Kokia šiandien kritika?

Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ

1. Ar, Jūsų nuomone, pakankama dabartinės lietuvių literatūros proceso refleksija?

2. Kokias išskirtumėte pagrindines pastarojo meto mūsų literatūros tendencijas?

3. Ar esama kritikų, kurių nuomonė apie knygas būtų skaitytojų laukiama ir padėtų jiems pasirinkti lektūrą? Ar akademinė kritika atlieka šią funkciją? Kaip vertiname pačių rašytojų kritiką, rašomą apie kolegų kūrybą?

4. Vertėjų centro steigiamajame susirinkime literatūrologas Vytautas Kubilius kalbėjo: "Jei imtumėme svarstyti, kieno didesnis indėlis plečiant lietuvių literatūrinės kalbos raiškos galimybes – meninio vertimo ar originaliosios literatūros, manau, kad tektų pripažinti pirmenybę vertimams". Ką Jūs apie tai manote?

5. Šalia tradicinės kritikos randasi anotacinė, siekianti reklamuoti knygą, įpiršti ją kaip prekę. Koks Jūsų požiūris į tokią kritiką?


1, 5. Literatūros proceso refleksijos lygis atitinka egzistuojančias galimybes. Mane ir sužavėjo, ir sutrikdė 2003 metų rugsėjį "Literatūroje ir mene" paskelbtas Leszeko Bugajskio straipsnis "Nauji literatūriniai žaidimai" apie pastarojo dešimtmečio lenkų literatūros padėtį. Jame populiariausi lenkų rašytojai kvalifikuojami kaip teturintys "vidutinei literatūrai reikalingų sugebėjimų", o pirmoji dama Olga Tokarczuk nelaikoma didžios literatūros kūrėja. Mūsų terpėje panašus atvirumas neįmanomas. Įsidėmėtina lenkų kritiko nuostata – kad vertinimai neprasilenktų su verte: "Tai toks tarsi vidinis literatūros postulatas". Pas mus to vidinio postulato reikalai prasti. Vieni jo sąmoningai išsižada. Kiti – iš sutrikimo. Tapo įteisinta vertinimo kriterijų krizė. Bet kodėl? Gerai literatūrai visada galiojo tie patys esminiai kriterijai, iš kurių svarbiausias – individuali kalbinės raiškos bei poetinės vaizduotės galia. Deja, tikram kritiniam diskursui mūsų bendruomenė vis dar nėra imli. Lietuvoje rimtą kritiką rašyti visiškai neapsimoka. Darbo sąnaudos didžiulės, o nei balų, nei garbės, nei pinigų. Ir su visais susipyksi.

Mokslą valdančių institucijų klerkams pritaikius "prestižinių" publikacijų ir balų sistemą tariamiems akademiniams rašiniams, mokslas ir kritika prieš keletą metų buvo supriešinti, jiems primesta alinanti skyrybų įtampa. Abu barus vis labiau diferencijuojant, kritika pralaimi iškart. Ji netenka profesionalumo, rašiniuose įsigali profaniškas vienadienis požiūris, kurį savo ruožtu skatina komercinis leidyklų, knygynų, spaudos interesas. Literatūros fakto (naujos knygos, rašytojo jubiliejaus, apdovanojimo, literatūrinio renginio etc.) galiojimo laikas vis trumpėja. Žiniasklaida stengiasi kiekvieną literatūros faktą strimgalviais suvartoti, nes ji minta tik šviežiena. O normaliai knygai apmąstyti reikia susikaupimo, truputėlio distancijos, konteksto. Jeigu peržvelgtume visuose leidiniuose pasirodančias įvairaus žanro publikacijas, kiekybinė gausa nenuviltų (recenzijos, anotacijos, pokalbiai, proginiai reportažai, moksliniuose žurnaluose – vienas kitas straipsnis). Kritikai kiekybės iš bėdos pakanka, trūksta kokybės, kompetencijos, t.y. pamatinių savybių – analitiškumo, kritiškumo, vertybinio aspekto. Nebematome atskiro kūrinio vietos literatūros sistemoje, maža probleminių, apibendrinančių straipsnių. Lengvai susitaikėm su aksioma, kad knyga – prekė. O kas gi šiandien prekę peikia, net ir prastą? Reklaminis knygos aptarnavimas ima išstumti autentišką kritiką. Knyga, kaip priedas prie efektingo rašytojo įvaizdžio, – naujas reiškinys mūsų padangėje. Regis, greit reikės drąsos tvirtinti, kad literatūra tebėra žodžio menas, o ne pretekstas performansui eilinės knygos viešose krikštynose. Norint likti kritiku, matyt, derės atsisakyti pakilių šnekėjimų naujų knygų sutiktuvėse. Šventės šurmuly tarpsta pagyros. Proginės kalbos ryt poryt atsiduria kultūros leidiniuose ir automatiškai įgyja kritikos tekstų statusą, nors gana esmingai pažeidžia žanro reikalavimus.

Kultūriniai savaitraščiai ir mėnraščiai galėtų našiau formuoti literatūros refleksijos procesą. Panašu, kad daug kas vyksta inertiškai. Daugelis recenzijų nebesiskiria nuo anotacijų. Redakcijoms linkiu aktyvaus racionalumo.

2. Į tokį klausimą maga atsakyti prieš ketvirtį amžiaus ištartais Alberto Zalatoriaus žodžiais: pagrindinė tendencija, kad nėra jokių tendencijų.

Na, sakykim, prozoje išskirčiau: žanrų ribų nykimas, karnavališkumas, miestiško mentaliteto įsigalėjimas, intertekstualumas, garsėjantys moterų balsai, esė triumfas, populizmas, juslių prioritetas, eurokanono ilgesys, eurospąstų baimė, rinkos diktatas.

Bet kas iš to?

3. Ar esama tokių autoritetingų kritikų, kurių nuomonė būtų skaitytojų laukiama? Mes to nežinom. Ir nekorektiška patiems tai svarstyti. Reikia klausti skaitytojų.

Akademinė kritika – labai gražus pasakymas. Akademinės sferos žmonės, kaip minėjau, privalo "daryti mokslą", o kritikai tegali tai daryti priešokiais. Jie turi ieškoti metodologinių orientyrų ir atramų, atnaujinti kritikos analizės instrumentus. Iš tiesų randasi vis daugiau tyrėjų, gerai įvaldžiusių kurį nors konkretų literatūros analizės metodą: semiotinį, fenomenologinį, hermeneutinį, psichoanalitinį, feministinį, mitopoetinį ir t.t., bet jie dažniau taikomi laiko patikrintiems tekstams interpretuoti. Konkretaus metodo procedūras gana rizikinga primesti "einamajai" literatūrai. Metodas teikia galimybių abstrahuotis, tekstą paversti spekuliatyvių operacijų objektu, metodologiškai susireikšminti. Feministinė žiūra pernelyg adoruoja visus moterų tekstus. Hermeneutiniam interpretatoriui nesvetimas narcisizmas. Kultūrologas ima gražbyliauti, o psichoanalitikas vaduotis iš savo paties kompleksų. Įsijautus į fenomenologiją, viskas tampa fenomenais, naikinančiais kritiškumo dvasią.

Rašytojai, vertinantys kolegas, į kūrinį reaguoja spontaniškiau, gyviau ir, jei nėra susaistyti artimais bičiulystės saitais, netgi reikliau. Labiausiai pasitikiu R.Šerelytės ir S.Parulskio nuojautom ir sprendimais.

4. Kadangi atsakymo į šį klausimą nežinau, atsipirksiu pasiūlymais. Susitelkime, kad literatūros kritika bent kiek atsigautų. Kodėl neįsteigti kokios premijos kritikams? Vieni rašo daug, kiti originaliai, bet mažai, treti įžvalgiai, ketvirti žaismingai. Gal reiktų atgaivinti praeities iniciatyvas: trumpos recenzijos konkursą, dviejų nuomonių apie vieną knygą rubriką, apžvalginės mozaikos žanrą, kalendorinių metų gale – apdovanojimus už geriausią metų kritikos rašinį "Literatūroje ir mene", "Šiaurės Atėnuose", "Metuose", "Kultūros baruose", "Židinyje". Kuris nors kultūros leidinys galėtų paskelbti probleminio straipsnio akciją. Universitetuose pabandykim rengti analitinės recenzijos seminarus. Stenkimės gauti tikslinę stipendiją perspektyviam jaunam kritikui.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius pasižada kasmet sausio pabaigoje organizuoti praėjusių metų knygų aptarimą (nuo 1998-ųjų tą darydavome kas antri metai).