Rašyk
Eilės (71997)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 112 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Visur esantis, bet nežinomas Maironis

2012-09-07
Visur esantis, bet nežinomas Maironis

I

Prieš kelis mėnesius kita proga teko svarstyti apie Maironio kūrybinį palikimą, sukakties minėjimą ir tradicijos refleksiją. Tąkart konstatavau, kad klasikas suvokiamas nešiuolaikiškai, trūksta autentiško, nedeklaratyvaus santykio su juo. Prisiminti šią temą verčia beveik nenutrūkstamai Lietuvos kultūrinėje periodikoje publikuojami tekstai, kurių autoriai brėžia savąsias Maironio traktavimo gaires. Jose nestinga ir paradoksų, ir anachronizmų.

II

Lietuvių rašytojai, akademikai ir kultūros veikėjai pasiilgsta to Maironio, koks jis buvo prieš daugiau nei šimtmetį. Ir visai nesvarbu, kad pasikeitė ir konkrečios realijos, ir pati kultūra. Kokius matyčiau esminius pokyčius? Į Maironį vis dar žiūrima iš modernybės pozicijų, kurios svarbiausia filosofinio, literatūrologinio, politinio ir kultūrinio mąstymo paradigma buvo pozityvizmas – Istorijos kaip Didžiojo pasakojimo sureikšminimas. Pagal mūsų dienų Maironio interpretacijas aiškėja, kad postmodernizmo Lietuvoje nebuvo nė kvapo. Ir tuo net reikia džiaugtis! Štai kaip mes įsikabinę į savo šaknis... Vakarų pasaulis jau kalba apie lietuvių kultūrininkų prakeiktą postmodernizmą greitai pakeisiantį naująjį humanizmą. Mes taip ir liksime romantizmo tautų pavasario gadynėje. Tik ar būdami tokie nešiuolaikiški, vis dar išliksime?

Ne vienas rašytojas viešai piktinasi, kad Maironis mums yra tik portretas ant dvidešimties litų banknoto. Pasipiktinimas motyvuojamas tik tuo, kad tokios istorinės atminties nepakanka. Visgi Maironis gatvių plakatuose ir banknotuose rodo labai įdomią slinktį, apie kurią iki šiol nekalbėta. Filosofas Tomas Sodeika, prieš kelerius metus rašydamas apie vizualinį kultūros posūkį, prisiminė žymaus amerikiečių mąstytojo Richardo Rorty gerokai anksčiau konstatuotą kalbinį posūkį. Šiam buvo būdinga tai, kad Vakarų kultūra maždaug nuo XIX a. pabaigos itin sureikšmino kalbinę patirties raišką. Turbūt tai prisidėjo suteikiant poetams genijų statusą, kilo didžiulis susidomėjimas lingvistika, išsikristalizavęs į daugybę kultūrinių sąjūdžių, iš kurių ryškiausias – struktūralizmas. T. Sodeikos naujiena paprasta ir akivaizdi: XXI a. prieangyje išgyvenome kitą, ne mažiau radikalų posūkį – vizualiosios kultūros įsigalėjimą. Šiemet Maironio figūravimas portreto pavidalu rodo labai netobulą, neišplėtotą, bet vis dėlto šio posūkio rezultatą. Nepaisydami to, lietuvių poetai ilgisi deklamuojamo ir užrašyto klasiko. Gaila, bet tai – jau praeitis. Sakysite, tokiais argumentais neigiu bet kokią poeziją ar net rašytinę literatūrą, atiduodamas duoklę kinui, dailei ir kitiems vizualiesiems menams? Ne, literatūra nenustos gyvavusi, bet jau yra ir tikriausiai vis labiau bus kitokia. Lietuviai, valstybės lygmeniu remdami nekomercinių knygų leidybą, ir šįkart yra anachronistai, bet dėl to pykti tikrai nederėtų. Nauja – ne visada puiku. Kitose Vakarų šalyse, kur leidžiamos, kaip numanoma, komerciškai sėkmingos knygos, irgi nėra blogai – sveikas protas neleidžia sutikti, jog ten tik šlamštas, populiarioji lektūra. Lietuvių rašytojai, pasiilgę naujų, spaustuve kvepiančių Maironio tomų, nesuvokia, kad leidyklos ir Lietuvoje skaičiuoja pinigus... Ar tokios „rinkos prognozės“ nepatvirtina, jog mūsų šalyje itin sureikšmintas klasikos atminimas, bet minimaliai sužadinta šiuolaikiška jo refleksija? Ši problema labai susijusi su istorijos arba Istorijos suvokimo padėtimi.

III

Esama nuomonių, kad istoriją kuria didieji tekstai. Tokios pozicijos laikosi dauguma Lietuvos kultūros ir literatūros istorikų. Pakeisčiau minėtą teiginį į būtąjį laiką – verbaliniai tekstai iki XXI a. pradžios KŪRĖ istoriją. Maironis – neabejotinai ne išimtis. Kitose Vakarų šalyse XX a. 8-ajame dešimtmetyje, o Lietuvoje maždaug nuo 1995 m. padėtis kiek komplikavosi. Istorinė praeitis vis dažniau siejama su kultūros kontekstu. Jei tokio nėra arba jis nesukuriamas, faktas, tekstas, klasikas yra beveik mirę. Ar Kultūros ministerijai pavyks per metus sukurti tokį kontekstą? Abejoju, nes santykio su Maironiu atskaitos taškas yra ne skaitytojai, o programai finansuoti skirti pinigai. Funkcionieriai naiviai tiki, kad pakanka biudžeto eilutės, ir Maironis taps amžinu autoriumi. Šiandienė tikrovė kitokia – amžinųjų tekstų, gal tik išskyrus Bibliją, neliko.
Viena sėkmingesnių Maironio metų perspektyvų, apie kurias kultūrinėje spaudoje kalba rašytojai, yra moralinių dabarties problemų akcentavimas, taip pritraukiant Maironį. Tai būtų didžiojo klasiko vertas dabarties kontekstas. Deja, idėjos keliauja viena kryptimi, o lėšos – priešinga.

Minint Maironio metus ir rašant, viešai diskutuojant apie etines vertybes, auditoriją labai nubaidytų monumentalumas. Klasikos kūrėją reikia įžeminti, prisiminti jo gyvenimą ir sąsajas su nūdiena, o ne pūsti romantinę miglą. Vienas svarbesnių klausimų būtų toks: kaip Maironis tapo tuo, kas buvo? Visi žinome apie jo kūrinius (nes skaitėme mokykloje), jo didžiulį kultūrinį indėlį, tačiau tik retas specialistas gebėtų atsakyti, kaip Maironis virto klasiku. Dar mažiau tikslių žinių kasdienėje atmintyje, kuri skatintų refleksiją, esame išsaugoję apie jo gyvenimo pabaigą. Sumažėjusį dėmesį Maironiui galima aiškinti ir bendruoju kultūros dėmesio krypties pokyčiu – nuo monumentų prie marginalų. Todėl, kaip jau esu minėjęs, Maironį matyčiau praplyšusiais džinsais Laisvės alėjoje. Ar tai nebūtų patyčios iš klasiko? Bet juk ir teiginys, kad klasikas yra tas, kurio eilėraščiai suprantami vis naujai, kad kūryba perauga kūrėją, yra teisingas. Tad kodėl nepagyvinus Maironio? Iš šios pozicijos vertųsi puiki perspektyva lyginti abu lietuvių tautinius sąjūdžius. Štai ką gali džinsai...

Maironis pas mus dažniausiai suprantamas kaip jungtis tarp nelaisvos, laisvėjančios ir pagaliau nepriklausomos Lietuvos. Kultūrinėje spaudoje gausu publikacijų, kuriose daroma prielaida, jog Maironis prisidėjo ir prie Trečiosios respublikos atgimimo. Tokia nuostata kyla iš suvokimo, kad Istorija reiškia pažangą, raidą, artėjimą prie tikslo. Tik paprašius pastarąjį įvardyti, kiltų sunkumų. Gal todėl, viešai kalbant apie Maironį, taip gausu verkšlenimo, nuoskaudų ir kitokių vaikiškas emocijas primenančių jausenų. Kitas požiūris į poetą, galintis leisti išvengti tokių jausmų, yra suvokimas, kad klasikas buvo istorinė figūra, kuri tik atsitiktinai, dėl gausių kontekstinių aplinkybių, bet, aišku, ir dėl kūrybos padarė įtaką. Tuomet žlugtų ištisas ideologinis antstatas, po kuriuo esame įpratę matyti didįjį rašytoją. Bet gal neideologizuotas, o detalizuotai ir atkakliai suprastas įtakingas žmogus būtų priimtinesnis šių laikų jaunimui ir kitai visuomenės daliai. Ypač turint galvoje niekaip neišsprendžiamą klausimą – ar gyvename ideologijų krizės amžiuje?
Keliant tokius klausimus, dingtų kaip dūmas visi objektyvūs, racionalūs, neginčijamai teisingi teiginiai apie Maironį. Tai labai sustiprintų jo gyvenimo ir kūrybos faktų pažinimo ilgesį. Apskritai lietuvių literatūrai būdingas toks santykis su klasika: visi žino, visi girdėję, konkrečiai ką nors pasakyti gali nedaug arba nieko. Toks žinojimas koncentruojamas tariamai atviruose muziejų fonduose. Taip, jie atviri, bet į juos niekas nekviečia...

Kodėl Maironis buvo taip gausiai leistas sovietiniais laikais? Ar tikrai saugumas, Glavlitas buvo tokie akli ir buki? Manau, nieko panašaus. Jie tiesiog atidžiai dairėsi į Vakarus ir matė, kad ten kristalizuojasi istorijos kaip mažųjų pasakojimų rinkinio samprata, kyla žmonių unikalių ir autentiškų atsiminimų svarba ir reikšmė. Didžioji istorija kaip vientisas pasakojimas jau buvo benueinanti nuo arenos. Taigi reikėjo lietuviams įbrukti kuo daugiau, kad ir patriotinių, didžiųjų legendų, ir silps individualioji atmintis, Didysis pasakojimas sunaikins mažuosius rašytinius ir sakytinius tekstus. Juk būtent nuo tada Lietuvos mokyklose įprasta į literatūrą žiūrėti kaip į didžiųjų kūrinių rinkinį. Mums per ilgai buvo uždrausta ar bent neskatinama patirti nepakartojamą literatūros teksto skaitymo išgyvenimą. Maironis ir tada, ir dabar daugeliui moksleivių yra tik tos kelios eilutės atmintyje. Bent jomis mūsų rašytojai kultūrinėje spaudoje randa progą pasidžiaugti... Norėtųsi kur kas daugiau.

IV

Vis dėlto vienpusiškai vertinti kultūros žmonių tekstus apie Maironį būtų neteisinga. Džiugina pastangos klasikos kūrybą matyti intertekstualiai. Rašoma apie Maironio įtaką (taip mažai profesionaliai tyrinėtą) simbolistams, avangardininkams ir modernistams. Tačiau pasiilgčiau dar platesnio ir įžvalgesnio žvilgsnio – Maironio kūrinių ryšio ne vien su literatūriniais, bet ir su publicistiniais ar kitokių žanrų tekstais. O kur dingo tarpdalykiniai klasiko kūrybos tyrimai? Ir visa tai nevyksta Lietuvos mokslo vadovams nuolat kalbant apie tarpdalykinių studijų ir tyrimų reikšmę bei svarbą. Iš savo pirmosios pažinties su Maironio tekstais nepamenu, kad būtų kūrybingai atskleisti istorijos ir lietuvių literatūros disciplinų ryšiai.

Ypač įdomu ir vis įdomiau sekti praėjusiais metais Czeslawo Miloszo, o šiais – Maironio sukakties renginių dalyvių retoriką. Deja, vis dažniau susidaro įspūdis, kurį prilyginčiau vaškinių figūrų muziejui, o ne gyvų žmonių asmeninių ir skaitymo patirčių pasidalijimui. Aišku, buvo ir bus viena kita išimtis. Taip stinga kultūros ir literatūros ryšių suvokimo ne priežasties ir pasekmių pagrindu, o labiau tikimybe, jog vienas ar kitas tekstas padarys atitinkamą poveikį. Galvojama apie efektingą, bet ne paveikų kalbėjimą. Bene visi bandymai aktualizuoti Maironį iki jo sukakties metų rėmėsi išimtinai tekstų poetikos analize. Tik dabar randasi (ir reikia viltis, kad neužges) klasiko tekstų kultūrinės poetikos nagrinėjimų. Aišku viena – Maironio metų sėkmė priklausys nuo to, kiek jis taps ir išliks vėl socialus. Nieko nepakeis svarstymai apie kanono reikšmę ir milžinišką poveikį, kurį padarė klasikas. Tenka susitaikyti su tikrove, kurios esmė – Maironis šiandienos Lietuvos visuomenėje yra marginalas, bet kartu įdomus ir galintis būti aktualus. Ir taps bei liks toks tik tada, kai santykis su jo tekstais bus subjektyvus ir pagrįstas autentiška skaitytojo patirtimi.

Iš tokios pozicijos veriasi visai kitokia patriotizmo ugdymo trajektorija: be pompastikos, skambių kalbų, kaltinimų Europai ir kitokių chimerų. Maironis bus patriotiškai naudingas tada, kai plės skaitytojų išankstinį žinojimą apie praeitį ir jos ryšius su dabartimi, o ne jį tik patvirtins ir vers nuobodžiai žiovauti. Daug svarbiau yra ne atsiminti, o atmintį įprasminti dabar. 



Ramūnas Čičelis
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą