Misija: išsaugoti tekstų kultūrą

50-ojo „Parko“ numerio išleidimo proga Šiaulių Santaros – Šviesos klubas kvietė pasvarstyti apie lietuvių kultūrinės spaudos tendencijas. Kad pokalbis būtų tikrai prasmingas, į svečius pakvietė savaitraštį „Literatūra ir menas“, praėjusios liepos 21 d. atšventusį solidų 60 - metį. Vyriausiasis savaitraščio redaktorius Kornelijus Platelis, mielai sutikęs aplankyti gimtuosius Šiaulius, atsivežė ir du redkolegijos narius Alvydą Šlepiką ir Karolį Baublį bei rašytoją Herkų Kunčių.

Kornelijus Platelis, pristatęs saviškius, pažėrė komplimentų „Parko“ autorių ir jų tekstų adresu, pagyrė už iniciatyvą – nuo 2006 m. sausio mėnesio paskutinę kiekvieno mėnesio savaitę su „Literatūra ir menu“ išeinančio mėnraščio pavyzdys užkrėtė ir kitus – Dailininkų sąjunga nuo šiol leis „Dailėraštį“, kuris žada pasirodyti pirmąją mėnesio savaitę (visi kiti nesnauskite, „Literatūra ir menas“ kol kas dar turi du neužimtus penktadienius!).

„Parko“ ir „Literatūros ir meno“ skaitytojams siūlome įdomesnius diskusijos fragmentus.


Ne žiniasklaida, o tekstasklaida


Herkus Kunčius: Aštuonerius ar devynerius metus esu pats dirbęs „Literatūroje ir mene“. Kai atėjau 1990 metais, redakcija užėmė visą aukštą, buvo labai iškilmingi kabinetai ir net posėdžių salė. Vėliau redakcija natūraliai traukėsi traukėsi, kol tilpo kone viename kambarėlyje. Tai rodo, kaip kultūrinė spauda patenka į kitą kontekstą: svarbus ideologinis ruporas tampa nebesvarbus ir ne ideologinis, o kultūrinis ruporas atsiduria savo vietoj – ten, kur ir turi atsidurti. Kultūrinė spauda užsiima Sizifo darbu, ir į ją, man atrodo, rašo tokie keisti žmonės, kuriems šiuolaikinėje visuomenėje galima nustatyti tam tikrą diagnozę.

Kornelijus Platelis: „Literatūra ir menas“ dabar yra grynai postmodernistinis laikraštis. Kiekvienas turime savo idealus, bet laikraštyje nepropaguojame jokių idealų, už ką kartais esame kritikuojami. Mes esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti. Negalime ko nors komandiruoti į Ameriką padaryti interviu, negalime užsakyti rimtos studijos ir už ją sumokėti 1500 litų. Todėl ir kalbame apie kultūrinės spaudos situaciją.

Alvydas Šlepikas: Iš tikrųjų stengiamės atsižvelgti tik į tekstų kokybę. Bet yra atsiradęs toks dalykas: autoriai nebėra suinteresuoti, jiems nebeįdomu spausdintis kultūrinėje spaudoje mažais tiražais, tekstų reikia tiesiog kaulyte kaulyti. Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą.

Kornelijus Platelis: Taip jau išėjo, kad mūsų tinklalapyje tas eilėraštis yra labiausiai komentuojamas. Čia lyg ir koks susitikimo kampas: žmonės susitinka ir kalbasi, nelabai beprisimindami tą eilėraštį. Bet autoriui, kuris pakliuvo į tą pirmąjį puslapį, visada yra šioks toks iššūkis, nes jis žino, kad nepraeis nepastebėtas visų tų kritikų.


Kam reikalingos „paklodės“?


Vigmantas Butkus: Kaip suprantu, savo leidinį suvokiate kaip erdvę, kurioje gali susitikti tekstai. Gal geriau būtų mažinti laikraščio apimtį, atsisakyti „paklodžių“, kondensuoti struktūrą ir atsirinkti autorius?

Herkus Kunčius: Nežinau, gal situacija Latvijoje dabar pasikeitusi, bet kažkada ten ėjo keletas kultūrinių laikraščių, ir buvo nuspręsta juos sujungti į vieną. Tai padarė tokį vieną storą „Literatūrą ir mokslą“, jis siaurėjo siaurėjo, ir dabar latviai teturi vienintelį laikraštį, kuris gal tėra 8 puslapių. Mano galva, tokios tendencijos pavojingos – kai nori padaryti vieną gerą storą, dažniausiai po to jis būna plonas, bet su tom pačiom spragom.

Kornelijus Platelis: Pritariu – tarp daugelio pašauktųjų maža išrinktųjų. Norint išvengti to „spamo“, kaip Vigmantas Butkus rašo, galima likti su dar mažiau – su tuo pačiu „išplerusiu“, tik mažesniu.

Karolis Baublys: Manau, kad kritika dėl „paklodžių“ taikoma akademikams. Yra tokių autorių, kurių neįmanoma paprašyti parašyti tik 3 mašinraščius teksto. Manau, turėtų būti išlaikyta pusiausvyra tarp akademiškesnio mąstymo, kuris tęsiasi per visą „paklodę“, ir labiau sutelkto, į ką labiau orientuojasi studentai. Gana aktyvūs yra VU lituanistai, bet juos reikia išsiauginti, su jais reikia dirbti. Ne kiekvienas lituanistas gali būti kritikas, bet jei žmogus tai sugeba, tai iš karto matosi, ir tokio žmogaus aš nepaleidžiu.

Kornelijus Platelis: Mūsų visuomenėje yra labai nesveika padėtis: yra vadinamieji moksliniai, recenzuojami leidiniai ir tie, kurie skirti plačiai visuomenei, ir tų leidinių autoriai vis labiau tolsta vieni nuo kitų. Man atrodo, tai turėtų keistis. Girdėjau, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje kiekvienas tyrėjas per metus turi parašyti vieną straipsnį plačiajai visuomenei skirtai spaudai. Ir pas mus galėtų taip būti – žmonės išmoktų žanrus keisti, galų gale tos stovyklos pradėtų artėti viena prie kitos, nes kultūra yra viena – tai yra integralus dalykas.

Vigmantas Butkus: Latvijoje situacija gerokai prastesnė, nėra ko lyginti. Gal net ir tekstų įdomumo prasme, nors mes patys vanojamės, kad tekstai ne visada įdomūs. Bet čia buvo kalbėta apie akademinių sluoksnių atsiskyrimą nuo kultūrinės spaudos – Latvijoje toks procesas nėra įvykęs – profesoriui, akademikui yra prestižas spausdintis kultūrinėje spaudoje, tos publikacijos yra savotiškai kotiruojamos, nes rašo tie, kuriuos galima vadinti didžiausiais savo srities autoritetais.


Tekstas turi rasti savo skaitytoją


Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti.

Vytautas Bikulčius: Mano nuomone, geras savaitraštis yra tas, kuriame kiekvienas žmogus bent vieną straipsnį gali sau atrasti. Vienam tai bus „paklodė“, kitam – „aktyvios jungtys“, trečiam – teatrų repertuaras – irgi praverčia.

Kornelijus Platelis: Manyčiau, kad kiekvienas tikrai geras straipsnis suranda savo skaitytoją. Viena vertus, mes orientuojamės į tradicinį skaitytoją – menininką, kultūrininką, taip pat į švietimo darbuotojus, akademinę publiką. Bandom kreiptis ir į jaunimą – mano nuomone, pasiteisino „Aktyvios jungtys“. Tie jaunimo puslapiai daro laikraštį eklektišką, bet kartais pagalvoju, ar Rašytojų sąjungos laikraštis gali būti neeklektiškas? Ar galim laikytis vienos estetinės, ideologinės linijos? O jei mūsų neskaitys jaunimas, tai su vyresniaisiais turėsim pasibaigti. Dar vienas mūsų tikslas – pratinti žmones rašyti, nes rašom vis prasčiau ir prasčiau. Baigę mokyklas, universitetus, nemoka rašyti, nemoka naudoti kalbos kaip mąstymo instrumento, nemoka tinkamai vartoti lietuvių kalbos.


Apie tekstų kelius ir klystkelius


Kornelijus Platelis: Mums labai trūksta publicistikos. Su giliu liūdesiu galiu pasakyti, kad publicistikos niekas neberašo. Žinoma, galima konkuruoti, bandyti pritraukti autorius iš leidinių, kur geriau mokama – bet tik fragmentiškai, vieną kitą.

Gintautas Mažeikis: Publicistai daugiausiai nuvingiuoja į elektroninę žiniaskalidą. O kur literatai – ar jų plunksnos atšipo?

Herkus Kunčius: Kodėl taip atsitinka – kodėl publicistika, esesistika mažiau domina? Manęs tai niekas nebestebina. Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyti įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis, 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio ligoninėje, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu.

Kornelijus Platelis: Kultūrinę spaudą reikia remti. Biznis remia kitokią spaudą, pinigai turi savo cirkuliavimo būdus. Mes neturim jokių finansinių šaltinių, išskyrus valstybės paramą. O ji, užuot didėjusi, sumažėjo. Prieš 10 m. kultūrinei spaudai buvo skirta maždaug 4,5 mln, o 2007 – 4 mln. (tiesa, dar beveik milijoną gavo regioninė žiniasklaida). O valstybės bendras vidaus produktas ir biudžeto pajamos per tą laiką padidėjo mažiausiai 2,5 karto. Nesakau, kad viską galima nupirkti už pinigus – atseit, duokit mums pinigų, ir kitas numeris bus fantastiškas. Kultūrinė žiniasklaida turi perspektyvą būti visuomenės ruporu, tik reikia, kad pati visuomenė ją palaikytų, nes tekstų kultūrą gali išstumti vaizdų kultūra.

Virginijus Kinčinaitis: Prisiminkim „Verslo klasę“ – blizgantį, gražų žurnalą, kur Rolandas Rastauskas spausdina savo esė. Įdomūs tie tekstų keliai šiuolaikinėje visuomenėje. Rolandas Rastauskas su savo tekstais įsiterpia tarp įvairiausių reklamų ir ten atrodo visai neblogai – ir popierius geras, ir tekstai, ir, kita vertus, keičiasi paties leidinio principas ir paskirtis. Man labai įdomūs tokie hibridai šiuolaikinėje visuomenėje. O juk dar yra ir tekstai.lt, ir rasyk.lt... Žmonių kūrybingumas vis tiek siekia būti realizuotas tekstais ar dar kaip nors kitaip. Kartais rašančius lyginu su jaunais dailininkais, kurie turi savo svetaines, rodo savo kūrybą, aptarinėja su kitais. Matau, kad jiems labai rūpi kūryba, saviraiška. Taip pat yra ir tekstų erdvėje – žmonės nuolat rašė ir rašys.