Vienas žymiausių XIX a. Vakarų Europos realistų Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) gimė 1799 metų gegužės 20 d. Prancūzijos centre, Tūro mieste. Tėvas buvo valdininkas ir vertėsi komercine spekuliacija, kuri padėjo pralobti. Aštuonerių metų Onorė buvo atiduotas į Vandomo koledžą. Tėvams persikėlus į Paryžių, mokėsi įvairiuose pensionatuose. Vėliau, tėvo noru, įstojo į teisės fakultetą ir drauge dirbo notaro kontoroje. Tačiau Onorės nedomino teisininko karjera, o aukštumų jis stengėsi pasiekti per literatūrą. Kilus konfliktui tėvas nusileido ir davė dvejus metus sūnui išbandyti savo jėgas. Gaudamas nedidelę tėvų paramą jaunuolis apsigyveno Paryžiuje, skurdžioje palėpėje, pasišventęs literato darbui.
O. de Balzakas jau nuo mažumės labai daug skaitė, buvo visapusiškai išsimokslinęs, turėjo lakią vaizduotę ir daugybę įvairiausių iliuzijų. Todėl dėl neįgyvendintų ketinimų ar nepasiteisinusių fantastiškų planų jis visą savo gyvenimą nepajėgė išbristi iš skolų.
Onorė de Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės iki mirties jis stengėsi įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad jis kasdien rašė bent po 10, o įkvėpimo pagautas net po 14 – 16 valandų per parą, - dažniausiai naktimis, miegą vaikydamas kava. Toks gyvenimas tęsėsi apie dvidešimt metų, kol galiausiai nualintas jo kūnas ir siela užgeso sulaukus vos 51 metų.
Rašytojo manymu, meno, kaip ir mokslo paskirtis – padėti žmonijai. Literatūra skirta ne maloniam laiko praleidimui. Ji – žinių šaltinis. Šiuo požiūriu menininkui keliami specifiniai uždaviniai : kurdamas jis turi atsisakyti asmeninių interesų. Rašytojo gyvenimas nuolatinė auka. Pats Onorė save vadino „prancūzų visuomenės sekretoriumi”. Menininkas, - sako Balzakas, - yra didesnis už karalių: jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi. Taigi, rašytojo atsakomybė žmonijai didžiulė – jis ir mokslininkas, ir moralistas.
Gausiame literatūriniame palikime, kuriame matyti platus XIX a. visuomenės gyvenimas ryškėja šios svarbiausios kūrybos temos: pragaištingas tuometinės visuomenės poveikis asmenybei, pinigai, natūralių šeimos santykių irimas, jaunuolio kelias visuomenėje. O. de Balzako sukurti socialiniai ir psichologiniai tipai labai įspūdingi, įstringantys atmintin. O visa Onorės de Balzako kūryba turi didelę išliekamąją vertę. Ji - tartum XIX a. pradžios visuomenės enciklopedija. Joje visapusiškai atskleidžiama žmogaus asmenybė ir to meto visuomenės raida bei dėsningumai.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Pusbrolis Ponsas : romanas. - Vilnius, 2003.
Tėvas Gorijo : [romanas]. - Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1998; 1984; 1977; 1971; 1966; 1949; 1947; 1930].
Kurtizanių spindesys ir skurdas : romanas. - Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1992; 1956].
Eugenija Grandė : romanas. - Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1965; 1948].
Gobsekas ; Pulkininkas Šaberas ; Bedievio mišios. - Vilnius, 1998.
Tamsi istorija : [romanas]. - Vilnius, 1997.
Apysakos ; Romanas. - Vilnius, 1995.
Trylikos istorija : romanai. - Vilnius, 1994.
Puseserė Beta: romanas. - Vilnius, 1994 [kiti leidimai: 1957].
Šuanai arba Bretanė 1799 metais : romanas. - Vilnius, 1968.
Prarastos iliuzijos. - Vilnius, 1954.
Šagrenės oda : [romanas]. - Vilnius, 1952.
Trisdešimties metų moteris. - Vilnius, 1950 [kiti leidimai: 1939].
Nuorodos:
http://www.kirjasto.sci.fi/balzac.htm
http://www.online-literature.com/honore_de_balzac/
http://www.todayinliterature.com/biography/honore.de.balzac.asp
