Pasauly neturėtų būti kritikos. Ji pastato žmones į nepatogią padėtį ir turi daug įtakos maniakų vystymuisi. Visi turi teisę į saviraiškos laisvę – taigi ir literatūra turėtų būti ne kas kita, kaip žaliasis „Eurovizijos“ turas, kur žiuri turėtų būti uždrausta šaipytis iš atlikėjų. Netgi tada, kai ji šitaip nori išreikšti savo humoro jausmą, pademonstruoti erudiciją ir parodyti, kad turi šiokią tokią muzikinę klausą. Šitokia tolerancija užtikrintų mums gerovės visuomenės vardą, visuomenės, kur tikrai visiems būtų gerai. Net visiškiems idiotams.

 Yra knygų, kurių pavadinimas iš tolo perspėja: nesiartink!.. Pavojinga!.. Tokia laikyčiau Juozo Statkevičiaus „Grožio kirtį“, aiškiai susijusią su barškuolių ir taipanų populiacija beigi žaibiška mirtimi. Būtų baisu, jei nebūtų gražu. Skaitytojų minia sutavaruoja prieš akis kaip iškirstas miškas. Ir pasidaro aiški posakio „Grožis išgelbės pasaulį“ prasmė: kuo mažiau bus skaitytojų, tuo pasaulyje bus geriau.

Juk ir skaitymas virsta blogu įpročiu, o literatūra – priklausomybės rūšimi!..

 Įspūdingas Jūratės Anilionytės romano „O kas po to?“ storis – aiški aliuzija į tai, kad tamstą netrukus užgrius visa personalijų lentyna. Nuo Talio iki Šliogerio. Skaitytojas gali būti sutrėkštas arba – dar blogiau – netekti vieno šulo. (Taip atsitiko B. Hrabalo Oskarekui: perskaitęs visų filosofų tekstus, gerai viską apgalvojo ir išėjo iš proto.) Taigi tokias knygas kaip „O kas po to?“ reikėtų skaityti tiems, kuriems tokia nelaimė negresia.

Ir apskritai – kodėl Platonas, išvarydamas iš savo valstybės poetus, nepagalvojo apie beletristiką rašančius filosofus?.. Nesitikėjo, kad taip gali atsitikti?.. Betgi atsitiko. Ir kas po to?..

 Žodis „dvasingumas“ aprėpia daug aukštajai literatūrai lyg ir netinkančių prasmių. Pavyzdžiui – „nuodvasa“, „dvasna“, „dvėseliena“ etc. Kai sovietiniais laikais pasimirdavo koks politbiuro narys, diktorius per televizorių iškilmingai pranešdavo: „Skončalsia vydajuščijsia dejatel’ i geroj socialističeskogo truda...“ Mes išsiversdavom – „nusibaigė“.

Kaip koks pasenęs Reksis ant dirvono. Ar nelaiminga kolchozo karvė.

Taip buvo turbūt todėl, kad sovietinis laikotarpis nepripažino dvasios nemirtingumo. Buvo sakoma – komunistui mirus, išlieka jo darbai.

Kadgi nelieka!..

Rašytojo L. Brežnevo „Plėšiniai“ ir „Mažoji žemė“, kaip dabar prisimenu, nukeliavo į išvietės duobę. Sakytum, literatūros katastrofa, bet iš esmės – tik tualetinio popieriaus stygius. Taigi ir katastrofa nekvepia.

Užtat įtarimą kelia sovietinių laikų nostalgikai. Jie, matyt, vėl trokšta užpakalius knygomis šluostytis. Nesuprantu tokių žmonių.

 Daugelis rašytojų, švelniai vadinamų grafomanais (ne dėl liguisto potraukio rašyti, o dėl potraukio spausdintis), kritikų kapojami, švelniai, bet ryžtingai atsako: „O aš, tamstos, rašau žmonėms! Ir, jei norit žinoti – iš širdies!“
Argumentas toks svarus, kad telieka blakstienomis suklapsėti.

Juk iš tiesų baisu net pagalvoti, kad didelė dalis profesionalių rašytojų rašo marsiečiams, skaityti pramokusiems orangutangams ir protingiems grybams, o iš kokių kūno dalių visa ta rašliava plaukia, gėda net pasakyti.

Taigi jei skaitysite kokius nors „Ginekologo užrašus“, šiukštu nesupainiokite adresato!.. O iškalbingųjų kūno dalių – tuo labiau!..

 Mane sukrėtė žinia (iš bulvarinio dienraščio), kad vienas itin turtingas žmogus, futbolo klubo savininkas, „Rotary“ klubo prezidentas etc., žmonos gimtadienio pokylyje susirinkusiai publikai perskaitė savos kūrybos poemą apie meilę. Skirtą, kiek supratau, žmonai, ne futbolo klubui.

Na štai!..

Griūva visi mitai, kad turtingi verslininkai laisvalaikį praleidžia virindami vamzdžius ar grodami balalaikomis. Pasirodo, jie rašo!..

O kadangi turtingas žmogus paprastai rengiasi žinomų dizainerių drabužiais, tai veikiausiai iš jų ir literatūros paslapčių mokosi.

Šiaip ar taip, juk Pogrebnojus turi nepriekaištingą skonį.

Nė nepalyginsi su kokiu nors Nacionalinės premijos laureatu, kurio švarkas šaukte šaukiasi negailestingos kritikos.
Bet kuriam galui „švarkų kritika“ reikalinga poezijai?.. O poezija – stilingam gyvenimo būdui?.. Juk jos niekada nesukirpsi ir nesusiūsi pagal naujos mados modelius!.. Poezija nėra medžiaga, paklūstanti žirklėms!..

 Vėl žinia iš bulvarinio dienraščio (nes kitokių dienraščių, galima sakyti, nėra). „Delfinas“ Stano, atostogaudamas Afrikoje, ruošiasi išleisti antrą knygą. (Pirmoji buvo ryte praryta egzaltuotų anoreksiškų mergaičių.)

Ir kaip neapsiverksi krokodilo ašaromis sužinojęs, kad filologiją studijavusiam jaunuoliui (vos neparašiau – žinduoliui) niekaip nepavyksta išvengti gramatinių klaidų?.. (Jas ištaiso redaktoriai.) Gal jau ir nebepavyks?.. Gal Stano jau laikas į delfinariumą?.. Ten jam geriau sektųsi... Ten delfinai ne tik dainuoja, bet ir tapo...

Bet kodėl man taip gaila delfinų?.. Toks jausmas, lyg nuo rytojaus juos imtų mokyti abėcėlės, o po poros metų – ir rašyti... O tada jau vargu ar žmonėms bebus reikalinga žmonių parašyta literatūra. Juk per daug ji sudėtinga!.. Gramatika!.. Sintaksė!.. Frazeologija!.. Kam visa tai?!.. Jausmų kalbai užrašyti šios baugios disciplinos nebūtinos. Pirkite ir skaitykite delfinų romanus. Garantuoju – juose nebus jokios ontologinės bjaurasties. Tik meilė ir anoreksija. O ko daugiau reikia?..

Renata Šerelytė

„Šiaurės Atėnai“