Tačiau liberali visuomenė nėra dvasinga bendruomenė– ją sieja dėmesio sutelkimas į materialinę gerovę, ūkio vystymąsi. Bendro likimo jausmas čia atsiranda svarstant biudžetą (pinigai sieja visus, nepriklausomai nuo statuso, išsilavinimo ir skonio). Šitokios bendruomenės likimą formuoja politikai, o jį lemia ekonomistai. Menininkams, rašytojams, intelektualams vietos šioje srityje nėra. Dvasinės vertybės nustumtos į periferiją. Liberalios visuomenės pagrindą sudaro ne inteligentija, bet gimstanti vidurinioji klasė.

Jau pati istorinių pokyčių esmė daug paaiškina, kas atsitiko kultūrai. Pirmiausia– jau tūkstančius metų, nuo Sokrato ir Platono laikų, žinoma, kad demokratija ne visada teigiamai veikia kultūrą. Piliečių lygybė sulygina jų skonius. Iš to kyla vertybių ir hierarchijų reliatyvumas, autoritetų erozija, pašlyja viešoji moralė. Prie šių klasikinių demokratinės santvarkos bruožų prisideda XX amžiaus demokratijai būdingi bruožai. Pirmiausia– masinės kultūros invazija. Viduriniosios klasės egzistavimo pagrindas yra nuolatinis gėrybių, tarp jų ir kultūros produktų, vartojimas. Vadinasi, amerikietiškos literatūros, filmų, muzikos įsigalėjimas liudija unifikaciją, kuri yra ne tik Lenkijos, bet ir visos civilizacijos problema.

Šis procesas taip išsiplėtė, kad jau draudžiama konservuoti nedeformuotą praeitį. Dėl to labiausiai užkietėję romantiškųjų Šventosios Trejybės apkasų gynėjai neišvengiamai atsidurs nuošalėje ir savaime išnyks paveikti nusivylimo. Užuot susimąstę, ką iš praeities būtų galima išgelbėti ir išsaugoti naujoje situacijoje, jie nenori nė girdėti apie kokį nors senojo modelio pakeitimą. Neįmanoma sustabdyti permainų, kurios apima ne tik Lenkiją, bet jau ir visą pasaulį. Atkaklus, aklas priešinimasis tik komplikuoja situaciją. Kita vertus, nekritiškas naujovių gyrimas, gana keistas tikėjimo tvarką darančia nematoma rinkos ranka priskyrimas liberaliai kultūrai, įsitikinimas, kad galų gale viskas savaime susidėlios, susitvarkys,– taip pat yra trumparegiška.

Tačiau problemos esmė ta, kad Lenkijoje aukštoji kultūra susijungė su tautine kultūra. Lenkijoje susidariusios situacijos specifika yra sąlygota istorinių aplinkybių. Skirtingai nuo Vakarų Europos, pas mus nei XIX, nei XX amžiuje nebuvo viduriniosios klasės. Jos visuomenines ir kultūrines funkcijas atliko inteligentija. Nepriklausomybės siekis ir bajoriška šios grupės kilmė davė pradžią pilietiniam, gyvenimiškam jos kultūros modeliui. Lenkų žemėse gyvenanti bendruomenė galėjo nesiimti tokios užduoties ir galėjo, pavyzdžiui, pasirinkti asimiliaciją. Bet jeigu nusprendė priešintis, iš anksto buvo nulemta to, kas tautiška, ir to, kas kultūriška, simbiozė. Inteligentija sukūrė patriotinius, tautinius ir paprotinius, kultūrinius standartus, privalomus visiems, kas bandė kilti visuomenės laiptais. Kultūrinis snobizmas susipynė su visuomeniniu, kadangi aukštoji kultūra kartu buvo ir tautinė, o abi jos buvo „poniškos“, „lenkiškos“, arba bajoriškos. Plebėjai, kilę iš kaimo, miesto ir žydų getų, kurie siekė dalyvauti universalioje, aukštojoje kultūroje, galėjo tai padaryti tik dalyvaudami lenkų tautinėje, inteligentijos, kultūroje.

Dėl Lenkijoje susidariusios tokios padėties senojo, romantiškojo modelio nykimas ir inteligentijos, kaip visuomeninės grupės, sudarytos iš tikrųjų jos atstovų, irimas yra labai pavojingas, kelia daug grėsmių. Sutinku, šis procesas yra neišvengiamas, jo priežastys nėra sąlygotos vien mūsų pačių tautos istorijos, tai sąlygojo Europos ir visos Vakarų civilizacijos istorija. Tačiau ryšio tarp tautinės kultūros ir aukštosios kultūros specifika rodo, kad vienos žlugimas kitą automatiškai padaro nesaugią. Jeigu paskubomis, be menkiausio gailesčio ir nė akimirkos nesusimąsčius atmetama praeitis, tai paprasčiausiai su piktžolėmis išraunami javai.

Teisybė, kad romantiškasis literatūros ir jos visuomeninės reikšmės modelis jau neveiksmingas ir anachroniškas, žmonės nuo jo jau nusisuko. Tačiau tai nereiškia, kad mums nebereikalinga aukštoji kultūra kartu su savo hierarchija ir estetinio lygio bei vertybių reikalavimais. Vertinimų nepaisymas, postmodernistinis skirtingumas, „atskirumas“ ten, kur turi būti juntamas vientisumas ir bendrumas,– visa tai kelia grėsmę tikrajai kultūrai, kuri yra pašaukimas, pareiga ir iššūkis; kultūrai, kuri reikalauja pastangų ir nėra tik pramoga arba savo baimių ir kompleksų slopinimo būdas. Aukštoji kultūra iš prigimties nėra demokratiška, nes ji laikosi griežtų kokybės (visada pačios aukščiausios) normų. Be hierarchijos ji merdi, nyksta, miršta.

Todėl ir demokratinėje visuomenėje į ją žiūrima įtariai. Juk visi yra lygūs, be to, ir skoniai yra vienodi; šitaip galima pradėti toleruoti kvailybę ir netgi daugiau– skleisti pagiriamąjį žodį kvailybei, kuri yra natūralesnė, naujesnė ir galų gale realesnė (kokie tiražai, kokia paklausa!). Įdomus dalykas, kad dauguma kultūros žmonių susitaiko su padariniais, kurie atsirado susimaišius dviem skirtingoms sritims– politikai ir kultūrai; šio susimaišymo pasekmė– savotiška nebylystė matant akivaizdžius kvailybės atvejus. Tuo tarpu visai kas kita yra pagyros balsavimo teisei, demokratinei laisvei (vadinasi, ir laisvei rinktis kvailybę) ir visai kas kita– pagiriamasis žodis kvailybei. Jeigu kas nors tvirtina, kad žmonės skaito kvailas knygas, tai dar nereiškia, kad iš jų dėl to turi būti atimtos piliečių teisės arba kad taip įžeidžiamas jų orumas.

Taigi literatūros, kaip antropologinės kultūros dalies, studijos neprieštarauja kartu skelbiamoms kritiškoms nuomonėms apie mus užliejančios šventeiviškos postmodernios literatūros turinį (perleistas per popkultūrą budizmas, nirvana, suvokimo išplėtimas, savitumo paieška ir t.t.). Neprieštarauja, kadangi nagrinėja iš esmės dvi skirtingas tikrovės sritis. Juk visada egzistavo tokia literatūra, sudarydama grožinės literatūros pagrindą. Visada greta Balzaco ar Goethe’s egzistavo didžiausios krūvos literatūrinės produkcijos, kuria per atlaidus užverčiami gatvės prekeivių prekystaliai, palapinės ir populiarių kavinių skaityklos ar gydytojų kabinetų laukiamieji. Būtent tokia kūrybos rūšis ir domina mentaliteto istorikus, įkvėptus antropologų parengtų metodų. Tai, ką siūlo Kinga Dunin, yra mentaliteto istorija, rašoma jau dabar, be paliovos.

Galima sakyti, kad aukštoji kultūra tikrai ir taip kokiu nors pavidalu išliks. Juk visada atsiras jautrių žmonių, sugebančių užmegzti kontaktą su reiklia publika. Tiesa, požiūris „kaip nors išliks“ reiškia atsižadėti atsakomybės už ateitį. Juk nuo mūsų sąmoningų sprendimų taip pat priklauso jos forma. Funkcija, kurią atlieka kultūra apibūdinant bendrą tapatybę, vaidina nemenką vaidmenį. Priversti pereiti nuo vieno kraštutinumo (romantizmo karštinė) prie kito (liberalizmo šaltis), esame linkę atmesti visas mintis apie kultūros ir bendros tapatybės sąjungą, ir jau neduok Dieve, kad tos mintys būtų interpretuojamos tautinėmis, politinėmis kategorijomis. Tačiau liberali visuomenė– tai tik bendruomenės gyvenimo organizavimo forma, bendruomenės, kuriai dar turi būti suteiktas dvasinis turinys, sujungiantis vienetus į didesnę visumą, įrodančią, kad juos jungia ne tik bendra prievolė mokėti mokesčius ir laikytis įstatymų. Jeigu romantiškasis modelis nebeegzistuoja, dar nereiškia, kad kultūra iš viso prarado savo reikšmę šioje srityje.

Tautos, netekusios praeities, išnyksta. Visada ir visur turi egzistuoti kokia nors tradicija, praeitis, sukurianti bendrumo jausmą. Lenkų literatūra dėl specifinės Lenkijos istorijos buvo tokia pat– daugiau ar mažiau– paprasta literatūra, aukštosios kultūros dalis. Mickevičiaus sonetai– tai paprasčiausiai gera poezija, nepriklausomai nuo to, ką žinome ar nežinome apie filomatų procesą. Tą patį galime pasakyti apie Prusą, be „Sargybos“ parašiusį „Lėlę“, kurią galima skaityti kaip psichologinį romaną, ne tik kaip po sukilimo prasidėjusios epochos aprašymą; Gombrowiczius parašė ne tik „Transatlantiką“, bet ir „Kosmosą“, ir taip toliau, ir taip toliau. Todėl bendras susidorojimas su visa tradicija, jos atmetimas tik dėl to, kad gimusi praeityje, yra pernelyg skubotas. Problema yra ne pati praeitis, bet jos interpretacija. Galbūt, atleidus kultūrą nuo politinių ir globėjiškų funkcijų, bus galima iš naujo pažvelgti į jos istoriją. Dabar geriau revizuoti, o ne likviduoti.


Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas