Laivas plaukia. Jame pilna gyvybės

Birželio 28 d., po didelių karščių, pliaupė lietus. Nuspėjome, kad taip bus – juk Maironio lietuvių literatūros muziejus šventė savo 70-metį. O didžioji šventė numatyta Maironio sode, svečių svetelių pakviesta daugiau kaip du šimtai. Stovėjome prie lango ir tyliai prašėme: „Šeimininke Maironi, prieik prie Dievulio, užsuk lietaus vamzdelį“. Padėjo... Ta pati Maironio mirties diena. Gėlės, žvakės, poeto eilėraščiai prie kapo ir paminklo – šventės preliudija.

Jeigu Biblijoje rašoma, jog pradžioje buvo Žodis, tai muziejuje pirmiausia turi būti Eksponatas. 1936 m. įkūrus muziejų buvo 1200 eksponatų, dabar jų – jau 239 tūkstančiai. Jubiliejaus proga surengta paroda „...į buvusius žiūrim metus...“ (Maironis). Parodoje atskleidžiama ir muziejaus istorija, ir eksponatų turinys. Norėjome parodyti, kad saugome įvairiausius eksponatus: archyvus, t. y. rašytojų rankraščius, laiškus, dokumentus, fotografijas; knygas, memorialines bibliotekas, spaudą; memorialinius baldus, daiktus, meno kūrinius. Lankytojas turi suprasti, jog literatūros muziejaus rinkiniai – be galo įvairūs. Jie reikalingi ne tik muziejaus veiklai, bet ir įvairiomis kitomis progomis. Kauno televizija kūrė filmą apie Petrą Babicką – kurgi rasi tą informacijos ir vaizdinės medžiagos aukso gyslą, jei ne Maironio namuose? Muziejininkui rasti eksponatus yra didžiausias džiaugsmas. O jų atkeliavimo į muziejų istorijos įvairiausios. Štai tą patį P. Babicko archyvą parplukdė žmonės, keliavę aplink pasaulį. Maironio „Pavasario balsų“ pirmojo 1895 m. leidimo ieškojome Amerikoje ir kitur, bet atnešė senučiukė, gyvenanti Kauno senamiestyje. Labai keistą Motiejaus Valančiaus įrankį padovanojo poetas Justinas Marcinkevičius, o jam perdavė tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, jai – dar kažkas. Gavę tą įrankį visaip vartėme, nežinojome, kam jis skirtas, skelbėme per spaudą, klausėme, išsiaiškinome... Labai džiaugiamės, kai dar randame ką nors, priklausiusio Maironiui. Štai ir šiemet įsigijome neskelbtus rankraščius – Maironio laišką ir atsakymus į klausimus. Jaunuolis iš Žiežmarių teiraujasi dėl įstojimo į Kauno kunigų seminariją, pats rektorius atsako: galima įstoti baigus keturias klases, gavus pažymą iš savo klebono apie pasielgimus ir mokant už metų mokslą 700 litų... Patiems muziejininkams buvo įdomu, kai rengdami jubiliejinę parodą netikėtai radome ponios Bronės Girienės albumėlyje Maironio neskelbtą eilėraštį, matyt, parašytą ekspromtu. Prisiminimuose fiksuojama, jog poetas mėgęs kartais brūkštelėti keletų eilučių į damų užrašų albumėlius, kurie buvę madingi:

Eini kaip amžinas keleivis,
Be prieštaravimo maldos,
Ir laimę čia tik kaip praeivis,
Žinai iš tolimos gaidos...
O vis tik ilgisi krūtinė
Tos nepasiekiamos šalies,
Vos ją akordai pirmutiniai
Bent atminimais tau palies!
(1925 m.)

Garsus muziejininkas Paulius Galaunė yra pasakęs, o mes tą citatą išsirašę kaip atmintinę: „Atsimink! Muziejuje sukrautas brangiausias tautos ir krašto turtas. Saugoki jį visomis savo išgalėmis“.

Bet grįžkime į jubiliejinę šventę. Po parodos atidarymo gausiai susirinkę svečiai įsitaisė po Maironio sodo senaisiais medžiais. Štai tada įvyko spektaklio premjera. Kauno lėlių teatro aktorius ir režisierius Andrius Žiurauskas, paprašytas sugalvoti ką nors įdomaus mūsų šventei, nusprendė pastatyti spektaklį „Nebus audros“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Šią pjesę Daiva parašė maždaug prieš trejus metus (beje, buvo pavadinusi „Perkūno istorija“), A. Žiurauskas ją ketino pastatyti Kauno mažajame teatre. Bet premjera įvyko tik per muziejaus jubiliejų. Buvo įdomu. Galbūt šį veikalą sunku pavadinti pjese – mat D. Čepauskaitė joje tiesiog „perkūrė“ Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“. Tiksliau, šioje baladėje ji sukūrė pagrindinį personažą Perkūną, kurį vaidino aktorius Ramūnas Šimukauskas. XXI a. Perkūnas kaltina save, kad nesugebėjo išsaugoti Jūratės, gintaro rūmų, svarsto ir filosofuoja meilės, galybės, amžinybės temomis. Maironio baladės fragmentai skamba lyg tolimos pasakos aidas, o senolis Perkūnas, valdąs pasaulį, tarsi pasilieka amžinai kentėti dėl savo ir žmonių veiksmų. Aktorius Ramūnas užlipa ant Maironio sodo altanos, paskelbia žiūrovams apie tragišką Jūratės likimą, ir supranti, kad niekas niekada neišgelbės mylinčios moters, jeigu užsirūstins aukščiausiosios jėgos... Tuo tarpu „Auros“ šokėjai – trys merginos ir vaikinas, išlindę iš senoviškų didžiulių skulptūrų, sušoko dramatišką meilės ir mirties šokį. Plazdėjo merginų suknių žali šilkai, bangavo įtūžusi jūra, medžiuose šėlo tikras vėjas... O Perkūnas kalbėjo ramiai, susikaupęs, susimąstęs, svarstydamas, ar buvo galima Maironio dieviškos Jūratės likimą pakreipti kitaip... Nežinau, kaip šis spektaklis būtų sukomponuotas nedidelėje teatro salėje, bet erdviame Maironio sode, natūralios gamtos scenografijoje jis žiūrovams paliko didžiulį įspūdį, šleifą minčių ir galimybes diskutuoti... Romantiškai klasikinei baladei buvo uždėta postmoderni skrybėlaitė...

Nė vienas jubiliejus nepraeina be sveikinimų, dovanų, gėlių, padėkų ir bučinių. Muziejaus kolektyvui Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo žodžius ir pažadą artimiausiu metu apsilankyti atvežė patarėja Irena Vaišvilaitė, padėkas ir sveikinimus darbuotojams perdavė Kultūros ministerijos, Kauno miesto bei Kauno apskrities atstovai. Nevystančią violetinę orchidėją, vardu Vanda, atvežė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, gerų knygų ryšulėlį įteikė Petras Palilionis ir Valentinas Sventickas. Per visą sodą nusidriekė ilgiausia „brolių ir seserų“, tai yra Lietuvos muziejininkų, eilė, vadovaujama Lietuvos muziejų asociacijos pirmininko Raimondo Balzos. Ir taip toliau: bičiuliai rašytojai, aktoriai, jaunieji maironiečiai, šiaip poetą mylintieji, prijaučiantieji, smalsaujantieji. Tik niekas iš Lietuvos Vyriausybės neatkreipė savo visareginčios akies, nepasveikino Seimas, neaplankė ir šiuo metu pasiutusiu greičiu raikantys valdžios pyragą Seimo nariai. Nors kvietėme, laukėme. Gerą žodį teatsiuntė Seimo narė Dalia Teišerskytė – galbūt dėl to, jog pati poetė... Gal tie svarbūs asmenys išsigando Perkūno, nors jis tikrai nesitrankė. Muziejininkai truputį liūdėjo, nes norėjo, kad ir aukštosios valdžios žmonės pamatytų, kaip kuriama Lietuvos kultūra, kaip gyvena jos maži žmogeliukai... O gal tie mūsų norai pernelyg egoistiški?.. Bet nieko, besibaigiant oficialiajai daliai, svečiai galingai užtraukė muziejui ir muziejininkams ilgiausių metų. Tikime, jie bus ilgi ir laimingi, kaip sako Maironis, mano išauštantys metai... (Beje, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, vadovaujama Česlovo Juršėno, dar šiemet skyrė 11 tūkst. Lt leidiniui „Maironio lietuvių literatūros muziejaus istorija ir rinkiniai“. Vadinasi – rūpime).

O paskui – kaip toje pasakoje: ir aš ten buvau, gėriau šlakelį krupniko pagal sesers Marcelės receptą, turėjau burnoje trupinį jubiliejinio torto, kurį suraikė direktorė Aldona ir pirmininkas Jonas...

Kartais mūsų klausia, ar muziejus – tarsi nuskendęs laivas ir jame viskas mirę, nuobodu? Sakome – tikrai netiesa. Laivas plaukia ir jame pilna gyvybės.