Šie metai išimtinai paskirti Maironiui. Visi ir visur stengiasi pagerbti savo garsų tėvynainį: rengiamos konferencijos, skaitymai, simpoziumai, poezijos vakarai. Kalbama apie Maironio mąstyseną ir elgseną poezijoje, jo poetinę kalbą, erotinius moters motyvus, gyvenimą tarp sapno ir pabudimo net apie Maironio sociologiją. Bet čia dar ne visas Maironis. Yra dar didelis ir daugumai nepažintas jo dramos pasaulis.
Jo didžioji trilogija apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą buvo sukurta kunigaikščio penkių šimtų metų jubiliejiniais metais ir vienintelį kartą režisieriaus Boriso Dauguviečio pastatyta Kauno valstybės teatre (Kęstučio mirtis – 1924, Vytautas pas kryžiuočius – 1925, Didysis Vytautas – karalius – 1930). Įvairūs „frontai ir vėjai“ labai stengėsi sunaikinti Maironio autoritetą ir paskutiniai jo gyvenimo metai buvo užtemdyti pjudymo, atmetimo ir neigiamų nuostatų. Teiginys, kad Maironis joks dramaturgas gyvybingas iki šių dienų. O kitaip kaip suprasti dabartinę mūsų kultūros situaciją, kai minėdami poeto 150-mečio sukaktį nė vienas respublikos teatras nesugalvojo atversti jo didžiųjų dramų? Gyvename tarsi kultūriniame vakuume. Iki tokio abejingumo arba neapšvietos nenusileidžia nė viena save gerbianti visuomenė.
Gal dėl to Klaipėdos universitetas pabandė suburti dvasininkus, mokslininkus ir teatralus bei iš naujo pakelti Maironio dramaturgijos problemą. KU Humanitariniame fakultete sušaukta mokslinė konferencija Maironiui atminti (2012 06 07)..
JE Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, pasiremdamas Maironio asmenybe ir jo kūrybos pavyzdžiais, ieškojo tautos pranašo vizijos.
Prof. dr Rimantas Balsys nagrinėjo Maironio kūrybos įtakas ir ryšius su mitologiniais tautos įvaizdžiais. Grupė magistrų (Laura Rojūtė, Vaida Anusauskaitė) pakėlė kultūrologinį Maironio dramų klodą, aptarė prieš šimtmetį statytų Kauno dramos teatre spektaklių teatrologinį palikimą. Pranešimuose gyvai diskutuota apie kultūroje suformuojamas subjektyvias nuostatas, kurios trukdo iš naujo ir objektyviai vertinti kultūrinį paveldą. Maironiui irgi be rimtų argumentų primetamos nuodėmės, kurių jis nepadarė. Režisūrinės analizės būdu pateikti motyvai, kurie Maironio dramas iškelia į europinį lygmenį.
Nudžiugino naujas doc. dr. Marijaus Šidlausko požiūris į Maironį. Bandoma naujai pažvelgti į Maironio libretą „Kame išganymas“, kurį klasikas laikė savo mėgstamiausiu ir labiausiai neįvertintu kūriniu. Būtent neįvertintu. Aktualizuojamas autobiografinis Maironio kontekstas ir siūloma pažvelgti į šį kūrinį kaip į poeto intelektualinės autobiografijos variantą. Parodomos aktualaus kūrinio perskaitymo galimybės postmodernistinės vertybių krizės kontekste.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas Egidijus Daugnora kalbėjo apie Maironio kūriniams būdingus religinės dramos bruožus. Dievo malonės veikimas ir tai, kaip žmogus jį suvokia Maironiui svarbiausia ne tik dramose, bet ir poezijoje. Iškeliamas Maironio vaidmuo kuriant ir formuojant lietuvių poetinę dramą.
Tų pačių tikslų vedami universiteto teatras drauge su miesto teatro aktoriais pastatė antrąją Maironio didžiosios trilogijos dalį „Vytautas pas kryžiuočius“. Neseniai drama suvaidinta Šilalėje, Klaipėdos senojoje piliavietėje, Palangoje. Ir kaip sudėtinė Maironio skaitymų dalis suvaidinta dekano sodybos sode, Varduvos upės kilpoje Sedoje. Antra – drauge su Maironio muziejumi ir Raseinių kultūros centru (2012 07 05–06) buvo šaukiama XXIV klojimo teatrų krivūlė – suvažiavimas Pasandravyje, Maironio gimtojoje sodyboje. Liaudies teatras ir Maironio dramos tik iš paviršiaus atrodo nutolusios. Iš tikrųjų sąsajos su liaudiniu vaidinimu yra glaudžios. Juk pirmą kūrybinį dramos ir vaidybos užkratą Maironis gavo (1893) slaptuose Panemunėlio klebono kun. Jono Katelės vaidinimuose Naujikų polivarko klojimo teatre. Iš čia teatras ateina ir į A. Fromo-Gužučio, ir į Vaižganto, ir į L. Didžiulienės-Žmonos kūrybą. Kaip, beje, ir mūsų profesinio teatro lopšys yra senasis klojimo teatras.
