Rašyk
Eilės (72232)
Fantastika (2170)
Esė (1688)
Proza (10351)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





„Literatūros salos“ – 150 metų po Maironio

2012-08-20
„Literatūros salos“ – 150 metų po Maironio

Liepos 25-27 dienomis Maironio apdainuotus puikius sraunios Dubysos slėnius aplankė būrys kelių kartų humanitarų. Jau septintus metus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, bei VU Lietuvių literatūros katedros organizuojamas akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“ šiais metais buvo skirtas 150-osioms Maironio gimimo metinėms. Neatsitiktinė ir seminaro vieta – Jurbarko rajone, Seredžiaus seniūnijoje esantis Klumpės malūnas įkurtas Dubysos pakrantėje. Tai ta pati Dubysa netoli kurios gimė, visas pakrantes išvaikščiojo ir vėliau į eiles sudėjo pats Maironis.

Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo globojamo projekto dalyviai – Lietuvos aukštųjų mokyklų bakalauro, magistro pakopų studentai, jų dėstytojai, doktorantai, literatūros mokslininkai ir svečiai. Šiais metais akademiniame būryje taip pat buvo galima išvysti dviejų kartų poetus – Marcelijų Martinaitį, Donatą Petrošių ir praėjusiais metais į emeritūrą išėjusią profesorę Viktoriją Daujotytę.

O dabar palieku būtąjį laiką ir mėginu Jus nukelti į patį trijų dienų vyksmą, tokį, kokį pavyko įsiminti ar užrašyti nuo pradžios iki galo būnant kalbančių, klausančių, mąstančių ir diskutuojančių dalyvių būryje. Taigi apie ką čia kalbama? Ir kodėl verta dalyvauti „Literatūros salose“?

Liepos 25 d., trečiadienis

Vingiuotu žvyrkeliu, besileidžiančiu Dubysos link, vingiuoja mašinos, gabenančios būrelius jaunesnių ir vyresnių akademikų. Kai kuriems jų tai pirmoji dalyvavimo vasaros seminare patirtis, kitiems – eilinis vasaros potyris, tačiau beveik kiekvienam – naujiena vietos atžvilgiu. „Literatūros salos“ – seminaras, nesusietas su viena konkrečia vieta, kasmet vykstantis vis kitame Lietuvos krašte. Trumpą seminaro istoriją įžanginiame žodyje primindamas dr. Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad „niekas neįpareigoja („Literatūros salų“, – aut. past.) tęstis, bet šito reikia“. Tenka pripažinti, kad šio renginio, visų pirma, reikia patiems studentams – čia suteikiama galimybė pasidalinti savo mintimis, sumanymais ne tik su savo kolegomis, bet ir su dėstytojais, M. Kvietkausko teigimu „prisilaikant hierarchijų, kiek jų būtina“. Prisimenama, kad visais laikais svarbiausi universitetai buvo draugų bendruomenės, kurioms priklausydamas žmogus ne tik sustiprėja, bet ir junta malonumą. Viktorija Daujotytė apie salas, neturinčias vienos vietos, sako, kad šios „debesų principu susitelkia, išsisklaido, bet neišnyksta“. Šiemetinių „Literatūros salų“ bendruomenė nedidelė, bet įvairi, susitelkusi iš įvairiausių debesų formų – joje ne tik literatai, bet ir filosofai, istorikai.

Optimistine gaida prasidėjusio „Literatūros salų“ trečiadienio programa skyla į tris dalis: tai „Maironio kraštovaizdžiai“, „Studentų pieva“ ir „Poezija prie Dubysos“. „Maironio kraštovaizdžiuose“ – penkių mokslininkių pranešimai. Pirmoji prabilusi Viktorija Daujotytė savo pranešimu užduoda klausimą: Ką mums dar sako Dubysa?. Profesorė primena, kad šis tekančios Dubysos kraštas užaugino ne tik Maironį, bet ir V. Kubilių, J. Aputį, M. Martinaitį ir kitus gerai žinomus autorius. Keliamas klausimas, kaip debesų principas veikia literatūroje, aptariamas upės ryšys su sanskritu, dvasinis Maironio kraštovaizdis. Poetiškas, gyvas, aiškus profesorės kalbėjimas pratęsiamas diskusijomis. Kyla klausimai, kodėl Dubysos slėnis iš tiesų toks gražus – „kaip Leviatano paveiksluose“, o kraštovaizdžiai kalbinantys.

Dr. Brigitos Speičytės (VU, LLTI) pranešimo tema – „Pranokėjų“ ir „svečių“ Lietuva: Maironio poemos lietuvių ir lenkų kalbomis. Į kraštovaizdį čia žvelgiama ne tiesiogiai, o kalbant apie Maironio kūryboje sutinkamas figūras. Aptariamas ir pats Maironio fenomenas – tai poetas, sąmoningai pasirinkęs kurti tuo metu prasčiokiška laikoma valstiečių lietuvių kalba, nors sulenkėjusi dvarininkija tai vadino talento švaistymu – taip peržvelgiamos ir to meto socialinės ribos. Maironis apibūdinamas ir kaip „lietuvių kalbos poeto orumą ginantis“, pasižymintis „neįprastu kalbos erosu“ kūrėjas, jam priskiriama ir Viktorijos Daujotytės sąvoka „kultūros donoras“. Po pranešimo vykstančiose diskusijose nusprendžiama, kad Maironis lietuvių tautai yra ne tiek auka, kiek būtinybė – žmogus, turėjęs savo erdvę, viziją ir palikęs ryškų pėdsaką tautos sąmoningumo formavimosi procese.

Maironio temą tęsia dr. Ramunė Bleizgienė (LLTI). Savo pranešime Litvomanų sapnai: modernaus tapatumo pavidalai Maironio poemoje „Terp skausmų į Garbę“ daktarė kelia klausimą, kaip kuriamas šiuolaikinis herojus, aptaria poemos herojaus Juozo figūrą, o diskusijoje prabylama apie Sruogos, Maironio ir Baltrušaičio santykį bei literatūros kanoną.

Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Vilma Žaltauskaitė dėmesį nukreipia į Akademinę XIX a. pabaigos – XX a. pr. kasdienybę (Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge). Rodomos nuotraukos iš Sankt Peterburgo dvasinės Akademijos patalpų, hierarchijas atspindinčios asmenų fotografijos, supažindinama su akademijos dienotvarke, šventėmis, stojančiųjų atrankos tvarka, narių išvaizda, papasakojama akademijos dokumentuose užfiksuotų nutikimų.

Įdomius ir sklandžius mokslininkų pranešimus užbaigia dr. Dalia Jakaitė (ŠU), kurios tema – Mistinis kraštovaizdis mariologinėje poezijoje: Raineris Maria Rilkė ir lietuvių autoriai. Po pranešimo pripažįstama, kad keliami klausimai, kaip dažnai nutinka tyrinėjant platų lauką, lieka neatsakyti. Nors aptariami tokie poezijos grandai kaip A. Mackus, B. Brazdžionis, J. Aistis, tačiau dar daug kitų autorių, pavyzdžiui, K. Bradūnas, lieka užribyje. Taigi dėstytojų pranešimų sesija pabaigiama viltingai – lietuvių literatūros lauke jau nuveikta nemažai, bet dar daug yra nepadaryta.

Kartoms besikeičiant bene didžiausia viltis remiasi tikėjimu, kad jaunoji karta pratęs ar užbaigs prieš tai buvusios darbą. Geriausias įsitikinimas, kad tai bus padaryta – augančią kartą prižiūrėti, auklėti (kad ir kokia nepaklusni ši būtų) ir suteikti jai ateities perspektyvą. „Studentų pievos“ pranešimuose, kurie ir vyko šalia Dubysos besidriekiančioje pievoje, galimybė pasisakyti buvo suteikta penkiems to panorusiems studentams. Tvarką čia palaikė ir nuo pranešėjams būdingų laiko vagysčių saugojo doktorantas Mindaugas Grigaitis (VU KHF). Pirmoji prabilusi Ūla Ambrasaitė (VU) tęsė Maironio temą – aptartas Mokyklinis Maironis. Ūla pristatė mokinių rašinių konkurso apie Maironį, kuriam buvo pateikti 63 rašiniai iš įvairių Lietuvos mokyklų, rezultatus, kalbėjo apie tai, kokį Maironį mato mokyklos suoluose sėdintys, ir kas yra dėl šito kaltas. Tenka pripažinti, kad šiuo pranešimu paliečiama opi problema, nes buvę mokiniai, nepasirinkę filologijos studijų ir papildomai nesidomintys, su atsineštu iš mokyklos suvokimu ir gyvena. O šis suvokimas dažnai būna klišinis, ne visada panašus į tiesą. Aistė Kučinskienė (LLTI) suformulavo gana neįprastai skambančią temą – Maironis, Jakštas ir Vaižgantas – MDT agentai? Agentas Aistės pranešime buvo ne slaptai tarnybai dirbantis žmogus, o „galios (kultūros) laukuose veikiantis vienetas“. MDT – trumpinys, sudarytas iš trijų pavardžių: Mačiulio, Dambrausko ir Tumo. Keliamas klausimas, ar šios asmenybės galėjo būti sąjungininkais? Diskusijoje kalbama, kad įrodymų lyg ir per mažai, bet klausimas lieka atviras tolimesniam tyrimui. Giedrius Genys (VU) savo pranešimu klausytojus nuveda prie kito lietuvių literatūros klasiko – A. Baranausko, jo tema – Pasakotojo rūpestis dėl miško – ekologinės ir filotopinės laikysenos padarinys Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“, Mindaugas Malcevičius (ŠU) prabyla apie Klasikinės poezijos vertinimus Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose. Po pranešimo kyla diskusijos apie A. Nykos-Niliūno dienoraštyje sudarinėtus autorių dešimtukus, pastebima, kad šie dešimtukai labai greitai kinta, mąstoma apie sistemą, kuria Nyka remiasi. Pranešėja Ramunė Brunzaitė (VU) prabyla apie Daugiakultūrio miesto erdvės poetiką: Vilnių ir Triestą. Kurį laiką Italijoje studijavusios Ramunės dėmesys nukreiptas į italų kūrėją Umberto Sabą, gimusį Trieste ir dviejų miestų, užauginusių ne vieną garsų menininką, paralelę. Pranešimas, paskatinęs mintis atsiverti platesniam, nei lietuvių literatūra, kūrybos klodui, rodos, turi nemenkų perspektyvų ateičiai.

Vakarėjant gausios dienos įspūdžius tenka palikti prisiminimams, nes ateina laikas „Poezijai prie Dubysos“. Patogiai įsitaisius malūno terasoje ir stebint nuo upės kylantį rūką, pasigirsta Donato Petrošiaus eilėraščiai – iš knygos „Aoristas“ir iš periodikos. Kyla mintis, kad vakaro tyloje skaitančio poeto intonacija kažkuo panaši į bangas – balsas pakyla ir vėl nurimsta tarsi nuo aiškaus žodžio būtų pereinama prie užkalbėjimo. Vėliau poetas pripažįsta, kad skaitant savo eiles dažnai aplanko noras vieną kitą eilutę išmesti ar pakeisti.

Liepos 26 d., ketvirtadienis

Renginio programoje ši diena suskilusi į keturias dalis: „Tradicija kaip gyvenamasis pasaulis“, diskusija „Mano literatūros klasika: asmeninis požiūris“, „Studentų pieva“ ir „Neformalūs klasikos skaitymai“. Dr. Jurga Jonutytė (VDU) savo pranešime „Tradicinės“ gyvensenos etniškumas ir/ar etiškumas: galimos įtampos ir dermės klausė ar „tradicinė mąstysena“ nėra oksimoronas?“, o po pranešimo vykusiose diskusijose buvo keliamas senas, bet opus klausimas – „ar galima kalbėti apie kolektyvinę kaltę?“ Dr. Saulė Matulevičienė (VU) parengė pranešimą tema Lauko tyrimai Gervėčių krašte: patirties formos. Pranešimo metu papasakota apie ekspedicijoje įvykusius susitikimus, parodyta keli šimtai Gervėčių krašto gyventojų, kurių laikas sustojęs maždaug XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, fotografijų. Fiksuojami veidai, buitis, išlikę senieji papročiai. Ir tai tik menka dalis to, ką iš Gervėčių parsivežė tyrimų vykdytojai – vertų publikuoti fotografijų yra apie 8000. Trečiąja ir svarbiausia „Tradicija kaip gyvenamasis pasaulis“ dalimi būtų galima pavadinti poeto Marcelijaus Martinaičio apsilankymą. Poetą kalbina profesorė Viktorija Daujotytė – studentams tai unikali ir galbūt vienintelė galimybė pamatyti du lietuvių literatūros grandus už vieno apvalaus stalo. Poetas ir profesorė tęsia kalbą apie tautosaką, tradiciją ir bendruomenę. Paliečiama ir išėjimo tema – kai būnama namuose, tačiau išeinama į kultūrą, literatūrą, akstinu laikant kūrybą. M. Martinaitis sako: „Išėjau todėl, kad geriau buvo išsinešti prisiminimus tokius, kokie jie yra“. Laiko skiriama ne tik prisiminimui, bet ir eilėraščiams, kurių vieną skaitydamas poetas atkartoja paslaptingą raudos toną. Paliekama vietos ir klausytojų smalsumui. Į klausimą ką poetas mano apie naują kartą, poezijos ateitį, šis atsako: „Patys atsirinksite tai, kas geriausia“ ir pripažįsta, kad ši karta yra visiškai kitokia. Belieka sutikti, nes kitoks – nebūtinai blogas.

Diskusiją „Mano literatūros klasika: asmeninis požiūris“ moderavo dr. Mindaugas Kvietkauskas. Pirmasis iš pasisakiusiųjų dr. Kęstas Kirtiklis (VU) prakalbo tema Apokaliptikai ir integruotieji intelektualai lietuvių kultūroje. Ieškoma vietos ir Maironiui, kol galop nusprendžiama, kad nėra nei visiškų apokaliptikų, nei integruotųjų. Beje, autoriaus straipsnis šia tema jau buvo publikuotas bernardinuose. Dr. Gintaro Lazdyno (ŠU) pasisakymo tema Kad klasika netaptų akmeniu po kaklu literatūros progresui padėjo įsiplieksti diskusijos ugniai. Kyla klausimai, kas yra tikroji klasika ir kur pasaulio literatūros kontekstuose yra vieta lietuvių klasikai. O gal nėra? Ar išmesdami savus klasikus mes išmestume ir save? Taip susidūrimas su klasikos sąvoka nuveda link savos tapatybės ieškojimų, kurie, bent jau mano manymu, labai svarbūs.

„Studentų pievoje“ diskusijų atmosfera nurimsta. Eglė Rudzkytė (VU KHF) skaito savo pranešimą tema Fokloras: tradicija ir gyvenamasis pasaulis, Gabrielė Jasiūnienė (ŠU) drauge su pranešimu Kultūrinė ir istorinė atmintis Šiaurės Lietuvos miestelių heraldikoje pateikia ir vaizdinę medžiagą – miestelių herbų piešinius ir aprašymus, o Vilius Arlauskas (VU) prabyla apie Pasaulio medžio simboliką lietuvių mįslėse, taip primindamas, kokia turtinga ir įdomi gali būti ši primiršta tautosakos dalis. Akvilės Rėklaitytės (VU) tema Tradicijos paradoksas įkursto naujas diskusijas apie daugiabalsę, įvairiuose kontekstuose veikiančią tradiciją, jos sąmoningą auginimą ir antitradicinę elgseną – išėjimą iš kalbos ir tautos. Neringa Butnoriūtė (VDU) supažindina dalyvius su Topografine vaizduote Erikos Drungytės poezijoje.

Tačiau nei iš kalbos ar tautos, nei iš „Literatūros salų“ išeinančių kaip ir nėra. Žolę padengianti šalta vakaro rasa suburia „Neformaliems klasikos skaitymams“ – skaitoma ne tik Maironio poezija ir proza (šią staigmeną pateikia Saulius Vasiliauskas (VPU)), bet ir kiti artimi autoriai (pati išsitraukiu nusivežtą D. Kajoką). Iš pradžių buvęs negausus skaitytojų balsu būrys (R. Kmita, S. Vasiliauskas, D. Petrošius, B. Speičytė) pasipildo, o galiausiai suskamba vienijančios, galbūt ir Dubysos slėnio išprovokuotos, lietuvių liaudies dainos – nuo „Teka teka“, „Žalio vyno“ iki harmonizuotų Maironio „Pavasario balsuose“ sutinkamų eilių. Būrelis nusineša dainą prie laužo, keli žingsniai iki marmančios Dubysos ir ši pamažu sklaidosi į nakties vėsą ir prisiminimus. Įsitikinu – humanitarams, kad ir kuriai kartai jie atstovautų, daina paprasčiausiai tinka.

Liepos 27 d., penktadienis

Penktadienis „Literatūros salų“ dalyviams reiškė daugiau nei darbo dienų pabaigą – drauge tai ir vasaros brandoje išsitekusio seminaro pabaiga, tačiau ne vienas paklaustas viltingai žvelgė sakydamas, kad norėtų sugrįžti ir kitąmet. Bet ilgesnei nostalgijai nebuvo vietos – rytas pradedamas „Studentų pieva“, kurioje pirmoji prabyla Emilija Visockaitė (VU) – jos tema Netradiciškai tradiciniai jaunieji kūrėjai – Sąjūdžio metu gimę jauni autoriai. Keista pasirodė tai, kad pranešime remiamasi tik dviejų veikėjų – Tomo Taškausko ir Vainiaus Bako – išsakytomis pozicijomis. Kalbama apie tai, kad jaunoji karta nenori maištauti prieš vyresnę, keliamas klausimas ar yra konkretus jaunojo humanitaro tipas? Mano manymu, jeigu toks ir būtų, jį surasti gali tik daug atidesnis tyrimas. Kita pranešėja Rita Gudėnaitė-Špokauskienė (ŠU) parengė pranešimą tema Humanitaro portretas interneto vartotojų akimis. Deja, rezultatai ir čia nedžiuginantys – humanitaro portretas dažnai neigiamas, tačiau teisingi, mano manymu, buvo svarstymai, kad ir vertinimas priklauso nuo žmonių sąmoningumo. Kaip kad sąmoningumas dažnai nepriklauso nuo profesijos. Pasivaikštinėjimus po „Studentų pievas“ užbaigia Jurga Dirkstytė (VU) pristačiusi pranešimą tema Veido geografija Rimvydo Stankevičiaus poezijoje.

Nors dienos ir diskusijų karštis paliko žymę dalyvių veiduose, bet diskusijai, užveriančiai patį „Literatūros salų“ seminarą laiko surasta. Diskusijos tema Koks lituanistų vaidmuo reikalingas šiandienos visuomenei?, moderatorius – dr. Darius Kuolys. Vienu iš svarbiausiu diskusijos teiginių pavadinčiau klausimą ar galima pasirinkti / priimti vaidmenį sąmoningai? Visi diskusijos dalyviai sutaria, kad sovietmečiu lituanistas – rezistentas, tačiau daug sunkiau yra sutarti dėl šiuolaikinio lituanisto vaidmens, kuris mūsų pačių sukurtoje visuomenėje anaiptol nebėra pagrindinis. Ar tikrai šiandienai nebereikia šauklių? Pasisakyti drąsiąi skatinami ir studentai, – pasirodo, kiek iš tiesų būtina prisilaikyti hierarchijų. Bet net pastatytas į eilutę (doktorantas, magistras, bakalauras) kiekvienas norintis studentas, atrodo, pasisakė.

Baigdama trijų dienų prie Dubysos epopėją ir grįždama atgal į dabartį, viliuosi, kad supratote, apie ką buvo kalbama septintajame vasaros seminare „Literatūros salos“. Atrodo, kad tikrai buvau saloje, saloje kuri buvo kondensuotai apgyvendinta skirtingas nuomones ir patirtis turinčių humanitarų, noriai besidalijančių sukauptomis mintimis ir žiniomis apie debesis, Dubysą, Gervėčius, Maironį ir kitą klasiką. Žinoma, nepamirštantys ir perspektyvos į ateitį. Kaip jau supratote, dalyvauti verta, bent kartą.



Justina Katkevičiūtė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą