Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10313)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie kritiką, kuri kandžiojasi ir loja

2006-08-04
Šiandieninė meno kritika gana keista. Nedažnai recenzentai peikia ir pasako kokius nors trūkumus. Menininkai priprato prie teigiamo žodžio ir ėmė geisti liaupsių. Todėl kritika nebetenka savo esmės. O gal tai yra rafinuota kritika?

Mano kolegė S. J., kartą paklausta, kaip ji per parodos atidarymą išsisuka iš šios keistos padėties, atsakė: kai nepatinka meno kūrinys ir nieko apie jį negali pasakyti, tuomet gali pagelbėti kokia nors meno ar filosofijos teorija, prie kurios lyg tarp kitko prisegama kūrinio analizė. Tai, ko gero, vienas iš rafinuotesnių peikimo būdų, bet po to autorius jaučiasi ne ką mažiau pakylėtas nei po išsamios jo kūrinių analizės. Vis dėlto vadovavimąsi įvairiais tekstais veikia kaip tam tikra manipuliacijos pagunda.

S. J. tekstai - lyg modernūs barokiniai putėsiai. Kiekvienas teiginys - tai daugiakryptė nuoroda. Gaila, kad jos tekstų neskaitė A. J. Greimas. Čia jis galėtų koduoti, perkoduoti ir atkoduoti kiek širdis geidžia. Būtent dėl sudėtingų metaforų kaip tam tikrų daugiakprypčių ne tik naratyvo, bet ir kultūros, meno reiškinių nuorodų S. J. tekstai skaitomi negausiai ir sunkiai. Tačiau jie yra logiškai sukonstruoti.

Kritikas turėtų atsargiai naudotis teorijomis. Be abejo, neįmanoma kalbėti apie meno kūrinį nesiremiant jokia teorija - tokiu atveju tekstas gali virsti tik pažodiniu „to, ką matai“ atpasakojimu. Kritikui visada turi rūpėti tai, kas slypi po kūrinio pavidalu, kokia energetika iš jo plūsta, kokias asociacijas kelia atitinkami siužeto elementai.

Deja, kritikas parodos atidarymo metu negali pasakyti visko, ką mano iš tikrųjų. Galima išeitis iš tokios padėties - sukurti atmosferą, jog visi susirinkusieji geidžia pasisakyti. Tai išties glosto kūrėjo ambicijas. Štai kolega V. K. vienos parodos atidarymo metu išprovokavo pasisakyti mane, E. Š. ir net bandė į areną pakviesti R. R. (pastarasis nekalbėjo, nes galbūt buvo per mažai išgėręs :). Parodos autorius buvo patenkintas, spaudė visiems rankas ir sakė: ačiū, gera kalba... Parodos atidarymas yra šventė, nevalia kam nors gadinti nuotaikos. Tiesa, prisimenu vieną atvejį, kai V. R., būdamas griežtai neigiamos nuomonės apie eksponuojamą tapybos kolekciją, ją išsakė visiems girdint: manote kad Šiauliai yra provincija, todėl be jokios atsakomybės brukate visas nesąmones?

Paroda turėtų kelti ginčus, prieštaringas, bet pagarbias diskusijas. Tuomet kritika būtų naudinga. Tačiau kai kurie menininkai patys samdo kritikus, galinčius ne tik kalbėti parodos atidarymo metu, bet ir parašyti į meno leidinius. Tokiu atveju kritikai tampa kišeniniais - kaip čia muši per ranką, kuri tave maitina...

Atmenu, viename kultūros savaitraštyje išspausdinęs tekstą apie pažįstamą grafikę, susilaukiau menininkės skambučio. Ji priekaištavo, kodėl parašyto teksto neparodžiau jai ir kodėl apskritai nepasikonsultavau, kaip apie ją reikėtų rašyti, t. y., kodėl nepasidomėjau, kokia autorės nuomonė apie jos pačios kūrinius.

Rašydamas recenzijas, nevengiu pasakyti neigiamų pastabų. Muziejininkė A. K. susidarė įspūdį, jog man ne tik nepatinka kūrinys, bet ir jo kūrėjas (jei tau nepatinka paveikslas, tai nereiškia, kad ir kitiems turi nepatikti, kokią teisę turi „suvarinėti“ autorių?). Tačiau aš pats neprisimenu atvejo, kad būčiau spjaudęsis asmeninėmis antipatijomis.

Kaip tik čia kyla esminis klausimas: tai kas yra kritika ir kam ji reikalinga? Gal tikroji kritika mirė? Tegyvuoja kukliųjų menotyrininkų būrelis! Gal užtenka rašinių popdienraščiuose, kuriuose rašoma, kiek žmonių susirinko, kokį vyną gėrė, kas kam kokias gėles įteikė ar neįteikė. Tokių rašinėlių autoriai nėra meno suvokėjai ar mylėtojai, greičiau - morgo darbuotojai, juk rašo apie kriminalus, politikų intrigas, o progai pasitaikiu tokiu pačiu stilium parašo ir apie kultūrą.

Žurnalistas A. J. kartą pasakė: o tavo tekstus spausdina tik „Literatūra ir menas“, normalus miesto dienraštis net neįsileistų. Deja, po kelių savaičių įsileido, tiesa, už publikaciją buvo sumokėta. Tačiau pasitaiko, kad vos ne visą savo tekstą randu toje pačioje periodinėje popspaudoje, ir tik lyg tarp kitko kažkur užsimenama, jog R. Venckus kažkada kažkur kažką teigė. Po straipsniu pasirašoma anonimiškai: laikraščio „….“ informacija. Taip pristatoma kultūra paverčiama šūdkultūre (atleiskite už žargoną) ir atgrasoma nuo jos vartojimo.

Beje, prisimenu galerininkės J. A. repliką: tikri kritikai yra tik Vilniuje, jie yra aukštos kultūros, ne tokie kaip Šiauliuose. Mūsiškiams atseit daug košės dar reikėtų suvalgyti. Bet aš manau, kad iš tikrųjų svarbu, ne kiek, o kokia košė valgyta ir kiek ji yra energetiškai naudinga.

Dažnai kūrėjai pyksta ant kritikų. Štai kartą menininkas V. D. priekaištavo: žiūrėk, šitoj knygoj kritikas S. V. lygiai taip kaip tu pilsto iš tuščio į kiaurą - rašo apie nieką. Kyla klausimas: iš kur atsiranda toks priešiškumas meno kritikai? Tikriausiai meno vartotojas retai apie kūrinį mąsto kritiškai. Jei ir mąsto - tai labai asmeniškai, emociniu, o ne objektyviu teoriniu lygmeniu, nes dažnas žiūrovas nėra susipažinęs su pagrindiniais meno kritikos teiginiais, jo akiratyje nėra meno filosofijos, estetika apskritai neegzistuoja, o meno istorijos žinios paviršutiniškos arba labai siauros. Kaip tik tai ir lemia nesusikalbėjimą. Tačiau keista, kad sunku susikalbėti ne tik su daugelį metų kuriančiais ir meną vartojančiais, bet ir su studentais, ne vienus metus studijuojančiais meną.

Jei kritika turi tik girti, jei recenzentas per parodos pristatymą turi tik liaupsinti, tokiu atveju kritikas yra tik iškamša, o jo žodis - tobulas melas, fikcija.

Galbūt šį tekstą verta pabaigti perfrazuotu teiginiu: KRITIKA MIRĖ, TEGYVUOJA KRITIKA!!! Jūsų teisė rinktis, ar meną ir kultūrą pažinti kaip kultūrą su visais privalumais ir trūkumais, ar kaip šūdkultūrę?


Remigijus Venckus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-14 10:57
dokols
na ką... pons remigijau - tegul bus pagarbintas tamstos įžvalgumas, bet tiesą sakant - košės tikrai valgyta mažokai ir energetiškai nekokios. Beje - teko stebėti protingų žmonių veidus, kai tavo skambūs žodžiai neseniai aidėjo P.Višinskio bibliotekoje. Tiesą pasakius - niekas nieko nesuprato ir džiaugėsi, kad nustojai kalbėti. Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-05 14:32
A Puokas
Taigi. Leiskite pakritikuoti kritikus :).

Kaip matome, autorius visa širdimi piktinasi kritikų perkamumu, švelnumu, tendencijomis kurti panegirikas ir odes bei už jas žarstyti auksinius. Regime ir nuoširdų savęs priešpastatymą išvardintoms neigiamoms tendencijoms. Tačiau. Ar turi kritikas, anot autoriaus, loti ir kandžiotis?

Mano - menko, neišsilavinusio mėgėjo - apvalia galva, kritika turėtų būti konstruktyvi ir kurianti, skatinanti tobulėjimą, o ne aprašančioji, pažyminčioji, vertinanti save labiau, nei kūrėją. Ji pati yra kūryba, ir jei kritika praranda kuriamąjį elementą, ji tampa pikta, kaltinanti, menkinanti, lyginanti, nepagrįstai subjektyvi.

Kritika seka paskui kūrybą, todėl kritika gali mirti tik tada, jei miršta kūryba. Gal reikėtų didesnį dėmesį skirti kūrybos tobulinimui, prie ko galėtų ir privalėtų prisidėti ir kritikai, o ne kritikos kritikai, esą ji per prasta net tokiai blogai kūrybai.

Mislyju savo kreivais smegenų vingiais, kad kritikuojant būtina atsižvelgti į autoriaus asmenybę, jo paties santykį su kūryba, kad nelaiku drėbtelėjęs skaudų žodį neatgrąsintum jo nuo pasirinkto kūrybos kelio ar nuo kelio paieškų. Kritikas - subjektyvus subjektyvių kūrinių vertintojas, būtent todėl vertingiausia kritikoje tampa tai, kas sunkiausiai pasiekiama - objektyvumas. Manau, to labiausiai trūksta ir straipsnyje.

Kiek keistai skamba isteriškos gaidelės, kažkokios "falšyvos", lyg autoriui neužtektų savojo žinomumo ir jis piktintųsi neigiamais reiškiniais ne tik kaipo tokiais, ale dar ir su tam tikra doze pavydo. Šį įspūdį sustiprina straipsnio pavadinimas ir išvada. Nenoromis pagalvoji, kada kritikas garsiausiai loja ir kandžiojasi? Ar tik ne tada, kai yra benamis, pasiklydęs, sulytas ir alkanas? Ir jei surastų jaukius namus, bliūdelį su mėsos kukuliais, ar nepradėtų rankų laižyti?
Tai anaip tol netaikoma straipsnio autoriui, tiesiog kyla tokios keistos, žinoma, kvailos ir neteisingos, mintys.


Nuoširdžiai Jūsų,

A.Puokas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą