Maironio 143-ųjų gimimo metinių minėjimas

Spalio 21 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko lietuvių literatūros klasiko Maironio (Jono Mačiulio) 143-ųjų gimimo metinių minėjimas. Renginyje dalyvavo pianistė profesorė Birutė Vainiūnaitė, poeto eiles skaitė aktorius Egidijus Stancikas, pranešimą „Maironio savastis“ parengė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonas Gudaitis.

Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pasidžiaugė, kad vienu metu galime paminėti dvi progas – poeto gimimo ir vardo dienas. Direktorė nepamiršo pasveikinti ir L. Gudaičio, kuris neseniai atšventė garbų 70-ies metų jubiliejų. Anot A. Ruseckaitės, L. Gudaitis yra vienas darbščiausių literatūros žmonių, savo jubiliejų nusprendęs paminėti dirbdamas prie Maironio kūrybos.

E. Stancikas pasirinko skaityti mažiau žinomus Maironio eilėraščius, tačiau visi pritarė, kad literatūros klasiko eilių klausytis visada įdomu.

L. Gudaitis pasidžiaugė, kad jam buvo suteikta reta proga pabūti Maironio namuose ir pasidalyti mintimis apie iškilų mūsų tautos poetą. Profesorius teigė neįsivaizduojąs, kaip atrodytų lietuvių literatūra be tokių autorių kaip Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Jasmantas. Pasak pranešėjo, tikrasis Maironio vertės supratimas jam atsirado tik bąlant smilkiniams. Maironis aprėpė visas literatūros rūšis – lyriką, epą, dramą ir t. t. Jis visada buvo ir liko nacionalinio išsivadavimo poetu. Jokio kito lietuvių poeto kūryba nebuvo taip saistoma tautinių problemų.

Maironis visada save vadino romantiku. Romantizmas sustiprino jo lyrinį pradą. Galima sakyti, kad lietuvių klasikas įtvirtino jokių kanonų nepripažįstantį lyrinį žanrą. „Poeto istorinio vaidmens niekas nesumažins ir jo vietos niekas neužims“, –  kalbėjo L. Gudaitis. Kai kuriuose eilėraščiuose Maironis svarstė ir žmogaus būties klausimus – tai jau filosofinė lyrika. Jo eilėraščiai yra nepakeičiama poezijos meno mokykla. Dar kūrybos kelio pradžioje Maironis pradėjo rašyti sonetus, netrukus to ėmėsi ir Vincas Kudirka bei kiti poetai.

Aptardamas meninės raiškos priemones Maironio kūryboje, profesorius paminėjo poeto sugebėjimą ypač vykusiai naudotis gamtos paralelėmis. Peizažas jo poezijoje – svarbus emocijų perteikėjas. Kai kuriuos vaizdus poeto kūryboje lengviau pajusti nei matyti. Literatūrologas sakė esąs įsitikinęs, kad žymiausi Maironio literatūriniai atradimai vyko XX a. pradžioje – tai „Trakų pilis“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, „Jūratė ir Kastytis“ ir kt.

Pasak L. Gudaičio, Maironis stengėsi aktyviai dalyvauti ano meto kultūriniame gyvenime. Jis nepriėmė avangardistinių krypčių ir visada ėjo savo keliu.