Paslaptingas rašytojo pasaulis

Kauno miesto Garbės piliečio Juozo Grušo (vardas suteiktas po mirties) namuose – memorialiniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejaus skyriuje visada gausu lankytojų: juos domina rašytojo memorialinis palikimas, sustabdytos gyvenimo akimirkos meninėse fotografijose, čia nuolat vyksta kultūriniai renginiai – literatūros, muzikos vakarai, susitikimai su Kauno ir šalies menininkais, parodos, naujų knygų sutiktuvės.

Rašytojas, būdamas 85-erių, iškeliavo tą šiltą 1986-ųjų metų gegužės 21-ąją, per patį sodų žydėjimą… Ši data kasmet sukviečia būrį kauniečių į pavasario žiedais pasipuošusį rašytojo sodą pasiklausyti jo išmintingo žodžio, perskaityto aktorių lūpomis, ragina dar atidžiau pažvelgti į muziejaus ekspoziciją.

Malonu, kad po A. Samulionio parengtų „Neramios šviesos pasaulių“ (1976), po J. Lankučio „Etiudų apie Grušą“ (1981) vėl turime leidinį apie šį rašytoją – P. Palilionio knygą „Svajojęs gražų gyvenimą“ (2001). Joje sudėti įvairaus žanro tekstai: knygos autoriaus interpretacijos, komentarai, replikos, J. Grušo ir jam rašyti laiškai, atsiminimai, dokumentai, įvairiu metu užrašyti ir paskelbti paties rašytojo svarstymai, atsiminimai ir pokalbiai su knygos sudarytoju, taip pat J. Grušą pažinojusių rašytojų ir šiaip arčiau bendravusių žmonių atsiminimai, pastabos. P. Palilionis paantraštėje taikliai pažymėjo: „Apmatai Juozo Grušo portretui“.

Ekspozicijoje galime susipažinti ir su 2001 m. išleista knyga, kurioje išspausdintos penktajame dešimtmetyje J. Grušo parašytos to meto valdžiai nepriimtinos pjesės „Eduardo Dargio nusikaltimas“ ir „Diktatorius“. Pirmojoje skamba ir vėlesnėje kūryboje atsikartosiantys motyvai – moralinio nuopuolio, atsakomybės, mirties baimės, išdavystės, nusikaltimo ir bausmės. Antrasis dramos veikalas meistriškai apnuogina fašistinės valstybės anatomiją, įvardija bet kurios diktatūros, akivaizdu – ir sovietinės dėsnius. Geriau suprasti dramaturgo paliktus ženklus skaitytojui padeda V. Martinkaus žodis.

Kauno miesto Šilainių rajone vingiuoja J. Grušo vardu pavadinta gatvė, dramaturgo vardas suteiktas vidurinei mokyklai. Jos moksleiviai – jaunieji muziejininkai – neformaliai tyrinėja rašytojo gyvenimą, domisi jo kūryba, rengia bendrus su J. Grušo muziejumi projektus. Drauge surengtos jau trys ekspedicijos rašytojo kūrybos keliais.

J. Grušo kūrybos gerbėjai sulaukė knygų – apsakymų ir novelių rinktinės „Už saulę gražesnis“ (Baltos lankos, 1998), pjesių rinkinio „Meilė, džiazas ir velnias“ (Alma littera, 2002). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido mokslinės konferencijos, skirtos J. Grušo 100-osioms gimimo metinėms, medžiagą (Colloquia, 2002). Po rašytojo mirties į užsienio kalbas išversta: novelė „Atostogos pas kalėjimo viršininką“ (į vokiečių kalbą vertė A. Gailius, 1991) ir „Už saulę gražesnis“ (į prancūzų ir portugalų kalbas vertė L. Mačianskaitė ir J. Espadeiro Martins, 2003). Kūriniai sudėti į lietuvių rašytojų novelių antologijas. Puiku, kad virtualioje svetainėje „Klasikinė lietuvių literatūros antologija“ pristatomas rašytojo novelių rinkinys „Laimingasis – tai aš“.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pasirodė populiariausia to laiko tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“. 1966 m. sukurta ir daugybę tuometės Sovietų Sąjungos teatrų apkeliavusi pjesė labiausiai statoma ir per pastaruosius 20 metų.

Klaipėdos dramos teatre populiarumo sulaukė 1990 m. režisieriaus P. Gaidžio pastatytas J. Grušo „Herkus Mantas“, G. Kuprevičius pagal šią tragediją 1997-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė operą „Prūsai“.

Dar 1995 m. Valdovų rūmuose įvyko J. Grušo garsiosios poetinės dramos „Barbora Radvilaitė“ premjera, vėliau rodyta Lietuvos nacionaliniame teatre, Kauno pilyje, Raudondvaryje, Aukštadvaryje. Po sėkmingų pasirodymų „Barbora“, kaip ir dera valdovei, aplanko Plungės Oginskių rūmus… O legendinį Barboros vaidmenį sukūrusi aktorė Rūta Staliliūnaitė rašytojo atminimą pagerbė inicijuodama ir įgyvendindama Kauno menininkų namuose ir J. Grušo muziejuje iniciavusi renginių ciklą „Žmogaus tiesos beieškant“.

Sunku „inventorizuoti“ Kauno rašytojų patriarcho atminimui skirtus ženklus visoje Lietuvoje. Ryškiausi, ilgiausiai išliekantys – atspausdinti ir scenoje pastatyti jo kūriniai. Gaila, kad mokyklų literatūros programose beliko tik „Meilė, džiazas ir velnias“, pamirštos istorinės dramos, apie noveles ir romaną nė neužsimenama. J. Grušas neįtrauktas į valstybinių egzaminų programos autorių sąrašą. Laimė, gimtosios kalbos mokytojai – „neformalai“ atsiveda savo gimnazistus į rašytojo namus, suteikia jiems progos bent fragmentiškai prisiliesti prie paslaptingo ir patrauklaus J. Grušo kūrybos pasaulio.