J. Grušas buvo vienas žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytojų ir kultūros veikėjų. Geriausi jo prozos ir dramaturgijos kūriniai - lietuviškos literatūros klasika, žadinanti tautinę savimonę, skatinanti atgimimą, skleidžianti atjautą ir toleranciją.
Prieš pat karą J. Grušas išgarsėjo realistinės prozos kūriniais. Atkakliai tylėjęs stalinizmo metais gresiant represijoms, „atlydžio“ laikotarpiu, iškilo kaip dramaturgas, sukūręs savo veikalais moralinio teismo teatrą. Tradicinės moralinės normos, pasak rašytojo, buvo išardytos XX a. karų ir socialinių lūžių, ir šiuolaikinio dramaturgo uždavinys yra išanalizuoti besiformuojančią naują situaciją be pagražinimų ir didaktikos.
Savo dramų Tėvas ir sūnus (1945), Herkus Mantas (1957), Meilė, džiazas ir velnias (1967), Adomo Brunzos paslaptis (1967) personažuose J. Grušas ieško pirmiausia kategoriško imperatyvumo, neleidžiančio susitaikyti su blogiu, teikiančio atskirai egzistencijai vertės, atsparumo ir pateisinimo argumentus, kurių išsižadėjimas užmuša gyvenimo prasmę. Įvykiai, žmonių santykiai, net kalbos būdas atsidūrė moralinių vertybių lygtyje, kurios sunkus, įtemptas, likimus triuškinantis sprendimas sudaro kūrinio branduolį.
Abstrahavimo galia, glūdinti dramaturgo žodyje, ir didinga frazės tonacija, pakilusi virš šnekamosios kalbos judrumo, atliepė istorinės dramos poetiką, kuri J. Grušo kūriniuose – Herkus Mantas (1957), Barbora Radvilaitė (1972), Švitrigaila (1976), Mykolas Glinskis (1984) – buvo grindžiama tuo pačiu konfliktu – žmogiškumo susikirtimu su nežmoniškais aplinkos įstatymais ir dogmatinėmis mąstymo sistemomis.
Tokie J. Grušo kūriniai kaip Pijus nebuvo protingas (1976), Cirkas (1976) lietuviškos dramos sanklodoje įtvirtino naują paradoksinių šuolių, aštrios deformacijos, filosofuojančių metaforų, asociatyvinių derinių, desperacinio šauksmo ir nustėrimo intonacijų poetiką.
J. Grušo prozą stipriai paveikė modernios dramos stilistika, kuri buvo grindžiama klasikinio realizmo ištobulintais psichologinio determinizmo principais: romanas Karjeristai (1935), novelių rinkinys Sunki ranka (1937).
Naujoje novelių knygoje Rūstybės šviesa (1969) atmestos tradicinės epinio pasakojimo formos – nėra konkrečių vietos ir laiko koordinačių, neaišku, kur ir kada prasideda ir baigiasi veiksmas. J. Grušas išveda savo herojus iš vienkartinės įvykio vagos į abstrakčių idėjų beribiškumą, išardo santykių tinklą, kuris sieja jį su kitais, ir palieka tuštumoje be apsauginės papročių ir kasdienių rūpesčių sienos, kad išryškėtų visiškai nuoga žmogaus prigimtis.
J. Grušas pirmasis realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, paplitusius to meto tapyboje ir poezijoje.
