Rašyk
Eilės (71976)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 661 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kritikos krizė

2007-05-31
Polemika: kritikos situacija

Pirmasis sakinys: kūrybos kelias – į gelmę, loginis mąstymas – struktūros. Taigi žirklės atsiranda net neįsibėgėjus. Jei asmuo, kurį įvardijame kaip kritiką, mokslininką, analitiką, galėtų kalbėti kaip hipnozės specialistas, mums liktų tik išklausyti verdikto: „skaitykite, veikia“ arba – „neskaitykite, bergždžia“. Bet visi puikiai žinome, kad jis žvelgia į tekstą pagal tam tikras schemas, kurių pramoksta mokslo įstaigoje ir savarankiškai studijuodamas pasaulio kolegų darbus (t. y. siūlomas schemų variacijas), ir taip sužino apie kūrinį daugiau, nei suvokia pats autorius, ką jau kalbėti apie skaitytoją. Vienu atveju tyrinėjimai iš tiesų tampa gražiu pavyzdžiu, rodančiu, koks guvus yra žmogaus protas ir koks beribis jo regėjimo laukas, kaip iš vieno grūdo išauga šimtai augalų, apie kurių galimą egzistavimą sėjėjas nė nenutuokė. Kitu atveju matome viešą baimių demonstravimą, pasireiškiantį puikybės, įmantrumo sindromais, logocentrinės pozicijos, viršenybės ar net despotizmo deklaravimu. Tačiau negalima paneigti, jog visi dėsniai, kurie veikia rašytoją, veikia ir kritiką. Šią lygybės schemą labiausiai ištyrė Carlas Jungas, todėl kritika, kuri mėgina išpešti naudos, tyrinėdama archetipus bei simbolius, visuomet išlošia daugiau laiko ir nesukelia tokių stiprių alerginių reakcijų, kaip kad froidininkai. Kolektyvinė atmintis kuriantįjį ir analizuojantįjį jungia stipriau nei atskiri psichinės patologijos atvejai. Bet patologijų viešojoje erdvėje tiek daug ir jos tokiais mastais didėja, provokuojamos ekonominių, politinių ir kitų didžiosios kapitalizmo civilizacijos išvystytų atributų, kad jokie signalai, neatitinkantys tų vibracijų, negali būti priimti. Šiandienos suvokėjas pasirenka lengvą užkandį, linksmą užsklandą, stimuliuojamąjį gėrimą, ryškiaspalvį drugelį bamboje. Ir joks Karalius (Audrys, architektas) nepajėgus įrodyti, jog „Akropolis“ nėra tvirtovė ir ten įsikūrusios įstaigos nėra Atėnės šventyklos prototipas, kad maldos namai – greta jo stovinti kukli ir apleista bažnytėlė.

Antrosios žirklės atsiranda kaip tik šioje vietoje – kai nėra kam siųsti rimto pranešimo, siunčiama tik žinutė. Anonsas. Anonsuoja tie, kurie gali. Knygų rinka taip pat yra rinka, joje dominuoja firminiai vardai, pasaulio bestselerių košė, blizgiai rėkiantis apipavidalinimas ir kuluarų šnabždesiai apie literatūros žvaigždžių slaptąją gyvenimo pusę. Šioje rinkoje niekas nedrįsta garsiai pasakyti, kad kai kurios „išpromintos“ pavardės yra biznio dalis, nieko bendro neturinti su gelme, iš kurios ir kyla kūryba. Tylieji ir kuklieji, regis, tai tylai pasmerkti ilgam. Na, nebent „žvaigždžių epidemija“ greičiau nušienaus kitas pramogų sritis ir pavėlavusieji į triukšmo traukinį staiga taps pirmieji naujojoje eroje. Norėtųsi, kad ta era atsigręžtų į tai, apie ką retai įmanoma pasakyti. Tik suvokti. Nujausti. Atpažinti septintuoju jausmu. Ne instinktu. Tačiau šioje rinkoje mes privalome prigaminti garsių vardų, kad ir mūsų šalies vardas būtų garsus. Kodėl garsiausia mūsų rašytoja tapo Jurga Ivanauskaitė? Kodėl niekas neišdrįso pasakyti, kad jos tekstuose gelmės ir literatūros maža, o daug keistos tamsos, kuri baugina tyliuosius, bet gal arčiau esminių tiesų esančius? Kodėl drabužių modeliuotojo eilėraščiai tapo reiškiniu knygų mugėje, jei ten net užuominos apie poeziją nėra? Kodėl iškrypėliška, vulgari, įmantrybių prikaišiota lietuvių rašliava yra lietuvių postmoderno literatūra ir pasididžiavimo bendrame europinės literatūros kontekste objektas? Nėra kur suspėti. Visi traukiniai seniai nuvažiavo. Nereikia niekur suspėti. Gal pusė pasaulio dar nė neužaugo iki mūsų poezijos. Bet apie ją mes taip mažai kalbame.

Literatūros kritika išgyvena krizę. Net neabejoju, kad dauguma humanitarų, suprantančių, jog šiandien jau nebegalima kalbėti nei plokščia apžvalgine, nei ypač įmantria mokslo kalba (kurią, reikia pripažinti, irgi susikūrėme veikiami provincialumo baimių), neranda to universalaus kalbėjimo rakto, kuris atvertų suvokimo duris. Viktorija Daujotytė, Audinga Peluritytė, Valdemaras Kukulas... Jei būtų literatūros žmogus – Regimantas Tamošaitis. Gal kai kada jie tiesiog nepasako, bet tikiu – nebijo. Man svarbiausia – geba ne tik matyti, bet ir regėti. Tačiau trys ar penki žmonės negali prisiimti naštos išrėkti, kuri literatūra yra tikra kūryba. Jie irgi labiau tyliųjų padermės. O mūsuose šiandien reikia šaukti, reikia sukiotis ypatinguose vakarėliuose greta ypatingųjų. Reikia pačiam būti „išsiprominusiam“, kad tave atpažintų minioje bent jau ta atminties dalimi, kuri fiksuoja pirmąjį „Stiliaus“ viršelį.

Trečios žirklės atsiranda „su pykčiu“. Štai šito, mielieji, aš iš tiesų nesuprantu. Leiskite man nuo temos apie kritiką keliais sakiniais nukrypti į lankas, kurias dabar visi vadina virtualiąja erdve. Nesvarbu kokią svetainę atsidarytum – nuo delfi iki one, nuo bernardinų iki rašyk, nuo lryto iki culture.lt – visur kunkuliuoja aistringų susirašinėjimų okeanai, pritvinkę pagiežos, neapykantos, noro įkąsti, apspjauti, pašiepti, prikišti, pabaksnoti, pažeminti. Kad ir apie ką pašnekovai kalbėtų, nors temos būna tikrai „nekaltos“, nors diskusijos prasideda apie gana pakylėtus dalykus, galiausiai viskas išvirsta į šlykštų jovalą: asmeniškumai, biografijų kilnojimai, žiūrėjimai pro skylutes ir matymai to, ką nori matyti, bet ne kaip yra iš tiesų. Keisčiausia, kad kalbos, pradėjusios analizuoti literatūros kūrinius ar straipsnius apie kultūrą, dvasingumo problemas, tikėjimą etc., tuojau pat peršoka į kitą lygmenį, ir polilogo dalyviai ima aiškinti vienas kitam, kokie būdo ypatumai jiems nepatinka, ką mylėjo ar su kuo išsiskyrė kitas, kaltasis, koks jo mentalitetas ar skonis ir pan. Beje, tokių pokalbių metu aptariamieji niekada nebus pagirti, paskatinti, ką jau kalbėti apie džiaugsmą, išgyvenimus, teikiančius malonumo, pozityvumą apskritai. Aptariamasis visada yra kaltas ir už viską. Šio pykčio užgožtą mūsų matymą pramušti yra tiesiog beprasmiška. Kritika – tai matymas, pastebėjimas, išryškinimas. Išryškinti galima kalbant. Kalbėti galima, kai klausomasi. Betgi, Dieve mano, kas nori klausyti? Visi nori šaukti. Kas nori klausyti?.. Išgirsti?... Atsitokėti?...

Psichologai teigia, kad vaikas, kuris pripranta prie pakelto tono ar rėkimo, visada suklūsta, jei jam kalba pašnibždomis. Noriu tikėti, jog gelmė ir tyla dar švęs pergalę, nes kas tikra, nepraeina niekad. Noriu tikėti, kad ramiai, bet įžvalgiai kalbėdami apie poeziją ir prozą, sugebėsime sudominti, kad atsiras, kas suklūsta, atsigręžia. Tiesiog jaunai panelei „Akropolio“ reikės tiek, kiek ji bus atleista nuo šeimos, pokalbių, buvimo drauge su ramiai esančiaisiais. Tiek, kiek ji gyvens virtualiajame reklamos, šūksnių ir neegzistuojančios mados vaikymosi ekrane. Baimė. Baimė pažvelgti į save ir kitą. Be pykčio. Klausyti ir girdėti. Matyti ir regėti. Tam reikia ramybės. Tempas, kuris mus vaiko kasdienybėje, netinkamas drabužis menui. Ir meno kritikai. Ypač literatūrai. Parašyti ir perskaityti – štai kur kabliukas.


Erika Drungytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-01 06:27
belsti
velnishka tiesa.
o kritikam tokį suvokimą reiktų skiepyt nuo pirmosios iki paskutiniosios studijų dienos. gal tada kas ir pakistų atbėgus tai naujajai kartai.
dar gi reiktu ish pagrindų perverst studijų sistemą ir nekalt tų pačių kanonizuotų meno kokybės estetikos supratimo idėjų ar bruožų kuriuos visgi ish kartos į kartą hab. daktaras per duoda savo studentui kuris savo ruoshtu  tapes hab. daktaru atkartoja motytojo kuris jau miręs ir didžiai gerbiamas zhodzhius treciajai kartai - kokiam vargshui antrakursiui kuris norėdamas gaut gerą įvertinimą tą išmintį iškals kaip tėve mūsų ir galop po gerų trisdeshimt metų viskas bus taip pat kaip ir buvę tik vadinsis gudriau, su kokiu įdomiu priešdėliu.
kazhkoks pyktis lenda.aj.ate, bo prikalbėsiu ką ir pyks nemunas ant manęs po to :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą