Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Progatūra“ (Literatūra vs makulatūra)

2007-03-04
Šiuo negudriu naujadaru siūlyčiau vadinti visą proginę literatūrą. Etimologija paprasta – „turėti progą“. Pasitaiko proga – išleidi leidinį, kurį pavadini knyga. Bet literatūra jo niekaip nepavadinsi. Tik „progatūra“. (Plg. su „prokuratūra“, „kubatūra“, „struktūra“, „mikstūra“...)

Dieve mano, jei žinotų Medžių (arba bent jau Zuikių) dievas, kiek kubatūros medienos sunaudojama tokiai „progatūrai“. Sveikinimo atvirukams, metinėms bankų ataskaitoms, nekrologams, atsisveikinimo kalboms, valdžios įstatymams, aktams ir nutarimams, rinkėjų sąrašams, memuarams, autobiografijoms ir kūrybinės veiklos aprašymams, reklaminių akcijų bukletams, autorinėms sutartims, ligų istorijoms, paminklų statybos projektams, almanachams, valstybinių ir kolektyvinių švenčių aprašams, renginių programoms, monografijoms, gimimo bei mirties liudijimams, sąjungų, bendrijų ir bendrovių įstatams, žymių įvykių bei jubiliejinių datų minėjimams, įžymybių atsiminimams, vedybų pažymėjimams, skyrybų bylų nuorašams, paskutiniams savižudžių laiškams...

Jei tikėtume UAB „Vagos prekyba“ informacija, tai „Vagos“ knygynuose pardavinėjama apie 20 tūkst. pavadinimų knygų. Tikiu, jog bent dešimtadalis jų – proginiai leidiniai. Kokiam nors garsiam rašytojui sukako daugiau nei penkiasdešimt – štai jums monografija ir jo kūrinių rinktinė. Artėja kokia nors svarbi valstybei bei jos veikėjams data – knygynus užplūsta storų viršelių foliantai, kupini patriotinės panegirikos, atviros propagandos ir šlykščių gražbylysčių...

Kas gi perka tuos specifinius leidinius, skirtus siauram skaitytojų ratui? Beveik niekas. Tokia „progatūra“ paprasčiausiai išdalinama „saviškiams“: bendradarbiams, kolegoms, artimiesiems, giminėms, bičiuliams, o dažnai net ir priešams – kad jie pažaliuotų iš pykčio.

Kas gi leidžia? Atsakymas aiškus: taip pat „saviškiai“...

Šįkart apžvelgsiu 5 tokias knygas ar leidinius (kaip pavadinsi – nepagadinsi), kuriuos sugretinti su literatūra net liežuvis neapsiverčia.



* * *
Lietuvos Rašytojų sąjunga: žinynas lietuvių ir anglų kalbomis. Parengė Jonas Liniauskas, Birutė Jonušaitė, Vaiva Kuodytė; į anglų k. vertė Joseph Everat. – V.: Lietuvos rašytojų sąjngos leidykla, 2007. Fotografas Kęstutis Vanagas. Dailininkas Romas Orantas


7 keistenybės per 85 metus


Leidinys pradedamas itin patetiškai: „Vos Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė (1918 m. vasario 16 d.), menininkai pradėjo burtis.“ Būrėsi turbūt palengva, iš lėto, neskubėdami. Nes tik 1920 m. rašytojai susibūrė į Lietuvos meno kūrėjų draugijos Literatų sekciją, o 1922 m. buvo įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Po septynerių metų žurnalistai pasiuntė rašytojus šėko pjauti, o dar po trejų rašytojai pagaliau susivienijo: įkurta LRD – Lietuvos rašytojų draugija. Iš karto pasirūpinta ir valstybinėmis stipendijomis (svarbiausias dalykas!) – 5000 Lt kasmet.

Jau baigiančia supelyti tautinio atgimimo dvasia leidinyje aprašyti visi būsimos LRS keliai ir klystkeliai. Kaip buvo kaitaliojami pavadinimai, perdažomi fasadai ir taip toliau. Bet Sąjunga (rašyti iš didžiosios) išliko ir net suklestėjo! (1940 m. pradžioje LRD sudarė 86 nariai ir 12 kandidatų, o 2005 m. 357 LRS nariams buvo suteiktas meno kūrėjo statusas.)

Šis žinynas dabar sudaromas kas ketveri metai. Kuo jis vertingas? Ogi tuo. Gali susirasti mylimo rašytojo adresą ir parašyti jam meilės laišką. Arba išsiųsti grasinamą laiškelį elektroniniu paštu. Arba tiesiog paskambinti ir prasmingai patylėti ragelin.

Ką šiame žinyne radau naujo, keisto ir netikėto? Vardiju atsitiktine tvarka:

1. Cenzūra Lietuvoje panaikinta 1990 m. vasario 9 dieną.
2. LRS leidykla leidžia knygų seriją „Amanda X“ (detektyvines apysakas vaikams).
3. LRS bibliotekoje instaliuotas vienas kompiuteris, kad Sąjungos nariai, neturintys galimybės naudotis kompiuteriu arba internetu savo namuose, galėtų jais naudotis atėję į Rašytojų sąjungos būstinę.
4. Nuo 1995 m. gegužės 2 d. LRS rūmuose veikia Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
5. LRS narys Vitas Areška į Sąjungą buvo priimtas 1971 m., o pirmąją knygą parašė 1973 metais.
6. Lietuvoje veikusioms rašytojų organizacijoms ilgiausiai vadovavo A.Maldonis (12 metų).
7. Vieno LRS nario elektroninis paštas: snukiogabalas@yahoo.com.



* * *
Linkevičius, Jonas. „Vytautas Rašickas“. Monografija. – V.: Žara, 2007. Viršelio nuotraukoje – Vytautas Račickas su anūke Kamile. Viršelio dailininkas Kazimieras Paškauskas


80-metis – 55-mečiui



„2007 metų sausio 1-osios rytą mudu sveikinome vienas kitą jubiliejinių gimtadienių proga. Džiaugiuosiu sulaukęs ne taip menko metų skaičiaus. O Vytautas – net dvidešimt penkeriais jaunesnis, vienmetis su mano vyresniąja dukra Dalia!“ (p.208).

J. Linkevičius – monografijų apie A. Matutį ir M. Vainilaitį autorius. Ši monografinė apybraiža – trečioji (J.L. – 9 knygų autorius). Išleista prašmatniai, parašyta pakiliai. Kainuoja 29,99 Lt.

V. Račickas dirbo „Tarybinio mokytojo“, „Lietuvos pionieriaus“, „Vakarinių naujienų“, „Genio“ redakcijose. 18 knygų vaikams bei paaugliams autorius (kai kurios perleistos po kelis kartus). 2006 m. Personažų parke Giedrakalnyje pastatytas paminklas Zuikai Padūkėliui. V. Račicko portretą yra nutapęs Stasys Jusionis ir nupiešę Vievio meno mokyklos auklėtiniai. Autorius apdovanotas respublikine komjaunimo premija (knygoje parašyta iš mažosios), Š. Marčiulionio premija, G. Petkevičaitės-Bitės premija, V. Tamulaičio premija, 2004 m. nominuotas A. Lindgren premijai.

2005 m. abu rašytojai lankėsi Visbyje.

Knygos pabaigoje pateiktame abiejų rašytojų pokalbyje J.Linkevičius prisipažįsta, jog nemėgsta aštrios kritikos. O V. Račickas jam atataria: „Senųjų literatūros vertintojų nebeliko. Jonas Linkevičius, ko gero, vienas iš paskutiniųjų mohikanų. Garbė jam.“ Taigi ši knyga – nesibaigiantys abipusiai ditirambai. Ir V. Račicko apoteozė.

Beje, pačiame gale pateiktose V.R. svarbiausiose gyvenimo ir kūrybos datose netikėtai įžvelgiau ir kalambūrą:

1978 – gimė sūnus Vytautas.

1979 – gimė dukra Marija.

1980 – pirmoji knyga „Kaip mes mylėjom vienas kitą“.

1982 – pirmoji knyga vaikams „Trejetas su minusu“.



* * *
„Ženklas kelyje“. Vilniaus mokytojų namai. Sudarė Ina Drąsutienė. – V.: Garnelis, 2006. Dailininkas Alvydas Ladyga


6 dešimtmečiai pakeliui


Respublikiniai mokytojų namai oficialiai atvėrė duris 1946 m. lapkričio 30 dieną. Taigi šešiasdešimtmečio jubiliejus.

Keitėsi laikai ir santvarkos, keitėsi ir Mokytojų namų būstinės savininkai. 408-oji posesija: Juozapas Oskierka, Danielius Bukša, Evelina Poviatanskaja, Jonas Petraškevičius... Kadaise čia buvo Vilniaus miesto aukštoji partinė mokykla, nuo 1988 m. – Vilniaus mokytojų namai. Keitėsi ir direktoriai: nuo Kazio Domino-Bangaičio (LKP(b) CK darbuotojo, pirmojo LR Seimo (1922–1923) nario, politinio tremtinio smetonmečiu) iki Zitos Zenobijos Žepnickienės, 7-erius metus sėkmingai vadovaujančios šiai kultūros įstaigai.

Kas ir kaip keitėsi, sužinosite pavartę šį didelio formato leidinį, o aš priminsiu, kas nesikeitė (bent per mano neilgą pažintį su šia institucija). Nesikeitė šių namų atvirumas ir svetingumas. Užsuk kada tik panorėjęs – būsi gerbiamas svečias! Jei, pavyzdžiui, sumanei surengti savo naujos knygos pristatymą, nesikreipk į Rašytojų klubą Sirvydo g. 6 – jis dažniausiai užimtas oficialiais renginiais, neieškok kitų vietų – tenai labai brangu, nieko nemąstyk ir skambink tiesiai Juozui (J. Žitkauskui, VMN projektų vadovui) – jis tikrai priglaus po savo sparnu. Kalbu be jokio patoso. Patariu rimtai.

P.S. Simboliu kvepia ir šio leidinio pavadinimas – „Ženklas kelyje“. Štai praeitą šeštadienį (02 17) keliavau iš senamiesčio į centrą. Pakeliui, kaip visada, – Mokytojų namai. Visai netyčia užsukau ir nesigailiu. Prisiminiau vaikystę. Pažiūrėjau teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklį „Senelės pasaka“ (rež. A.Giniotis). Man tai buvo tikra staigmena. Ženklas, kuris tikrai kai ką reiškia.



* * *
Bradūnas, Kazys. „Paberti grūdai“. Eilėraščių šimtinė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. Dailininkas Romas Orantas


100 grūdų į Viešpaties klėtį



Pas mus jau prigijo nesveika tradicija: prisiminti ir pagerbti žmogų tik po mirties arba garbingų jubiliejų progomis. Pastarąsias dvi savaites visa kultūrinė spauda lyg susitarusi ėmė rašyti apie Kazį Bradūną. Kažkas ne taip, pamaniau, ir mano įtarimai pasitvirtino. Šių metų vasario 11 d. poetas, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Bradūnas atšventė 90-ąjį gimtadienį.

Spaudos publikacijas, apybraižas bei prisiminimus vainikavo ši proginė knyga. Autorius pats atrinko, jo nuomone, šimtą geriausių savo eilėraščių ir sudėjo į šimtinę.

Truputis istorijos. Jaunas suvalkietis, išsigandęs rusų, pabėgo į Miuncheną ir mokytojavo. Iš ten pasitraukė į Baltimorę ir dirbo duobkasiu bei akmenskaldžiu. Tuo pat metu kūrė ir leido knygas. Žemininkas ir lankininkas. Antologijos „Žemė“ ir žurnalo „Literatūros lankai“ iniciatorius, dienraščio „Draugas“ redaktorius.

Mano atmintyje bei vaizduotėje K. Bradūnas buvo ir liks kaip „Didysis Žemininkas“. Išliks pagrindiniai poetiniai archetipai – žemė, grūdai ir duona. Grūdų bėrimo (sėjos, žemės apvaisinimo) ir duonos valgymo motyvai aiškiai matomi beveik visuose šios rinktinės eilėraščiuose („Vasarai bręstant“, „Malimo malda“, „Lietuva“, „Kaip?“, „Paskutinė vakarienė“). Skalsi poeto duona...

„Litmeniečiai“ iš šios rinktinės pasirinko „Vilniaus baroką Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje“ („Literatūra ir menas“, 2007-02-09). Anot V. Sventicko ir pasak ponios Kazimieros (K. Bradūno žmonos), pats autorius labiausiai vertina „Vasaros naktis“ („Šiaurės Atėnai“, 2007-02-17). O aš pats, deja, jokio grūdo iš šios šimtinės neatsisijojau... Geriausias eilėraštis, mano manymu, kaip visada liko neįtrauktas...



* * *
Peleckis-Kaktavičius, Leonas. „Pirmasis rektorius“. Vinco Lauručio gyvenimo linija. – Šiaulių universiteto leidykla, 2006. Viršelio dailininkas Šarūnas Škimelis


9-erius metus – pirmasis



Buvo ŠPI. Buvo ŠPU. Tapo ŠU. Jam vadovavo pirmasis rektorius – profesorius habilituotas daktaras Vincas Laurutis. Deja, 2006 m. rudenį jo kadencija baigėsi. Šia proga pavaldiniai, kolegos ir bičiuliai išleido šią knygą. Publicistinę, biografinę. Storą, kietais gražiais viršeliais. Ant geros kokybės blizgančio popieriaus, su daugybe spalvotų nuotraukų.

Kad nebūčiau apkaltintas daugžodžiavimu bei piktžodžiavimu, pakalbėsiu tik apie kai kuriuos knygos fragmentus, t.y. apie fotografijas, dar tiksliau – apie užrašus po jomis. Taip iškart suprasite knygos esmę bei idėją.

12 p. – „Būsimas rektorius su tėvais, seserimi Stefanija ir vyresniuoju broliu Algimantu. 1948 m.“, 14 p. – „Pirmoji Komunija“, 34 p. – „Vincas Laurutis Čiukčijoje. 1970 m.“...

... 64 p. – „Svečiuose pas būsimą Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų (dešinėje). Kairėje – Alma Adamkienė. JAV, 1997“, 122 p. – „Su „Rotary“ klubo nariu Jurgiu Čepuliu (antras iš kairės) Kaliningrado miesto šventėje. 2004 m.“, 131 p. – „Netikėta mintis“...

P.S. Knygos leidimą rėmė ŠU, Šiaulių „Rotary“ klubas, viena AB ir penkios UAB. Dėkui rėmėjams. Dėkui autoriui. Dėkui knygos personažui. Dėkui Dievui, kad užverčiau šią knygą.


Darius Pocevičius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-05 16:20
Varnas
Komentarai:

Recenzija -sueprb, ish koto verchianti. Daugiau tokiu, nes Lietuva, pamirshtu pelenu krashtas ir vienas kita gerbia poetai ir dailininkai senieji.

Poziuriai gerai dera recenzijoje, taciau ziniasklaida ir literatursklaida visuomet pamena tam tikras asmenybes tam tikrais laikais. Tavo POINT galetu buti tas, kad jei nera apie ka rashyti, tai gal geriau ish vis nerashyti? Pries gimtadieniu, vardiniu, pirmojo rinkinio isleidimo progos visos turi buti svenchiamos vienaip ar kitaip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-04 22:42
Prozerpina
ten, kur raudonai šviečia, Jonuškaitė ir Račickas turėtų būti. kas čia taip meistriškai tekstą perkopijavo iš litmenio?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-04 20:14
saulala
daugiau ar mažiau nusipelnę (ypač pastarieji :)visi raunasi knygose įsiamžinti, kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats :) labiausia tai prajuokino Vincas Laurutis :) ir užrašai po nuotraukom topiniai :) sakau galėtų bičas, būtų pats sau odę parašęs, nors panašiai ir yra tik prisidengė kolegom, pavaldiniais, esą jie labai norėjo pagerbti :) gerai pakračius ar tik nepaaiškėtų kad šio profesoriaus habilituoto daktaro diplomo vertė tokia pati kaip Uspaskicho :) o gal ir nea, bet kai žmogus pats save giria visada kyla įtarimų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą