Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Maironio ruduo ir... geografija

2007-11-10
Maironio ruduo ir... geografija

Šis ruduo būtų Maironio, jeigu galvotume, kad atsiremiame į klasikų jubiliejus – lapkričio 2 d. jam sukanka 145 – eri metai. Tačiau poetas savo gimimo datą visada rašė senuoju stiliumi – gimęs 1862 metų spalių 21 d. Taip švęsdavo ir gimimo dieną ar greičiau vardo, nes spalio 20 d. yra šv. Jono Kentiečio vardadienis. Vaižgantas rašė: „Per keliolika metų, kas spalių 20 d. šv. Joną Kantiškį skyrėme ypatingai garsaus mūsų dainiaus Jono Mačiulio – Maironio globėju. Meldėmės per Mišias, vakare džiūgavome Seminarijos salėje... Paskui diduomenė buvo priimama erdviuose jo paties salionuose. Būdavo linksma ir džiugu, kad ir mes savo tarpe jau turime garsų ir galingą vyrą, gyvenantį nuosavame istoriniame palociuje, ištesantį vaišinti po kelias dešimtis svečių...“

Tad jeigu norime, gali būti Maironio ruduo, juk visi išsitenkame po šiuo dangumi – ir gyvieji, ir mirusieji.

Banali tiesa – Maironis dabar yra visų. Jį galime prisitaikyti savo laikui. Man Maironis keistas poetas: kuo labiau tolsta jo gyvenimo metai, tuo labiau trupa granitas – ir gyvenime, ir kūryboje galima įžvelgti kitus klodus – netikėtus, slaptingus. Maironio lietuvių literatūros muziejuje spalio 18 d. vyko mokslinė konferencija: „Nuo Maironio iki Bern. Brazdžionio: tarp tradicijų ir modernizmo“. Viduriniosios ir jaunosios kartos literatūros tyrinėtojai „lengvu“ skalpeliu „preparavo“ ir Maironio poeziją – neįžeisdami, bet ir nepalikdami vietos pompastikai, nebijodami jau pripažintų autoritetų tiesų. Žinoma, dabar viskas vyksta daug dalykiškiau, profesionaliau, pagarbiau nei tada, kai Maironis buvo gyvas ir skaudžiai badomas jaunosios kartos, kai sakė „Labanakt, Maironi“ (A. Šmulkštys – Paparonis) ar „Nuseno Maironis“ (A. Venclova). Dabar kūrybos analizė vyksta „per atstumą“ – jau iš XXI a. žmogaus pozicijų. Galima įvairi traktuotė. Maloniai stebino šios konferencijos pranešėjų temų pasirinkimas: M. Šidlausko „Maironio ašara“, B. Speičytės „Maironis ir Šatrijos Ragana – atgimimo kartos krantai“, R. Karmalavičiaus „Apie prapuolusias (rublines) vertės investicijas literatūroje“. Stebino tuo, koks Maironis neišsemiamas ir aktualus, kiek daug dar galima diskutuoti. Tačiau Maironis, kaip nė vienas kitas poetas, yra visų – konferencijos metu gyvai dalyvavo ir replikavo klausytojai – jie nenori kitokio Maironio, nelįskite su svarstybomis ir pervertinimais – jis dainius, šauklys – šventa! Patriotiškai nusiteikęs žmogus apleido salę, kai buvo svarstoma – Maironio ašara skaidri ar verkšlenimas, išspausta ji dėl Tėvynės ar moters, kai kalbėta apie eilėraščių eroso paslaptis... Atsiranda kitos prasmės.

Ekskursas. Atvažiavusi iš Amerikos emigrantų šeima užeina į muziejų, sako, jog turi jau pagyvenusio Maironio asmeninio pobūdžio laiškų vyriškio senelei, kai toji buvo jauna, graži, gyveno Rotušės aikštėje, poeto rūmų kaimynystėje. O ir pati „mūza“ yra apie tai palikusi visai atvirus prisiminimus, kurie netgi išspausdinti. Galbūt tai Maironio paskutinioji meilė, tačiau svečiai iš tolimos šalies originalų neatvežė, teparodė keletą kopijų – jie mano, kad tie laiškai dar galį pakenkti Maironio autoritetui. Bandau jiems paaiškinti, kad Maironio autoriteto sumenkinti jau neįmanoma. Bus skaudu, jeigu laiškai, besaugodami poeto gerą vardą, sudūlės paslėpti tolimos valstybės stalčiuje...

Tačiau pats Maironis šįmet staiga pradėjo „keliauti“, jam atsiveria valstybių sienos, kaip ir gyviesiems. Birželio pabaigoje poetui skirta memorialinė lenta atidengta Šveicarijoje, keli kilometrai už Liucernos. Dabar tautiečiai, keliaudami po šią šalį, nori pamatyti „Maironio vilą“ – atsirado naujas traukos objektas patiems lietuviams.


Lietuvių bendruomenės yra įkurtos 36 pasaulio valstybėse, dabar, kai jau praėjo šešiolika Nepriklausomybės metų, kai mūsų tautos naujieji emigrantai svetimose žemėse įleido šaknis, jie vis dažniau grįžta prie savo gimtųjų ištakų. Spalio 8 – 15 d. Hamburgo lietuvių bendruomenės valdybos buvau pakviesta skaityti pranešimą Maironio 145 – ųjų gimimo metinių proga. Iš anksto radome sąsajų su Vokietija – žmonėms įdomus poeto santykis su ta valstybe, kurioje jie gyvena.

Kiek kartų ir kokiais reikalais Maironis buvo Vokietijoje – informacijos nedaug. Tik žinoma, jog dar XIX a. pabaigoje jis lankėsi Berlyne, nes 1899 m. vasario 16 d. rašė A. Jakštui – Dambrauskui: „Mačiau jau ne vieną didelę parodą, kaip aną metą Berlyne, ir nuo to karto atstojo man noras ant jų buvoti: yra tai marios be galo ir krašto, kur žmogus tikrai nieko negali pamatyti, nors nedėlią ant to atidėtumei“. (Tačiau į Vilnių, į Pirmąją lietuvių dailės parodą 1906 12 27-1907 01 09 Maironis iš Peterburgo atvažiavo – A. R.) Randame, jog 1928 m. vasarą maždaug du mėnesius Bad Wildungeno kurorte (Pietų Vokietija) poetas gydėsi savo pašlijusią sveikatą ir tikėjo, jog tas gydymas buvo labai sėkmingas. Šios kelionės detales išduoda vienintelis laiškas, rašytas į Kauną seseriai Marcelei Mačiulytei: „Oras pas mus pakenčiamas: bent kiek palynoja ir vėl išsigiedrija; nuo ryto vandens gerti einame septintą valandą, pusiau aštuntos jau muzika griežia; tai be plosčiaus bent kiek šaltoka, bet paskui dieną su vienu surdotu. Kunigų matyt daug, bet vis nepažįstami vokiečiai. Šiandieną buvome po pietų nuėję į bažnyčią; nedidelė, bet švari; trys altoriai; prie didžiųjų durų iškabinta perspėjimas moterims: kurių suknelė lig kelienių, krūtinė plika ar plikos rankos iki pažastų, toms neduodama komunijos aplenkiant ir neklausant išpažinties. Ant sienų keletas pareiškimų, kad Wildungene išsigydę ir taria Dievui ačiū už malonę. Miestelis ne per didelis, bet labai švarus, gražiausių gėlių gazonai, ant vandens prūdo mačiau vandeninių lelijų ne tik geltonų, baltų, bet ir raudonų. Gatvėse nėra bruko, tik visur išeksfaltuota kaip Kaune prieš miesto sodą gabalėlis“ (1928 08 13).

Svarbūs Maironio ryšiai su vokiečių literatūra. Jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Maironio memorialinėje bibliotekoje, kurioje saugoma 795 bibliotekos vienetai, vokiečių kalba 67 leidiniai – filosofijos, istorijos, gamtos, grožinės literatūros, religinio turinio knygos. Maironį žavėjo vokiečių klasikinė literatūra, jo bibliotekoje yra H. Heine’ės, J. W. Goethe’ės, F. Schillerio, H. Zudermano, G. Hauptmanno kūrinių – skaitė originalus. Vokietijos enciklopedijos įtraukia Maironį. Enciklopedija „Brockhaus Enzyklopaedie“ (1971) pažymi svarbų Maironio vaidmenį formuojant lietuvių poeziją, pateikia jo raštų sąrašą ir literatūrą, į kurią įtraukta V. Zaborskaitės monografija „Maironis“. Įdomiai apie mūsų poeto reikšmę atsiliepiama Kroenerio „Lexikon der Weltliteratur“ (1963): jo įtaka esanti tokia didelė, kad visas laikotarpis nuo „Aušros“ (1885) iki Nepriklausomybės atkūrimo žymimas kaip Maironio epocha.

Ekskursas. Jau trys dešimtmečiai kiekvieną rytą eidama į darbą pasilabinu su „dviem“ granitiniais Maironio portretais: vienu prie Katedros bazilikos – Bern. Bučo antkapinis bareljefas, kitu prie jo rūmų – G. Jokūbonio skulptūra. Tačiau nuo granitinio postamento Maironį esu nukėlusi. Jaučiu jo žmogišką sielvartą, didingą vienatvę, jo prašymą „Sarge – angele mano! Tarp šių žemiškų kovų,/ Jei nupuolu, nekaltink manęs!/ Aš taip silpnas ir vienas!..“ (eil. „Skurdžioj valandoj“). Šiuo metu Maironis gali būti vertinamas įvairiai: reikia palikti ramybėje tuos žmones, kurie poetą nori matyti šventą – tegul taip būna. Kiti gali pamiršti granitines skulptūras, dar kartą atidžiai perskaityti kūrybą ir nustebti – grynai visuomeninio patriotinio pobūdžio eilėraščių ne taip ir daug, tačiau jie svarbūs, programiniai.

Ruošdamasi į Hamburgą, supratau, jog mano užduotis nelengva. Toli nuo Tėvynės gyvenantys viduriniosios ar jaunosios kartos žmonės prisimena mokyklinį stereotipinį poeto paveikslą, vieną kitą eilėraštį, kaip „Lietuva, brangi“... Viskas lyg ir nebegyva, o čia užduotis – gyvybei įpūsti…

Šį Maironio paminėjimą organizavo Hamburgo lietuvių bendruomenės valdyba, kurios pirmininkė Beata Stankevič, finansiškai parėmė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LRV, tačiau pagrindinė renginio iniciatorė buvo Jutta Noak – gerai pažįstama Lietuvos skaitytojams rašytoja, septynių knygų autorė, dešimt metų gyvenanti Hamburge, priklausanti šio miesto autorių menininkų susivienijimui. Prie bendruomenės Jutta subūrė kuriančių lietuvių literatūros klubą. Maironio šventė vyko Hamburgo lietuvių sielovados patalpose. Čia veikia ir šeštadieninė lietuviukų mokyklėlė.

Į Maironio šventinį vakarą susirinko įvairių kartų klausytojai – nuo paauglių iki garbaus amžiaus lietuvių, išvažiavusių 1944 m. Tačiau Maironio vardas ir „Lietuva brangi“ visus suvienijo. Pianinu grojo ponia Vanda Mozuraitis, Maironio eiles skaitė Lolita Pancer. Beje, Lolita, bendruomenės pirmininkė B. Stankevič ir šeštadieninės mokyklėlės vadovė Salomėja Boettcher yra lituanistės, aukštuosius mokslus įgijusios Lietuvoje. Žinoma, su tokia profesija svetimame krašte duonos neužsidirbsi.

Poetą stengiausi pristatyti minėdama ne tik faktus, ne tik kūrybą, bet ir keldama klausimus apie jo didybę, vienatvę, meilę, šlovę, troškimą išlikti...

Po vakaro prie vyno ir lietuviško sūrio dar ilgokai kalbėjomės apie Maironį, žiūrėjome nuotraukas. Moterys pastebėjo, koks jis gražus vyras. Toli, prie Elbės krantų, pajutome pasididžiavimą savo praeitimi.

Maironio gyvenimo geografija. Neįmanoma dabar atsekti visų poeto kelionių. Profesoriaudamas Peterburge, vasaromis važinėdavo atostogauti į užsienį, mat profesoriai gaudavo subsidijų pakeliauti svetur. Kartais traukdavo į Šveicariją, kartais parvykdavo į Palangą, kurią visą laiką labai mėgo. Peterburge Maironis praleido devyniolika gyvenimo metų: ketverius studijavo Katalikų dvasinėje akademijoje, penkiolika metų joje profesoriavo. 1909 m. grįžo į Lietuvą pakviestas būti Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Peterburgo lietuvių bendruomenė šį gruodį taip pat rengia Maironio tyrinėjimų konferenciją.

Galima stabtelėti Latvijoje. Iš Peterburgo kartais atvažiuodavo ilsėtis į Rygos pajūrį, o paskutinį gyvenimo pavasarį – 1932 m. gegužės 7-8 d., lydimas J.Tumo – Vaižganto, lankėsi Jelgavoje (Mintaujoje), nes Latvių lietuvių vienybės Mintaujos skyrius nutarė surengti Maironio kūrybos vakarą, kuris įvyko miesto klasikinėje gimnazijoje. Kai Maironis perskaitė kelis savo eilėraščius, paskelbė dovanojąs penkis savo Raštų tomus, gimnazijos direktorius J. Lapinis jam uždėjo ant galvos laurų vainiką... Maironis Mintaujoje buvo nuoširdžiai ir iškilmingai pagerbtas, o Lietuvoje jautėsi „be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj/ Aš perblokštas ir vienas!..“ (eil. „Skausmo skundas“).

Vieną semestrą 1883 – 1884 m. Maironis mokėsi Kijevo universitete. 1923 m. apie save trečiuoju asmeniu rašo: „1882 m. (iš tikrųjų 1883 m. – A. R.) pateko į šv. Vladimiro universitetą Kijeve, užsirašęs į filologijos skyrių, kame jį masino literatūros mokslas, nes jau tuomet buvo mėginęs rašyti lenkiškai eiles. Tačiau neradęs tuomet rimtesnių tame fakultete profesorių, kurie būtų galėję jo troškimus patenkinti, grįžo 1884 m. į Kauną ir stojo į Dv. Žem. Seminariją, nes jau nuo mažens jautė pašaukimą į dvasišką luomą“.

Kur dar keliavo Maironis? Manau, poetas buvo Ryme (Romoje), nėra žinių, ar buvo pas Šventąjį Tėvą, nors laiškuose kalbama apie Lietuvos delegacijos svarbą nuvykti pas šį aukštą asmenį, ir Maironis prisipažįsta, kad į tokią kelionę važiuotų visomis keturiomis, negailėtų išlaidų (1907). Kadangi eilėraštis „Ant Neapolio užtakos. Saulei nusileidžiant“ pirmąkart išspausdintas 1898 m., tad, matyt, tos vietos lankytos, keliauta po Italiją.

Galbūt ateities tyrinėtojams dar pavyks praplėsti Maironio kelionių geografiją, o gal ką naujo išsiaiškins mūsų emigrantai, nes iš toli Tėvynė atrodo gražesnė ir dvasinės vertybės didesnės.



Aldona Ruseckaitė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-17 20:51
KNX
KNX
ok. tiko Marijos radijui. ir man asm.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą