Estetinės ir etinės vertybės Jono Lankučio literatūros kritikoje

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto akademiko Jono Lankučio 80-mečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje (2005-02-24), pagrindu.

Jono Lankučio didžioji darbų dalis nudirbta okupuotos Lietuvos sąlygomis. Šią aplinkybę reikia turėti galvoje, norint adekvačiau suprasti kritiko, literatūrologo atliktų darbų prasmę; bet, noriu pabrėžti, tas šizofreniškas laikas ir jam tekusi ideologinė kritiko duoklė šiame rašinyje nebus dėmesio centre. Čia stengtasi įžvelgti Lankučio – literatūros kritiko – individualybę, remiantis svarbiausiais jo darbais. Tai trijų leidimų sulaukusi monografija „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“ (1961, 1973, 1986), „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“ (1977), „Etiudai apie Juozą Grušą“ (1981). Akivaizdu – Lankutis rinkosi ryškias menines individualybes, kurioms būdingas stiprus dramatinis kūrybos pradas. Būtent šis momentas turbūt ir buvo svarbiausia pasirinkimo priežastis, nes ir išrinktasis Lankučio žanras – dramaturgija. Jo atlikti lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, pradedant XIX a. pabaiga, baigiant egzodu, yra išdėstyti trijose knygose: monografijose – „Lietuvių dramaturgijos raida“ (1974), „Lietuvių tarybinė dramaturgija“ (1983) bei studijoje „Lietuvių egzodo dramaturgija: 1940–1990“, rašytoje jau nepriklausomoje Lietuvoje ir pasirodžiusioje autoriaus mirties metais – 1995-aisiais. Lankutis, jau kamuojamas ligos, valingai stengėsi užbaigti viso savo gyvenimo darbą – lietuvių dramaturgijos istoriją.

Lankučio pasirinkti autoriai ir nagrinėjami kūriniai yra neabejotinai estetiškai reikšmingi dydžiai, bet jis nebuvo iš tų kritikų, kurie literatūroje ieško grynos meniškumo substancijos, glūdinčios, tarkim, kūrinio formoje, stilistikoje, struktūravimo būduose ar panašiai. „Literatūrą tik iš didelės prabangos galima vertinti vien abstrakčiais grožio, meniškumo ar estetinio tobulumo kriterijais“, – rašė jis autobiografijoje. Iš pirmo žvilgsnio tokios formuluotės atrodo kaip socrealistinės kritiko ištarmės, bet tai yra autentiška jo pozicija, pasireiškusi ir auklėjamosios literatūros misijos pabrėžimu, ir ne kartą išsakyta literatūros, kaip „tautos dvasinės tvirtovės“, samprata. Šiaip ar taip, humanistinių, etinių vertybių svarbą kūrinio meniškumui patvirtina visi kritiko darbai. Etinių ir estetinių vertybių santykio, jų tarpusavio subordinacijos Lankutis neproblemino: neneigdamas estetinių vertybių svarbos, daugiau dėmesio betgi skyrė etinių vertybių paieškoms ir komentarams. Lankutis, galima sakyti, yra kritikas moralistas plačiąja prasme. Jo estetiką galima apibūdinti antikos laikų kalokagatijos terminu, nusakančiu gėrio, grožio ir tiesos vienovės principą. Akivaizdu, kad ši vienovė artima ir kritiko pasirinktiesiems autoriams: Vincui Mykolaičiui-Putinui, Justinui Marcinkevičiui, Juozui Grušui. Tam tikru atžvilgiu šių autorių kūryba Lankučio tyrinėjimuose sudaro savotišką triadą: Putino kūrybos centre – individualioji sąmonė, Marcinkevičiaus – tautiškumas, Grušo – žmoniškumas. Pastaruoju atveju kritikas netgi kelia provokuojantį klausimą: „Ar galima kalbėti apie Grušą, kaip nacionalinių interesų reiškėją?“¹ (4, p. 221), – atsakydamas, žinoma, teigiamai. Visų šių autorių kūryboje Lankutis pabrėžia stiprų dramatizmą, kartais pasiekiantį ir herojišką (katarsišką) tragizmą. Lankučio kriterijų sistemoje tai yra estetiškumo, meninės kūrinio vertės žymuo. „Grušas nėra nei tobulas dramaturgas, nei virtuozas novelistas, nei stebinantis romanistas. Bet jis, ko gera, yra vienas dramatiškiausių rašytojų dabartinėje lietuvių literatūroje" (4, p. 234), – susumuoja analizės rezultatus kritikas.

Lankučiui literatūra yra gal ne tiek žodžio, kiek idėjų menas. Antai, pakiliai vertindamas Justino Marcinkevičiaus kūrybą, rašo: „Jo poemų, dramų, eilėraščių puslapiuose turbūt nerasime nė vienos lengvabūdiškos eilutės, vien žaismui sukurto žodžio skambesio“ (4, p. 240). Rašydamas apie Maironį, Lankutis pabrėžia, kad jis esąs ne šiaip žodžio meistras ir literatūros klasikas, o įtakingiausias liaudies patriotinių jausmų žadintojas, labiausiai tautos istorijos atminimą ir etninį gyvybingumą aktyvinęs poetas. Lankučio teigimu, „Konkrečiausi žodžio meno elementai, rodantys kūrėjų idėjines aspiracijas, etinius bei pilietinius įsipareigojimus, yra temos, problemos, charakteriai. Ne mažiau esanti svarbi ir konflikto kategorija (…)“² Iš esmės tai ir nagrinėjama didžiojoje Lankučio kritikos dalyje. Natūralu, kad jis ne kritikas – analitikas, o sintetikas, siekiantis apibendrinto visumos vaizdo, reziumuojantis ir komentuojantis jam svarbiausias kūrinio idėjas. Apibūdindamas kūrinį ar autorių, jis visada pabrėžia tai, kas reikšminga visai literatūrai, nurodo sąsajas su tradicija, su kitais kultūros reiškiniais. Iš literatūros Lankutis laukė filosofinės gelmės ir aukščiausia dvasios įtampa grindžiamo epiškumo. Pakiliu stiliumi apie Marcinkevičiaus draminę trilogiją ant knygos viršelio jis rašė: „Šiandien galime konstatuoti, jog lietuvių literatūroje yra įvykdytas neeilinis žygdarbis. Susilaukėme šiuolaikinio nacionalinio epo, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai“. Ir atvirkščiai, kritikas nemėgo į socialinių aplinkybių empiriką panirusios, buitiškos, kasdienybės estetiką išpažįstančios kūrybos. Eseistinė mūsų laiko dvasia, manau, Lankučiui nebūtų patraukli. Jis buvo visuotinai reikšmingo, šekspyriškai dramatiško turinio ir monumentalios, klasiškai harmoningos formos gerbėjas. Jo paties stilius buvo oriai santūrus, akademiškas, prisodrintas abstraktų – sintetinantis ir apibendrinantis. Skaitant Lankučio darbus, kartais susidaro įspūdis, kad kritikas specialiai kalba gana bendrai, neapibrėžtai, kad būtų iki galo neaišku, kas konkrečiai jo turėta omeny: suprasti galima ir socrealistiškai, ir bendražmogiškai. Manyčiau, kad toks formulavimų neapibrėžtumas yra viena iš sovietmečio ezopinės kalbos formų.

Gal arčiausiai Lankučio etinio ir estetinio idealo buvo Putino asmenybė ir kūryba, kurioje klasiškai derėjo egzistencinis dramatizmas ir valinga tvarkos, orumo, rimties, harmonijos pusiausvyra. Toks Lankučio adoruojamas meninis pasaulėvaizdis galbūt gali būti siejamas su jo paties žemaitiškumu (kilęs iš Gargždų). Beje, monografijoje aiškindamas Putino genealogiją, Lankutis užsimena, kad Mykolaičiai į Suvalkiją yra atkilę iš žemaičių.

Kūrinio estetinių ir etinių vertybių šaltiniu Lankutis laikė menininko asmenybę. Ji turi būti autentiška vertybių įkūnytoja, dvasinio taurumo fenomenas, realybės magnetinis centras. Čia vėl labiausiai tiktų minėti monografinius Lankučio autorius. „Didžiulė vidinio susitelkimo, mąstymo ir emocinio išgyvenimo galia, dramatiškas būties priešingybių suvokimas, gilaus humanistinio prasmingumo ieškojimas gyvenime ir kūryboje iškelia Putino individualybę aukštai virš mūsų literatūrinės kasdienybės“ (3, p. 6), – rašoma monografijos įžangoje. O štai kaip „Lietuvių dramaturgijos raidoje“ jis pristato Petrą Vaičiūną, dienos aktualijų pjesių autorių: „Reto moralinio skaidrumo žmogus, karštas patriotas, romantinės pasaulėjautos poetas, nepalenkiamas idealistas bei didaktas, tikras teatralas – Petras Vaičiūnas buvo kaip tik toji asmenybė, kuri galėjo pajungti savo kūrybinei valiai sudėtingą profesionalaus buržuazinių laikų teatro mechanizmą, užkariauti autoritetą respublikos scenoje“ (5, p. 247). Lankutis, rašydamas apie literatūros procesą ir struktūruodamas jį kaip atskirų stilistinių tendencijų įvairovę, vis dėlto primena, jog svarbiausia, kad literatūroje nuolat būtų jaučiamas didelių meninių individualybių buvimas, jų pastangos prisiimti moralinę atsakomybę už tą tikrovę, kurioje jie gyvena ir kurią vaizduoja.

Subrendusios literatūros požymiu Lankutis laikė tokius bruožus: dramatiškumą, tragizmą, konfliktiškumą, problemų ir idėjų monumentalumą, harmoningą formą. Rašydamas apie literatūros procesą, kritikas skatino rašytojus aprėpti didesnius tautos gyvenimo reiškinius, vaizduoti lemtingus įvykius bei žmones, nes tai, pasak jo, vienas svarbiausių nacionalinės literatūros brandumo požymių. Jis, pavyzdžiui, nurodo, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais žymiausi rašytojai ėmėsi reikšmingų temų ir buvo sukurta vertingų kūrinių – Vinco Krėvės „Šarūnas“, Vydūno draminė trilogija, Vaižganto „Pragiedruliai“, Maironio trilogija apie Vytautą, Balio Sruogos „Milžino paunksnė“.

Lankutis akcentuoja literatūros tęstinumo, nacionalinių klasikinių tradicijų perimamumo svarbą. Jis tai ir deklaruoja, ir įkūnija praktiškai, analizuodamas tokius „du laikus“ išgyvenusius, „sudėtingo likimo“ rašytojus kaip Putinas, Grušas, Vaičiūnas, Kazys Inčiūra. „Kaip ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Grušas savo talentu ir išmintimi tartum sujungė labai svarbias humanistinės lietuvių literatūros raidos arterijas su nauja socialistinės Lietuvos menine kultūra (…)„ (4, p. 12), – rašoma „Etiuduose apie Juozą Grušą“. Būtent Lankutis minėtus autorius įpilietino tuometinėj tarybinėj literatūroj. Jo, „sistemos“ patikimojo, autoritetas leido tai daryti, nors tuometinė socrealizmo ideologija orientavo priešingai. Nuo 1957 metų Lankutis buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tarybinės literatūros skyriaus vadovas, nuo 1985 m. – akademikas, 1984–1992 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.

Skyriaus kolegos kartais net pavyduliaudavo vadovui „nesocrealistinių objektų“, įtarinėjo, kad jis privengiąs juodo darbo, analizuodamas literatūros procesą. Penki Lankučio kritikos „Raštų“ tomai, išleisti 1984–1988 metais, tų įtarimų, atrodo, nepatvirtina: du pirmieji tomai, su mažomis išimtimis, yra skirti būtent literatūros proceso kasdienybei. Neminėjau čia ir dviejų leidimų sulaukusios Lankučio monografinės apybraižos „Eduardo Mieželaičio poezija“ (1965 ir 1971), kuri gal taip pat nebuvo grynoji kritiko duoklė socrealizmui. Mieželaičio poezijos epiškam užmojui stigo putiniškos dramatizmo vertikalės, o formos eksperimentai iš esmės kirtosi su Lankučio estetinėmis nuostatomis. Bet apybraižoje yra pakiliai įvertintas Mieželaičio atliktas tarybinės literatūros pasaulėvaizdžio humanizavimas, poeto pastangos plėsti nacionalinio stiliaus galimybes.

Šiandien Lankučio kritikos akcentai – bendražmogiškos etinės vertybės, nacionalinė tradicija, tautos istorija, dramatiški būties pradai – gali atrodyti pernelyg bendri, savaime suprantami dalykai, bet sovietmečiu tokia literatūros proceso orientacija buvo gana rizikinga; juk oficialiai buvo įteisintas tik socialistinis realizmas, tik socialistinis humanizmas, liaudiškumas, teigiamas herojus, optimizmas, dabartis ir šviesi ateitis. Toks buvo oficialus sovietinio gyvenimo ir literatūros scenarijus.

Lankutis išmanė „sistemos žaidimus“, laikėsi išmintingos taktikos ir strategijos. Tuomet tai buvo itin adoruotinos vertybės, dabar turbūt labiau imponuotų tiesesni, atviresni akibrokštai sistemai (kaip įsirėžė amžininkų sąmonėn, pavyzdžiui, Vytauto Kubiliaus „Talento mįslės“), bet nežinia, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip.

Kubilius, kuris nebuvo itin atlaidus sovietinei praeičiai, literatūros istorijoje „XX amžiaus literatūra“ taip susumuoja Lankučio veiklos rezultatus: 1) „Nuolat primindamas (net 1975 m.), kad „komunistinio partiškumo ir liaudiškumo principas yra nepajudinamas socialistinio meno pagrindas“, Lankutis atsargiai stengėsi praplėsti oficialios doktrinos rėmus, kad išsitektų „atlydžio“ metų literatūros atsinaujinimo procesas, kad būtų įteisinta pokaryje nutildytos vyresniosios kartos rašytojų – V. Mykolaičio-Putino, P. Vaičiūno, J. Grušo, K. Inčiūros – kūryba. Jis motyvuoja universalių bendražmogiškų problemų, aštraus konfliktiškumo, tragizmo, išraiškos formų atnaujinimo reikšmę besivystančiai literatūrai, kuri privalo keisti savo kanonus“ (p. 700); 2) „Septinto ir aštunto dešimtmečių sankryžoje Lankutis dabartinės literatūros procesą ėmė programuoti kaip nacionalinių tradicijų ir tautinės savimonės išraiškos tęsinį, aktualizuodamas Vydūno, Vinco Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, J. Grušo kūrybą“ (ten pat); 3) „Savo kapitaliniais lietuvių dramaturgijos tyrinėjimo darbais, taip pat aktyvia kiekvieno reikšmingesnio kūrinio globa, išrikiuojant idėjinio pateisinimo ir apsaugos argumentus, Lankutis formavo palankią atmosferą nacionalinės dramaturgijos ir teatro plėtotei“ (p. 701).

Tai daug ar mažai? Kiekvienas tesprendžia pats. Mano nuomone, balansas yra labai pozityvus.
____________________
1 Čia ir toliau cituojama iš kūrinių serijos penkių knygų, nurodant tik knygos numerį ir puslapį.
2 J. Lankutis. „Apie socialinį literatūros aktyvumą“ // Lietuvių literatūra šiuolaikinėmis socializmo sąlygomis. Vilnius: Vaga, 1986, p. 63.