Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Jonas Mačiulis-Maironis

Apie:

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais  Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų „karališkųjų“, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo neraštingas, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas, jis nesitenkino dviem ūkiais, todėl už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose „subajorintai“ vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunasis poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Kijeve naujai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas buvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje „Novoje Vremia“ („Naujasis laikas“), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė Anykščių šilelis, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranauskui savo pirmąją poemą Lietuva, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu. Čia buvo išspausdintas jo eilėraštis Lietuvos vargas, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas - romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove. Vėliau jį pavadino Miškas ir lietuvis, o paskutinėje redakcijoje – Miškas ūžia.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją - M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą (1891), parašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.
 
Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 - 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio eilėraščių Ne taip senovės tėvai gyveno pirmą kartą pasirašomas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė įžymusis Maironio eilėraščių rinkinys Pavasario balsai.
 
Po 1905 - 1907 metų revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.

Maironis mirė 1932 metais Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.


Kūrybos bruožai:

Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios pokyčiais lietucių literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai arinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra“, kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų. 

Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį.
 
Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį.Taigi Maironio poezijoje vyrauja dvi temos- visuomeninė ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą.

Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis kalbančiojo požiūris ir jausmai. Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako  iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui.

Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos, bet melodingos, lietuvių liaudies dainomis paremtos jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kiti.


Bibliografija:

Pavasario balsai / Maironis. - Kaunas, 1994
Pavasario balsai ir Kur išganymas / parašė Maironis (J. M-lis). - Sankt-Peterburgas, 1905
[Rinktinė] / Maironis. - Kaunas, 1959
Jaunoji Lietuva : poema / Maironis. - Meerbeck, 1948
Pavasario balsai : 5-tą kartą atspaustą ir žymiai padauginta / Maironis-Mačiulis. - Tilžė, 1920
Rinktiniai raštai : du tomai / Maironis. - Vilnius, 1956
Mano gimtinė : eilėraščiai / Maironis. - Vilnius, 1983
Nuo Birutės kalno / Maironis. - Los Angeles (Cal.), [1982]
Lietuvos istorija : su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu / parašė Maironis (Š. M-lis). - Petropilis, 1906
Lyrika / Maironis. - Vilnius, 1994
Jūratė ir Kastytis : Legenda / Maironis. - Kaunas, 1993
Kur bėga Šešupė : eilėraščiai / Maironis. - Vilnius, 1980
Jaunos dienos : [eilėraščiai] / Maironis. - Vilnius, 1972
Kęstučio mirtis : istoriškoji drama 5 aktais / Maironis Mačiulis. - Kaunas, 1921
Kame išganymas / libretto keturiais aktais parašė Maironis-Mačiulis. - Tilžėje, [1920]
Vakaro mintys / Maironis. - Vilnius, 1968
Baladės / Maironis. - Woodhaven (N.Y.), 1966
Raseinių Magdė : (poematas) / Maironis. - Vilnius, 1918
Mūsų vargai / Maironis. - Meerbeck'as, 1948


Vertimai į kitas kalbas:

Избранное : стихотворения / Майронис. - Москва, 1962
Голоса весны : стихотворения / Майронис. - Вильнюс, 1987
Gdzie zbawienie? : (libretto w 4-ch aktach) / Maironis. - Wilno, 1921
Aus der Lyrik des litauischen Dichters Maironis : aus dem Litauischen ins Deutsche übertragen : Nachdichtung / von Alfred Franzkeit. - Wehrbleck, 1990
Nasze niedole : poemat w 5 częściach / Maironis. - Wilno, 1922


Gimė: 1862-10-21
Mirė: 1932-06-28
 


Įvykiai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-21 10:00
Alicija_
Geras aprašymas, platus, išraiškingas, bet yra klaidų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-10 08:19
juozupukas

Maironis

Iš „Mūsų vargai“

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -
Jaudrimas senis, ne visai
Užmiršę skriaudą, dar skersai
Šnairavo ir jau besižiojo;
Bet susičiaupė sakinys,
Nes iš virtuvės šiupinys
Gardžiai pakvipo nuo trikojo.

Keliauk badaudamas svetur,–
Nerasi šiupinio kitur,
Kursai taip lepintų lietuvį,
Kaip Lietuvoj, kad jis antai
Garuoja, šutintas drūtai;
Prarysi sveikas net liežuvį.

Lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą;
Nors būtų išgama tikru,–
Užgautas šiupinio garų
Jisai kitus garus užmiršta.

Todėl ir mūsų Jaudrimams,
Endekų negudriems tarnams,
Vos drūtą šiupinį užuodę,
Išnyko apmaudas baisus,
Užmiršo prietarus visus
Skaniai iššutintame puode.

Ir buvo šaunūs karžygiai
Aplinkui šiupinio smagiai
Grynais lietuviais besusėdę;
Bet veltui: šiupinio gardaus
Tiktai pauostyti begaus;
Matyt Apvaizda taip surėdė.

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -




           


Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-11 13:27
Irena Kepaliene
MAIRONIS - POETAS...Tačiau tai darbštus, tvarkingas, pareigingas ir išsilavinęs žmogus, kuriam buvo svarbu kur ir kaip gyventi. 1884 m., Maironiui mokantis Kauno seminarijoje, jam teko bendrauti su A.Baranausku, kurį gerbė studentai ir žavėjosi jo kūryba.Beto, Maironis studijavo ne tik M.Striijkovskio, bet ir S.Daukanto darbus, todėl vėliau jis parašė knygą, kurioje išdėstė visą Lietuvos istoriją, ginė Lietuvą nuo lenkų kėslų, iškėlė krikščionybės reikšmę... Poetas skaitė  ir pristatė studentams ne tik rusų, lenkų kūrybą, ne tik Europos kūrėjų darbus, bet ir skandinavų, čekų bei latvių literatūros apžvalgas.Maironis pirmasis apibūdino K.Donelaičio epochą ir įvertino poeto kūrybą kaip nepaprastą realizmą, o paties Maironio kūryba - tai darni struktūra, kur šalia žmogaus ir jo išgyvenimų gana ryškūs gamtos vaizdai...Teisinga būtų teigti, kas žmogaus - žmogui, kas Lietuvos - Lietuvai... Maironio kūryba - žmogaus širdies balsas,o pats Maironis - Lietuvos, jos poetinės kalbos genijus...
Pasak M.Martinaičio, "kultūra, menas, poezija - tai tam tikros programos suprasti pasaulį, BŪTI JAME IR TAUTOJE.Tai dar vienas kūrybinis fenomenas.<...> Juk,sakykim, Maironio poezija nėra politiška,tokia ji tampa tam tikrose situacijose, kai buriasi, kyla žmonės, sujuda gyvenimas. Kai nelieka didvyrių ir kai nėra politikų, tada su savo misija pasirodo poetas, kuriam poezija suteikia teisę į tiesą". Taigi, Maironio poezijos prasmė jau esanti pati savaime...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-11 11:24
Irena Kepaliene
Maironis... Ieškotas ir nesuprastas...Visų kartų gerbtas ar net mylėtas. Toji patriotinė dvasia vis atgimsta... Manau, kad tauta negali pamiršti poeto, kuris pirmasis taip ryškiai ir įtaigiai žadino lietuvio dvasią kilti... O ir meilė, gamtos grožis liko įkūnyti poeto eilėse...Tik toji meilė kažkur pakylėta, pateikta kaip siekiamybė, kaip žmogaus gyvenimo šventovė... Ir vėl tektų grįžti prie Tėvynės... Na, neišmesi tų žodžių iš kalbos.
O kaip yra su eilėraščiu "Ant Drūkšės ežero"? Argi toji bendra žvaigždė ne Lietuva? Argi poetas negali padėti tėvynei, o ji poetui? Už tokia interpretaciją gavau 0 taškų... Argi negaliu rinktis, kaip suvokti, kas toji mylimoji? Gal kas pas poetą paklausė? Gal yra visažiniai...Buvo pikta.. Nuvertino...Būtinai kalbėti apie individualius jausmus poeto (kurie aiškiai neįvardinti), o ne kaip įsivaizduoju...? Man atrodo, kad poetas mylėjo, ką norėjo, o aš vertinu patriotizmą... Ar negalima?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-21 23:06
z_
z_
o, Maironi
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-20 19:18
visai idomu, radau ko man reikejo :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-06 21:43
xxxxxxx123456
Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862m 2 laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro šeimoje, Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką. Pusmetį pasimokęs valdžios mokykloje, 1874 įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę, kurioje mokėsi 2 metus, kol pramoko rusų kalbos. Paskui ėjo iš klasės į klasę. Baigęs 4 klases, artimo draugo Antano Vytaro pakalbintas, norėjo stoti į kunigų seminariją, bet paklusęs tėvo valiai pasiliko gimnazijoje. Čia domėjosi literatūra, Lietuvos istorija, bandė rašinėti lenkiškus eilėraščius. Išgyveno jaunuolišką meilę kaimynų dvarininkų dukrai Teklei Navickaitei. 1883 baigęs gimnaziją įstojo į Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. Išklausęs vieną semestrą, 1884 pavasarį ir vasarą dirbo namų mokytoju Žurovskio dvare Samhorodoke. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kuria baigė 1888. Besimokydamas parašė eilėraščių, poemėlę Lietuva, dedikavęs ją Antanui Baranauskui, Apsakymus apie Lietuvos praeigą, straipsnį apie sorbų tautinio sąjūdžio veikėją J.A. Smolerį, Vytarto redaguojamoje Šviesoje programinį straipsnį „Žodis prie lietuvių , mylinčių savo tėvynę“ ir kt. Skaitė Simoną Daukantą, Adomą Mickevičių, Jozefą Ignacą Kraszewskį, Teodorą Narbutą. Taisė Motiejaus Valančiaus Mokslo Rymo katalikų kalba (su Juozu Tumu-Vaižgantu). Gavęs stipendiją, išvažiavo tęsti studijų į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1891 priėmė į kunigų šventinimus. Tais pačiais metais išspausdino pirmą eilėraštį Maironio pseudonimu (anksčiau pasirašinėjo Zvalioniu, Stanislovu Zanavyku, St. Garniu). Artimiausias draugas J. Šimaitis įvedė jį į Johano Wolfgango Goethės ir Friedricho Schillerio pasaulį. Akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. 1892 grįžo profesorium į Kauno kunigų seminariją, kur praleido, kaip pats sakė „laimingiausius savo amžiaus metus“. Dėstė dogmatinę teologiją ir katekizmą, buvo studentų mylimas, gerbiamas kaip garsėjantis poetas, kurio tekstai, dainos sklido žmonėse. Užsimezgė draugystė su Juozu Naujaliu, kuri tęsėsi visą gyvenimą. Atidavė spaudai poemą Tarp skausmų į garbę, turbūt ir Pavasario balsus, Kur išganymas?


Peterburgas: tarp dvasinės akademijos ir lietuvių visuomenės (1894-1809)

Nuo 1894 rudens Peterburgo katalikų dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogmatinę ir moralinę teologiją, keletą metų buvo prefektu ir dvasios tėvu, nuo 1900 inspektoriumi. 1903 pasirodė Praelectiones de iustitia et iure (Paskaitos apie teisingumą ir teisę), už kurias gavo teologijos daktaro laipsnį. Jo rūpesčiu ir iniciatyva akademijoje įsteigiama Sociologijos katedra. Išspausdino Krikščioniškąjį socialinės tvarkos mokslą pagal Leono XIII encikliką (1909), pradėjo skelbti studiją Historiškoji morališkosios teologijos apžvalga (1908). Palengva kopė bažnytinės karjeros laiptais, 1902 tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1904 Žemaičių kapitulos kanauninku. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomenės gyvenime: buvo Labdaringos lietuvių ir žemaičių draugystės narys ir rėmėjas, rašė rusų periodikoje lietuvių spaudos draudimo klausymais, yra autorius A. Smilgos vardu 1895 paskelbto šiuo klausymu pranešimo Rusijos darbuotojų suvažiavime. Apie 1900 tapo vienu iš steigėjų Lietuvių kalbos programai Lietuvos mokykloms parengti narys kartu su Filippu Fortunatovu, Kazimieru Jaunium, Eduardu Volteriu), vienas pirmo legalaus lietuviško laikraščio (Lietuvių laikraštis, 1904-1905) iniciatorių ir aktyvus bendradarbis. Drauge su Aleksandru Dambrausku ir Petru Pranciškum Būčiu Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse parengė krikščionių demokratijų partijos programos projektą Šalia to vyko kūrybinis ir privatus gyvenimas: pažintys, bendravimai, artimesni ryšiai, kurių sukelti išgyvenimai teikė impulsų kūrybai. Bičiuliavosi su Smilgos šeima, su J. Dausinaitė-Smilgiene. Jai dedikuotas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“ (1905). Pas Smilgas susirinkdavo daugiau lietuvių inteligentų: S. Baltramaitis, K. Būga, Č.Sasnauskas, Volteris, A. Dubinskas. Raseiniškių poeto bičiulių būriui priklausė O. Malakauskaitė- Edelienė, su kuria siejasi eilėraštis „Poezija“ (1902). Tuo laikotarpiu, matyt, susipažinta su M. Tiškevičiūte: ji yra XIX a. Pabaigoje parašytos poemos Z nad Biruty Celinos prototipas.


Lietuvoje: tolesnė akademinė, bažnytinė karjera (1909-1932)

1909 Maironis tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, reformavo ir atlietuvino ją, nupirko rūmus ir padovanojo seminarijai. Pasaulinį karą praleido Vašuokėnuose (su seminarija) ir Krekenavoje, 1917 kaip Lietuvos delegatas dalyvavo Berno konferencijoje. Susikūrus nepriklausomai valstybei, profesoriavo LU Teologijos-filosofijos fakultete, kurį laiką buvo dekanas. Paskelbė teologijos darbų (Žemės savastis teologijos supratimu, 1919). Šalia teologiniu disciplinų, 1922-1924 skaitė lietuvių literatūros kursą. Bažnytinė karjera klostėsi ne visai sklandžiai. 1912 buvo pakeltas į Žemaičių kapitulos prelatus, 1914 paskirtas Dvasinio teismo pirmininku, bet vyskupo mitros negavo, nors siekė jos du kartus: 1906 ir 1914. Intensyviai vyko kūrybinis darbas: rašė eilėraščius, poemas, vėliau dramas, ruošė ankstesnių kūrinių naujus leidinius. Bičiulystė ryšiai susiejo jį su J. Stanelyte ( jai dedikuoti eilėraščiai „Ar aš kaltas“, 1909; „Aš nežinau, graži sesutė“, 1913), paskui su A. Petkaite (jai dedikuota poema Mūsų vargai ir trys eilėraščiai 1920: „Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Kam širdį davei“). 1926 pradėjo leisti savo lėšomis Raštų rinkinį, beveik viską perredaguodamas, pertaisydamas, bet 5 tomai apėmė ne visa, ką buvo parašęs, neapėmė ir paskutiniųjų darbų: poetas kūrė iki mirties, kuri atėjo gana netikėtai. Maironis buvo geros sveikatos, rimčiau buvo susirgęs tik 1927- 1928, tada gydėsi Vokietijos kurorte Wildungene, paskui jautėsi visiškai sveikas. 1932 VI persišaldė, buvo operuotas.
Mirė 1932 birželio 28d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.


Bibliografija

Rinkinys "Pavasario balsai" - (1895).
Poemos: "Lietuva" (1888 m. , neišspausdinta), "Tarp skausmų į garbę" (1895 m. , S. Garnio slapyvardžiu), "Nuo Birutės kalno", "Janoji Lietuva", "Raseinių Magdė" (1909 m.), "Mūsų vargai" (1920 m.).
Libretai: " Kame išganymas" (1895 m.) ir "Nelaimingos Dangutės vestuvės" (1930 m.);
Istorinė draminė trilogija "Kęstučio mirtis" (1921 m.), "Vytautas pas kryžiuočius" (1925 m.) ir "Didysis Vytautas - karalius" (1930 m.), kurioje romantiškai idealizavo Lietuvos praeitį.
Literatūros istorijos ir kritikos darbai: "Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga" (1906 m.), "Trumpa visuotinės literatūros istorija" (1926m.);
Remdamaisis daugiausia Simonu Daukantu, parašė populiarią istoriją "Apsakymai apie Lietuvos praeigą" (1891 m.).
Parašė nemažai ir publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Išvertė Adomo Mickevičiaus, A. Miusė, Siuli Priudomo, Bilhanos poezijos, Rigvedos himnų.
Kaune, buvusiame Maironio name, 1936 m. įkurtas Maironio muziejus.


Vienas iš Maironio eilėraščių


MILŽINŲ KAPAI

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šalies
Kaip sparnai debesies
Padangėmis raitosi dūmai;
Tai gaisro ugnis
Šviečia diena naktis:
Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačių
Ne staugimas žvėrių;
O ne! tai našlaitės lietuvės:
Ar verkia sūnaus,
Ar bernužio brangaus,
Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniai
Suvadinti svečiai
Į vaišes per Lietuvą traukia;
Ištroškę garbės,
Kai aušra patekės,
Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,
Kaip apsako žvalgai,
Ties Kaunu per Nemuną plaukia;
Po kaimus šauklys
(Jo po putų arklys)
Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų!
Vien tik ugnys gaisrų
Per Lietuvą kelią berodo.
Užtemęs dangus
Mėto tankius žaibus;
Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškai
Lyg Perkūnas aukštai,
Ir štai netikėtai lietuviai
Tarytum ugnis,
Kad ant stogo užšvis,
Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!
Apsiniaukus naktis
Jį dienai parodyt drovėjos;
Tik kūnų šimtai,
Suvartyti keistai,
Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisu
Ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėginą:
Esą tai senų
Kapai milžinų,
Ir kartais net pasivaidinę.



Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-20 12:52
PrincoRoze
pff istraukta is lietuviu literaturos konspekto ir is vikipedijos ir tiek.. o beje Jurate ir Kastytis ydomu kodel neytrauktas y bibliografija a? gal todel, kad ir vikipedija praziopsojo.. prastai, prastai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-26 16:43
Šyptvypt
Graži man tavo, brangus Maironi,
širdis, kurioj tėvynė žydi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-18 20:32
Šyptvypt

Apie Maironį

Maironis nuėjo pas milžinkapį ir jam užsinorėjo prikelti kokį senolį. Kelkis, senoli, - rimtai tarė Maironis. Senolis atsikėlė ir, tiesdamas raką, priėjo prie Maironio.
  Senolis,- tarė senolis.
  Maironis,- prisistatė Maironis.


(G.Beresnevičius)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-28 19:55
a pčy
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-05 16:44
Somnambulas
- maironis man - kažkas didingo ir nesuprantamo -

... bet vis tiek gražu -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-28 14:37
Fuko India
patriotizmas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-28 21:04
something_spesha
Keista, jog net Maironio biografijoje rašantysis padarė rasybos klaidų... Gal vertėtų perskaityti tai, ką parašome, ir tik po to dėti į internetą?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą