Rašyk
Eilės (71899)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kritiškos kritikos sindromas

2006-10-29
Spalio 13–14 d. Amsterdame vyksta konferencija „Rašanti Europa“ („Writing Europe“). Ją remia Europos kultūros fondas, Europos kultūros institutas Olandijoje, organizuoja Prancūzų knygos centras (Maison Descartes), jam talkina kitos institucijos, viena jų – Lietuvių kultūros centras Olandijoje, kurio direktorė yra Saulė Gaižauskaitė. Lietuvai simpoziume atstovauja rašytojai Aleksandra Fomina ir Vytautas Martinkus.

Konferencijoje kritikai svarstys klausimą, ar egzistuoja Europos literatūra, kaip ji susieta su tautinėmis literatūromis, kokios yra dabartinės Europos literatūros ypatybės, tendencijos. Konferencijos proga buvo parengtas ir išleistas interviu su Europos rašytojais rinkinys (jį sudarė konferencijos vadovė Margot Dijkgraaf).

Rašytojai kalbėsis tema „Europos atmintis“. (Diskusijos moto pasirinkta rašytojo Ismaelio Kadare´o žodžiai: „Visa literatūra yra apie atmintį“.) Šiame pokalbyje dalyvaus Jensas Christianas Grondahlas (Danija), Jachymas Topolas (Čekija), Anette Penth ( Vokietija), Désanne van Brederode (Olandija), Elif Şafak (Turkija), Pedro Sorela (Ispanija) ir Vytautas Martinkus (Lietuva). Su mūsų rašytojo mintimis siūlome susipažinti.

Atsitiktinumas ar ne?

1994 metais Nyderlandų kultūros žurnalui ,,Essays“ esu parašęs esė apie lietuvių literatūros reikšmę tautiniam identitetui. Tebebuvau sovietmečio lietuvių literatūros augintinis: didžiavausi mūsų klasikais, romantizavau ir aukštinau savo literatūros vaidmenį sovietų imperijoje, laikiau ją pasipriešinimo okupacijai jėga. Ji galėjo sustabdyti metropolijos (Maskvos) ekspansiją į Vilnių, kuris tada man buvo Paryžiaus ar Niujorko sinonimas.

Šiandien rašant (Amsterdamui!) naują esė, man vėl aktualus literatūros ir tautinio identiteto santykis. Tik jau visai kitaip. Rūpi ne tautinio identiteto tapsmo istorija, o skaudi jo dabartis. Norėčiau tikėti, kad tebėra reikšmingas nacionalinės literatūros identitetas. Nuo neatmenamų laikų Lietuvos literatūra – daugiakalbė; ji buvo rašoma lotynų, lietuvių, senovės slavų, lenkų, jidiš kalbomis. Tačiau ji buvo Lietuvos literatūra. Ar išliks tokia? Ar ji gali išlikti įdomi kitų Europos valstybių gyventojams?

Lietuvoje verda diskusija dėl lietuvių euroromano. Ar jį rašyti, kaip jį rašyti, kam rašyti. Lietuvių rašytojai vyksta į tarptautines knygų muges parduoti leidėjams savo knygų. Deja, retam jų tenusišypso laimė – leidėjas iš užsienio. Mažos ir nepažįstamos literatūros autoriui reikia vadybos, o ji – brangi. Lietuvoje knygynai užversti ne lietuvių autorių knygomis, ir vertimai viešpatauja ,,topų“ dešimtukuose. Anglų kalbos gal tik aš tebesimokau, o 99 procentai jau tik ja ir tekalba. Literatūros kritikai, siekiantys mokslo laipsnio ar pedagoginio vardo, privalo rašyti ne lietuvių kalba, kitaip nebus pastebėti, įvertinti.

Tautinei literatūrai tai – be abejonės, grėsminga tendencija.

Akivaizdu: kultūros ir literatūros globalizacijos iššūkiai yra galingesni už nacionalinės literatūros ambicijas, jos identiteto konstravimą, naujų ,,metropolijos“ ir ,,periferijos“ santykių formavimąsi.

Kritika negali išvengti ,,angažuotumo“. Jai turi rūpėti ne tik literatūra, bet ir jos pačios, kritikos, prasmė. Kritika, be išlygų priimanti literatūros globalizacijos iššūkius, rizikuoja tautinės literatūros tapatybe.

Tik kritiška kritika gali padėti ištverti literatūrinių ieškojimų sumaištį, apčiuopti produktyvias strategijas, tačiau kol kas ji dažnai virsta literatūrą niekinančiomis fobijomis, apokaliptiniais literatūros mirties vaizdiniais.

Nesu gal vienintelis, taip skeptiškai svarstantis.

Anna Nasiłowska ,,Pamflete apie mūsų laikus“ dabartinę lenkų literatūros būklę įvertino kaip didelį nuopuolį, – nebelikę, pasak jos, literatūros. Esą nebent autoriai, tik ,,literatūrėlė“. Nelikę ir literatūros kritikos.

Ar ,,Pamflete“ kalbama tik apie lenkų literatūrą? Tik jos kritiką?

Panašiai pesimistiškai, tik gal ne taip drastiškai, pašnekama ir Lietuvoje. Ir lietuvių tautinė literatūra išbandoma literatūrinės rinkos ir naujoviškos mecenatystės – projektų rėmimo – sąlygomis. (Tai – visų postsovietinių valstybių ir beveik visų ten gyvenančių menininkų talento patikrinimas.) Savikritiški mūsų literatūrologų svarstymai dažniausiai sukasi apie ,,postmoderniąją“ vertybių sumaištį ir literatūros tyrinėjimo strategijų ribas. Laimė, dar suvokiama, kad literatūros kritikų kalba apie margą ir gausią lietuvių literatūrą nėra svarbesnė už pačią literatūrą. Nežinia, ar nuomonė nepasikeis.

Kasmet išleidžiama per 1000 naujų lietuvių autorių knygų. Tiek knygų profesionaliai įvertinti nepajėgia net visi Lietuvos kritikai! Jų per mažai, – jų gal 20 kartų mažiau negu naujų knygų. Jau kelintus metus Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas renka geriausių grožinių knygų ,,dvyliktuką“, tačiau jį atmeta knygų pirkėjai, TV žiūrovai (jie renkasi visai kitokius autorius ir veikalus). Aptarti, recenzuoti vertimams (kasmet ir jų vis daugiau) trūksta ne vien vertintojų, bet ir jų kompetencijos, komparatyvistinio vertimų konteksto, pagaliau – spaudos ploto (didieji lietuvių dienraščiai kol kas beveik nesidomi literatūra). Sužlugo viltys greitai parašyti XX a. lietuvių literatūros istoriją: politinės, ideologinės ir egzistencinės literatūros kryžkelės ir skatina, ir trukdo, net priešinasi naujai, apibendrinti siekiančiai literatūros interpretacijai. Arba pavirsta autorių rietenomis dėl literatūros ir tikrovės santykio, literatūros angažuotumo, pagaliau – dėl postmodernizmo, ,,kaip literatūros maro“.

Taigi klausimas, ką veikia šiandienė (ne tik lietuvių) literatūros kritika, ką ir kaip ji vertina, kam gali ir kam negali daryti įtakos, yra ne vien jos pačios reikalas. Tai susiję su literatūros filosofija (šis terminas jau vakar buvo svarbus Romanui Ingardenui, o šiandien – Viktorijai Daujotytei, Jūratei Baranovai, Vytautui Rubavičiui): juk ir autoriams, ir jų veikalų kritikams būtina motyvuoti, kodėl literatūra tebegyva, kodėl ji nemiršta (arba miršta). Kam teberašoma literatūra, kurios nemėgsta patys jos autoriai ir kritikai.

Nesudaužęs kiaušinio, neiškepsi omleto, – naujoje savo knygoje ,,Niekis ir Esmas“ primena jos autorius filosofas Arvydas Šliogeris. Tokia filosofine įžvalga jis pradeda kalbėti apie kūrybos pozityvumą ir negatyvumą. Sakyčiau, ne kitaip ir literatūroje: gyva, produktyvi literatūros kritika (ir literatūrologija) turi ardyti, griauti, naikinti literatūrą, kad ką nors sukonstruotų iš jos likučių. Literatūrologija gali būti ne tik literatūros gintis, bet ir jos ataka.

Iš tikrųjų pirmas klausimas, kalbant apie literatūros kritiką, yra pačios lietuvių literatūros vertės, jos kūrimo klausimas.

Ar iš tikrųjų pastaraisiais dešimtmečiais vištos ir Lietuvoje neskubėjo dėti kiaušinių, tad nebuvo ko daužyti, ir omleto valgytojai (skaitytojai, kritikai) turėjo palaukti?

Gal mums lemta (kartu su lenkų rašytoja) rezignuoti ar ironizuoti?

Pritarčiau tik su išlyga: tikros (geros, vertingos) literatūros jokiais laikais nebuvo daug.

Be abejo, prieš 10–15 metų, kai galvodavau apie mūsų literatūros, tik ką ištrūkusios iš sovietinės kolonijos, ateitį, maniau, kad literatūrologija ir literatūros kritika gana greitai pereis postkolonijinę dykumą. Nereikės tų biblinių 40 metų. Svaigino nauja savijauta: nėra politinės (valstybinės) cenzūros, virš autoriaus galvos spindi tik etinis ir estetinis imperatyvas, tik egzistencinė laisvė. Beje, ir kiekybiškai viskas atrodė neprastai. Kasmet Lietuvoje buvo išleidžiama po 20-30 analitinių literatūros leidinių. Taigi per dešimtmetį sukaupėme per du šimtus atskiriems rašytojams arba kokiai nors literatūros problemai skirtų naujų monografijų. Dar – šimtinę mokslinių straipsnių rinkinių. Pridėkime literatūros kritikos, eseistikos, istorinių literatūros studijų veikalus, spaudoje skelbiamas recenzijas, straipsnius, anotacijas.

Kitas klausimas, ko verta toji mūsų literatūros kritika, ar ji liko nepernelyg tradicinė – akademinė. Gal ji turėjo griauti ir ,,perstatyti“ pati save? Tokios ,,rekonstrukcijos“ mūsų literatūros moks¬le bei kritikoje ilgai vengta. Ir šiandien jos beveik nematyti. (Jeigu ja nevadinsime politinių ir ideologinių vertinimų, kurie nušlavė nuo scenos sovietinės nomenklatūros rašytojų ir kritikų figūras.)

Rašau ,,beveik“ , nes po ranka – nauja Violetos Kelertienės kritikos straipsnių knyga ,,Kita vertus“1. Joje – studija apie lietuvių prozininko Ričardo Gavelio (1950–2002) romanų trilogiją (išleistą 1989–1995 metais). Kritikės tema – postkolonijinis žmogus ir jo literatūrinis pasaulis. Sakyčiau, skaudi analizė, nes mane, sovietinėje imperijoje buvusį artimą (?) Vakarams (jų demokratijai, laisvei, tiesai) žmogų, kažkas gretina su Indijos, Afrikos, Pietų Amerikos ar netgi Kanados gyventojais. (Kritikė remiasi Komio K. Bhabhos, Gayatri’o Chakravorty Spivako, Doris Sommers veikalais, kuriuose kalbama apie postkolonijinių literatūrų teoriją ir praktiką. Ką tik iš spaudos išėjo V. Kelertienės sudaryta knyga „Baltic Postcolonialism“2, kurioje postkolonijinį žmogų literatūroje aptaria beveik pora dešimčių autorių, tarp jų, be sudarytojos, ir kiti lietuviai – V. Rubavičius, Jūra Avižienis, Arūnas Sverdiolas, Dalia Cidzikaitė ir Almantas Samalavičius.)

Tačiau mano ambicijos demaskuojamos pačiame straipsnyje (,,postkolonijinis žmogus yra narcizas“), ir aš beveik prieš savo valią pastebiu ką kitą: V. Kelertienės požiūrio drastiškumas duoda vaisių. Kritikė, taikydama gana griežtus literatūros kūrinio vertinimo kriterijus, teigia (!), kad Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje” ir kituose jo romanuose esama dalykų, kurių kitaip kaip tikra nūdienos literatūra ir nepavadinsi. Su visais jos šiandienės prasmės ir poetikos modernumo ar postmodernumo ženklais: ,,Nors žaislai ir butaforija yra vakarietiški, postkolonijinis žmogus jaučiasi netekęs iliuzijų, atstumtas ir nepasirengęs suvokti, kad Vakarai mažai kuo skiriasi nuo Rytų, todėl jam teks pereiti visas amžiaus stadijas – nuo kūdikystės iki ciniškos, sumaterialėjusios ,,brandos“3

Skaitydamas šias eilutes, svarstau, ką įdėmi lietuvių kritika galėtų ir turėtų pasakyti apie kito lietuvių prozininko – Petro Dirgėlos –14 romanų ciklą ,,Karalystė“. Kūrinys tebelaukia analizės. Jūratė Spindytė „tesėdi“ prie jo labai vieniša. O juk šis istorinis romanas neturi ,,analogo“, bent jau tarp mano perskaitytų ir žinomų pasaulio istorinių romanų. Apie jį reikėtų plačiai kalbėti.

Todėl ir manyčiau, kad kritikai Lietuvoje tebėra daug darbo. Yra ,,kiaušinių“, kuriuos omleto kepėjai gali ir privalo ,,daužyti“. Atrasti ir pristatyti skaitytojui lietuvių literatūrą. Naują, šiuolaikinę, visais jos svarstymo aspektais įdomią, labai margą, daugiaveidę. Galima sakyti – ne vieną, o daug lietuvių literatūrų. Deja, tam dažnai trukdo kritikų nuostata, kad ,,nieko nėra“.

Svarbiausi yra ne klausimai, ar jau esama parašytų lietuviškų ,,euroromanų“, ,,europoezijos“ ir taip toliau, o klausimas, kokia paties kritiko išpažįstama (įsivaizduojama, įsisąmoninta) literatūros misija, jos vertybių skalė.

Gal ir svetur – ne kitaip?


_____________________

1 „Ričardo Gavelio postkolonijinis žmogus“. In Violeta Kelertienė. KITA VERTUS... – Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 182–212.

2 BALTIC POSTCOLONIALISM. Edited by Violeta Kelertas. – Amsterdam–New York:Rodopi, 2006, p. 464.

3 „Ričardo Gavelio postkolonijinis žmogus“, p. 211.


Vytautas Martinkus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 19:40
ir kiti
realus žvilgsnis bus tik retrospektyvoje. dabar visur vaidenasi vertybių krizė.

o kritika visada išliks parazito rolėje. primityvesnėje ar tobulesnėje formoje. parazitą stipriai įtakoja šeimininkas. kita vertus, yra ir atvirkštinė tendencija.

"nieko nėra" - tikrai gili nuostata. net ne nuostata, o būsena. dzinbudistinė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 00:45
Maša
liet. lit. postkolonijinė? :) tikrai neįprastas požiūris :) bet.. gal įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą