Per Maironio 140-ųjų gimimo metinių minėjimą Maironio muziejuje poetas Marcelijus Martinaitis perskaitė esė, apgailestaudamas dėl Maironio pasitraukimo iš visuomeninio gyvenimo: "Maironis pasitraukia. Pasitraukia iš salių, aikščių, kurios prieš keliolika metų būdavo pilnos dainuojančių ir giedančių žmonių. Pasitraukia iš eitynių, iš mitingų, kuriuose siekiama pataisyti įstatymus, pakelti pensijas ar produktų supirkimo kainas. Pasitraukia nuo savo apdainuotų Dubysos, Šešupės, Nemuno krantų, prie kurių jau nematyti geltonkasių lietuvaičių, o vietoj dainų ten poilsio dienomis girdėti tik "bumčikai". Pasitraukia iš laikraščių, iš dabartinių politikų kalbų, iš viešojo Lietuvos gyvenimo. Maironis vėl pasitraukia į knygas. Pasitraukia į bibliotekas, mokyklas, muziejus, mokslo darbus. Pasitraukia į istorinę atmintį, kuri visada budi su Maironio poezija.
Dabar jis labiau visiems yra matomas iš 20 Lt banknoto, kai kam – iš nuotraukų, kuriose matome jauną poetą – Atgimimo dainių ir rūstų – atgautos Nepriklausomybės Maironį. Dabar labiau atpažįstamas kaip tik šitas – rūsčiai žvelgiantis į mus iš banknotų, atliekantis poetui neįprastą funkciją. Tai ne pirmas Maironio pasitraukimas iš viešojo gyvenimo: jo figūra iškyla ypač Lietuvai svarbiais laikotarpiais, kaip buvo ne taip seniai.
Su juo yra susieta stipri praeities utopija, kuri ima reikštis tada, kai aptemsta ar yra aptemdoma Lietuvos ateitis. Maironis pasitraukia, bet nė vieno nepalieka.
Su juo lieka literatūra, knygos, vaikai mokyklų suoluose, liekame ir mes čia – šiandien, nes nuo Maironio nėra kur trauktis".
Pasitraukimas iš viešumos į širdžių gilumas – prasmingas pasitraukimas. Vis dėlto neblėstantis susidomėjimas muziejaus organizuojamais Maironiui skirtais renginiais liudija, kad visuomenei reikia poeto bei prelato žodžio. Maironio kūrybos ir dainų svoris, jo autoritetas rektoriaujant Kunigų seminarijoje, drąsa, pradedant joje vartoti lietuvių kalbą tuo metu, kai prolenkiškos ambicijos buvo ypač suvešėjusios, - lig šiol tebėra pavyzdys jaunajai dvasininkų kartai. Apie tai kalbėjo kunigas Ričardas Repšys bei nelengvą įpareigojančios dvasinės įpėdinystės naštą prisiėmęs Kauno kunigų seminarijos rektorius Aurelijus Žukauskas. Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas Maironio skelbtas pamatines vertybes įžvelgė muziejuje surengtoje konkursinėje Lietuvos vaikų piešinių parodoje "Aš norėčiau prikelti", kurioje dalyvavo apie 500 jaunųjų autorių. Šia proga atidaryta ir iš muziejaus fondų parengta paroda "Įdomiausi Maironio archyvo eksponatai".
Vakaro meninės programos "Ant aukuro širdį nešiau" autoriai – aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas interpretavo Maironio poeziją, ištraukas iš laiškų ir pamokslų, Sigito Gedos sonetus "Maironio mirtis", o solistė Rita Preikšaitė ir pianistė Rūta Blaškytė atliko M.K.Čiurlionio, A.Kačanausko, J.Naujalio vokalinius bei fortepijoninius kūrinius. "Skrajojanti ketveriukė", kaip ją pavadino Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, jautriai atskleidė Maironio - poeto, kunigo ir žmogaus – išgyvenimų intymumą bei priešpriešą.
