Maironio lietuvių literatūros muziejuje laikomas poeto archyvas, lankytoją kviečia memorialinis butas. Poetas kartu su seserimi Marcele gyveno aštuoniuose antro aukšto kambariuose. Iki šių dienų išliko visi baldai, paveikslai, knygos, fotografijos. Čia dar tiksi puošnus laikrodis su Dianos skulptūra, o barokinio veidrodžio blausoje dar virpa Dainiaus atodūsiai. Rymo svetainėje fortepijonas, kur "noktiurno akordai" kadaise kalbino "tylų širdies nuliūdimą". Tebestovi rašomasis stalas, prie kurio poetas regėjo "užburtas pasakas ir amžinas dausas", o "gal rūta kvepiančias prisiminė kasas".
Poeto sesers Marcelės rankdarbiai ir virdulys mena jaukius pasišnekučiavimus prie arbatos miniatiūriniame valgomajame. Iš didžiulio, įdomaus Poeto archyvo, sukaupto muziejuje ir saugomo fonduose, kiekvieną jubiliejų rodome lankytojams vis ką nors kita. Šiais metais jubiliejinėje parodoje - daug senų fotografijų. Retas rašytojas išsaugojo tiek draugų portretų. Vartant albumus į mus žvelgia žmonės iš praeito šimtmečio. Kita epocha, kitokie veidai... Žiūri rimti klierikai, tarsi ruošdamiesi ilgoms rekolekcijoms. Nebuvo mados šypsotis. Iš J. Mačiulio vaikystės ir paauglystės neišliko nei eilių sąsiuvinio, nei dienoraščio ... Tik "moksladraugių" fotografijos primena gimnazijos metus. Saugotos, vežiotos su savimi. Išliko draugų pavardės fotografijų nugarėlėse ir dedikacijos: pagarbios, jautrios, bet rašytos svetimomis kalbomis. XIX a. pabaigoje lietuviškai rašė vos keletas klierikų: išlikusios tik kelios Julijono Šimaičio fotografijos ir visos su lietuviškais užrašais. "Mylimiausiam Jonui M.", - rašė artimiausias Poeto jaunystės draugas 1892 metais. Ir pats Jonas Mačiulis, būsimasis Maironis, rašė draugų pavardes lenkiškai ant fotografijų... Tas neišblukęs juodas rašalas liudija poeto bičiulius: "Michał Przyałgowski (Mykolas Prialgauskas), Zenon Zywotkowski, Czesław Kotowicz, 1882, Adom Nieszokoc, 1883, Rakowski, 1886... Ir mergaičių bei moterų pavardės lenkiškos: Liudwika Juszkewicz, Stanisl. Paszkiewicz, 1892, ir kitos. Patį seniausią albumą dovanojo klierikai su lenkiška dedikacija: "Mylimiausiam kolegai Jonui Maciulevičiui vardadienio proga". Po sveikinimu šešiolika parašų - pavardės nesunkiai išskaitomos, kai kurios su lietuviškomis galūnėmis: J.Petraitis, R.Genys, Razma, F.Miežinis, J.Šimaitis. Skaitydami užrašus ant fotografijų rasime kunigo Vincento dedikaciją prancūziškai. Sveikina mielą Joną su vardo diena ir linki, kad jį globotų gerasis Dievas. Ir ne iš Paryžiaus, o iš Paliepių rašo tas kunigas Vincentas.
Vartydami šį ir kitus albumus, pastebėsime, kad XX a. pradžioje lietuviškų užrašų ir dedikacijų daugėja. Skaitant dedikacijas stebina pagarbūs, švelnūs žodžiai: dažniausiai "mylimiausiam, mylimam"- tiek lenkiškai, tiek lietuviškai. Štai studento užrašas ant fotografijos: "Mylimiausiam kun. Profesoriui dėkingas mokytinis kun. L. K." Įdomi kunigo Igno dedikacija: "Ora pro me (Melskis už mane). Jonui - Ignotas. Petrapilė 24/ IV 93".
Albumuose paties poeto portretų nėra, tik draugų ir draugių veidai. Skiriasi lietuvaičių ir užsieniečių išvaizda: lietuvaitės - storų kasų vainikais, kukliomis, tamsiomis suknelėmis, užsagstytomis iki pat smakro, ir išdidžios Peterburgo ponios - nuogais pečiais ir įsmaugtomis talijomis. Įdomu, kur Poetas su jomis susipažino, kokiose draugijose juokaudavo, sakydavo komplimentus. Vyskupas K.Paltarokas rašo: "Maironis mėgo jaunų, linksmų žmonių draugiją, nevengė moterų; kur pakviestas, lankydavosi, nežiūrėdamas savo padėties..." (Iš atsiminimų, laikomų muziejuje.)
Žvelgiant į šias fotografijas, aišku, kodėl Poetui Tėvynė panaši į kuklią lietuvaitę: " Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,/ Tu proto netemdai gražybe". Rasime Maironio albumuose ir tas fotografijas, kuriomis iliustravo 1920 m. išleistus "Pavasario balsus". Toje knygoje yra Apolonijos Petkaitės, Jadvygos Stanelytės ir vienos nepažįstamosios nuotraukos. Prisimena vyskupas K.Paltarokas: "Spausdinamas "Pavasario balsų" padidintas leidimas. Seminarijos klierikai pasišovė iliustruoti, bet parengė per maža iliustracijų. Spaustuvininkas Jagomastas atvyko ir iš Maironio albumų, suprantama, ne be jo žinios, prisirinko gamtos nuotraukų bei mergaičių fotografijų ir pagal savo išmonę jas sudėjo "Balsuose". Vėl pasipylė net dailininkų tarpe paskalų bangos, Maironis įamžinęs savo "simpatijas".
Archyve rasime ne vieną Jadvygos Stanelytės nuotrauką. Liekna, kilnių veido bruožų Maironio bičiulė dabar laimėtų ilgiausių kasų konkursą. Fotografija, kur Jadvyga ir dvi jos bičiulės įamžintos tautiniais drabužiais, papuošė "Pavasario balsus". Įdomu, kad kitoje nuotraukos pusėje Maironis pieštuku pažymėjęs, į kurį puslapį dėti. Išlikusi J.Stanelytės fotografija su vaikų prieglaudos auklėtiniais Peterburge - visur liūdnos mokytojos akys ir sunkių plaukų mazgas. Įdomu, kad archyve nėra nė vienos Poetui dedikuotos Jadvygos fotografijos... Turime laiškelį kunigui Kraujeliui į Vilnių, rašytą 1912.VI.1 dailiu tvarkingu braižu. Dėkoja už "pažadėtą pastogę" jos mokinėms. Pasirašo: " Pasilieku Jus aukštoj pagarboj laikanti J. Stanelytė". Jadvyga Stanelytė dažnai viešėdavo pas Maironį, bendravo su jo seserimi Marcele, mokė seserėčias. Šią moterį mini visi Maironio biografai. "Gal artimiausi bičiulystės ryšiai siejo Maironį su Stanelyte, liaudies mokytoja, idealiste, taurios sielos mergaite. Jai Maironis nuoširdžiai galėjo pasakyti: tavo sielą atjausti vienas aš galiu, bet... skirta eit man, mano miela, kitu gyvenimo keliu", - rašė Juozas Brazaitis studijoje "Maironio asmenybės portretas".
1920 m., kai išėjo "Pavasario balsai" su dedikacijomis, J. Stanelytės šiame pasaulyje nebebuvo. Archyve išlikusi laidotuvių nuotrauka: ji - karste, visa užklota plaukais, šalia - senukai tėvai.
Poetas nerašė dienoraščio, o gal tik neišliko iki mūsų dienų...
Maironio rankraštyne yra šeši storoki sąsiuviniai, pilni prirašyti įvairiausių kūrinių. Dažnai poetas vienoje pusėje (dešinėje) rašydavo kokią dramą, o kairę palikdavo papildymams. Vėliau tuščiose vietose rašydavo visai ką kita. Šalia kūrybos randame grynai asmeniškų dalykų. Skausmu alsuoja pieštuku, skubia rašysena, drebančia ranka senyvo poeto rašytos eilutės: "Mano kandidatūra į vyskupus keletą kartų ir paskui visai be mano žinios ir sutikimo buvo keliama jau nepriklausomai Lietuvai susitvėrus. Taip vysk. Karevičius į savo sufraganus buvo pastatęs kandidatais mane ir tuomet dar seminarijos profesorių J. Skvirecką. Roma sau pasirinko profesorių, o rektorių atmetė (...) Aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio (...) Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus". Tai įskaudinto poeto laiško į Romą juodraštis. Maironis taip ir netapo vyskupu, nors buvo nusipelnęs. Laiškas rašytas storokame sąsiuvinyje šalia dramos "Vytautas - karalius".
Kitas įdomus rankraštis - juoda cerata trauktas sąsiuvinis. Jo didesnėje pusėje dailiu braižu parašytas kunigo J. Latvėno kontrolinis darbas (1923 m. rudens semestras) tema "Popiežiaus Leono XIII enciklikos "Rerum Novarum" santrauka". Apvertęs pusiau prirašytą sąsiuvinį, kurio kažin kodėl negrąžino studentui, tvarkingas ir taupus profesorius iš kitos pusės pradėjo rašyti dramos "Vytautas pas kryžiuočius" penktą veiksmą. Maironis paprastai prirašydavo visus puslapius.
Storiausiame sąsiuvinyje (179 lapų), prirašytame rašalu ir pieštuku, rasime įvairiausių kūrinių: dramų "Vytautas - karalius", " Vytautas pas kryžiuočius", "Barboros karalienės" apmatus, novelę "Peiliukas išgelbėjo", pamokslo apie Vytautą pradžią.
Yra visai trumpų rankraščių - tik vienas lapelis, ant jo užrašytas eilėraštis ar tik posmas. Iš jų įdomesnis, verčiantis šyptelėti, ketureilis:
Žmogaus gudruolio aukštas protas
Išrado amžiais telefonus
Ir štai dabar jais apšarvotas
Girdėti gal amerikonus
Tikriausiai poetas buvo nustebintas telefono stebuklo - tarpkontinentinio ryšio. (Beje, Maironis turėjo telefoną, anglų gamybos.)
Kitame rankraščio lapelyje su vandens ženklais (Vytimi) išilgai rašytas telegramos tekstas: "Tytuvėnai, kanauninkui Jančiauskui / Šiandien vakare atvažiuoju / Maironis". Skersai, kur likę vietos, parašytas eilėraštis "Jaunosios Lietuvos himnas". Šios telegramos tekstas sukelia daug minčių. Maironis kiekvieną vasarą praleisdavo toli nuo dulkėto Kauno pas kokį nors bičiulį, o paskutinį gyvenimo birželį (tiesa, ne visą) praleido Tytuvėnuose, pas bičiulį kunigą Antaną Jančiauską.
Išlikę knygų su poeto taisymais ir redagavimais. Tai ypač įdomūs eksponatai. Juose daug poeto rašyto teksto.
Pati seniausia knyga su autoriaus taisymais - St.Garnio slapyvardžiu išleista poema "Tarp skausmų į garbę" (1895 m.). Žinome, kad poema sulaukė aršios S. Matulaičio kritikos, vėliau autorius nusprendė ją taisyti. Žvelgdami į šią knygą, pilną taisymų raudonu ir juodu rašalu, galime pamatyti, kaip gimė poema "Jaunoji Lietuva".
Kaip žinome, Maironis penkis kartus leido "Pavasario balsus", juos vis keisdavo, redaguodavo.
Turime 1920 m. išleistus "Pavasario balsus" su poeto taisymais. Tai - unikalus eksponatas, nes į šią knygą poetas įrašė eilėraštį "Skausmo skundas" su prierašu: "Spausdinti tik po mano mirties". Visa knygelė pribraukyta, taisyta, kitur net lapelis ant viršaus užklijuotas. Ant lapelio įbrėžtas po ilgų kūrybinių kančių gimęs posmelis:
Jau niekas tavęs taip giliai nemylės
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs numylėta?
Knygoje nubraukytos visos dedikacijos, panaikinti "mūzų" vardai ... O prie satyros "Lietuva - didvyrių žemė" prirašytas papildomas posmas.
Automobiliais tik dunda
Su mergelėmis linksmi!
Sąžinė tada tik bunda,
Kai už kyšius teisiami.
Poetas 1926 m. ruošė paskutinį "Pavasario balsų" leidimą "Raštams".
Iki šiol kalbėjome apie poeto kūrybinius rankraščius. Išlikę ir kitokių. Maironis buvo ne tik poetas, bet ir aukšto rango dvasininkas, visuomenės veikėjas. Išlikę paskaitų ir pamokslų rankraščiai, proginių kalbų juodraščiai, įvairūs užrašai.
Išlikęs klieriko J.Mačiulio rašto darbas "Pamokslas ant 5 nedėlės po trijų karalių apie griekus Nečystatos, Užvydėjimo ir Rustybės" (1888, Kaunas). Rašytas dailyraščiu jauno žmogaus (tais metais Maironis baigė Kauno kunigų seminariją). Įdomi mintis, kad "pavydus žmogus prilygsta velniui, nes džiaugiasi svetima nelaime". Rankraštis su K.Jauniaus taisymais.
Yra pamokslų, sakytų Peterburge lietuviškai. Pasklaidykime pamokslą "Ant užgimimo panos Marijos". Nėra datos, bet rasime eilutes, liudijančias, kad pamokslas sakytas Peterburge. Poetas gėdina tautiečius, kad šie apleidžia bažnyčią: "girdėjau, jog pagal žmonių surašymo yra lietuvių Peterburge apie 13 000, o tuo tarpu nedidelis būrelis susirenka ant pamokslo: gal kitų neišleidžia reikalai ar slūžba".
Taigi nespausdinti pamokslai, paskaitos, kalbos dar laukia tyrinėtojo. Iš viso išlikę paskaitų ir pamokslų apie 900 rankraščio puslapių lenkų, lotynų bei lietuvių kalbomis.
Poeto namuose lankydavosi menininkai, dvasininkija, studentai ir giminaičiai. Archyve laikome kelis šimtus vizitinių kortelių ir kvietimų į įvairius renginius. Kvietimus į konferencijas ir posėdžius siuntė įvairios partijos ir organizacijos, dailininkai kvietė į parodas, kompozitoriai - į koncertus, artistai - į spektaklius ir kaukių balius. Ypač daug kvietimų iš paskutinio gyvenimo dešimtmečio. Šie archyviniai dokumentai iliustruoja, koks aktyvus kultūrinis gyvenimas virė Kaune.
Maironio bibliotekoje išliko 795 knygos. Poetas žavėjosi rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų klasikais. Mokėjo 7 kalbas. Lietuvių grožinės kūrybos leidinių išlikę tik 17. Nemaža knygų dovanojo plunksnos bičiuliai: M.Vaitkus, Vaižgantas, J.Tysliava, J.A.Herbačiauskas ir kiti. Seniausią Maironio bibliotekos leidinį - "Trečiąjį Lietuvos statutą", išleistą Vilniuje apie 1600 m. ir šiemet restauruotą už Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas, muziejaus lankytojai gali pamatyti jubiliejinėje parodoje "Įdomiausi eksponatai iš Maironio archyvo". Čia rasime ir pluoštą natų, dovanotų poetui įvairių kompozitorių, ir programų, pieštų klierikų mylimo Rektoriaus vardinėms, ir poeto seserų laiškų, ir numylėtų gamtovaizdžių, įamžintų fotografo Zenono Baltrušio.
Mažuosius lankytojus kviečia pusė tūkstančio piešinių - visos Lietuvos vaikai skaitė Maironio poeziją spalvomis. Kiek džiaugsmingos nuostabos buvo muziejininkėms Eglei Rankauskienei, Daivai Juščiuvienei, Renatai Baltrūnaitei, Daivai Litvinskaitei bei dailininkei Ingai Zamulskienei kilnojant liepsnojančiomis spalvomis nutapytus Jūratę ir Kastytį, gimtinės peizažą ir vakaro saulę. Šviečianti visomis spalvomis parodų salė kviečia lankytojus.
