Skaitymo subjektyvumas

Polemika: kritikos situacija

Tekstą pradėsiu ironiškai.

Kas šiais laikais atsitiktų, jeigu lietuvių kalbos mokytojai, gavę teksto suvokimo užduoties vertinimo instrukciją, užsimanytų jos nesilaikyti? Pavyzdžiui, šiemet vienoje mokykloje kai kurie abiturientai pareiškė, jog, jų nuomone, Leonido Donskio straipsnis „Meilė ir neapykanta Amerikai“ yra tik subjektyvi vieno žmogaus ir panašių į jį pozicija. Tačiau vertinimo instrukcija reikalavo pagrįsti neginčijamą straipsnio objektyvumą. Ką daryti mokytojams? Juk net keliems tos mokyklos dvyliktokams pasirodė, jog autorius ir sau prieštarauja: pirmuoju teksto sakiniu teigia, kad „per Europą jau keletas metų ritasi vis didėjanti ir stiprėjanti neapykantos Amerikai banga“, o straipsnio pabaigoje jau rašo, jog „Naujojoje Europoje“ meilės Amerikai, regis, yra gerokai daugiau“. Moksleiviai ir klausia: kur dingo ta didėjanti ir stiprėjanti neapykantos banga?

Įdomu, per kiek laiko ir kaip šį L. Donskio tekstą ir jo individualųjį stilių (teksto suvokimo užduoties fragmentas) įvertintų brandus humanitaras? Ir dar pagal griežtai į „lentynėles“ sudiktuotus klausimus. Dar įdomiau – ar atitiktų jo nuomonė „siūlomus“ atsakymus? Beje, irgi smulkiai suskaičiuotus (nors vertintojams, apsivertusiems šimtais moksleivių darbų, tai iš tikrųjų neįkainojama pagalba).

Kodėl pradėjau nuo šių metų mokyklinio lietuvių kalbos egzamino užduočių? Jeigu mokytojas, paverstas tik menku egzaminų mechanizmo sraigteliu, privalo stengtis kuo greičiau ir tiksliau atitikti egzaminų instrukcijos reikalavimus, nes jį nuolat tikrina bent keli „viršininkai“, o laiko polemizuoti dėl kai kurių abejotinų teksto vertinimo kriterijų neturi, tai dar suprantama. Tačiau man pasirodė, kad kažkas panašaus vyksta jau keleri metai ir mūsų kultūrinėje spaudoje. Vis dažniau pasirodo straipsnių apie „teisingą“ ir „neteisingą“ kritiką. Apie „teisingą“ ir „neteisingą“ recenzijų ilgį. Apie „teisingą“ ir „neteisingą“ recenzuojamų autorių pasirinkimą. Vis dažniau pradeda nesusikalbėti ne kritikai su menininkais (tad gal iš tikrųjų recenzijos „perkamos“?), o kritikai su kritikais. Atsirado net ir recenzijų „recenzijos“ – „kritikos kritika“. Gerai, jei tai būtų objektyvi bet kurios menotyros srities pažeidimų įvertinimo praktika. Deja. Dažniausiai atsiranda tik dar viena subjektyvi nuomonė – kritikas (dažniausiai anonimiškai, kaip kad ir šiame straipsnyje) koneveikia savo pirmtaką už „nemokėjimą skaityti“, bet konkrečių kontrargumentų tam pagrįsti taip ir nesuranda.

Dabar jau nebežinau, iš kurio „Nemuno“ pasiskolinau „labai geros recenzijos“ sąvoką. Tik žinau, kad pasiskolinau arba iš „senuko“ Valdemaro Kukulo, arba iš Rimanto Kmitos – literatūros „vyro pačiame tvirtume“. Su šiais literatūros darbininkais tikrai nenoriu varžytis. Bet va, esu itin įžūli – laikraštinio lygmens „vargo kritikė“ (vėlgi pasiskolinta – šįkart iš Juozo Nekrošiaus straipsnio „Nemune“ apie Joną Linkevičių), kartais sukeliu isterijos priepuolius net ir „akademinių knygų“ autoriams. Todėl jaučiuosi turinti teisę įterpti ir savo trigrašį.

Kai kurių pastarųjų laikų kultūrinės periodikos straipsnių jau nesuprantu net pasitelkusi patį naujausią „Tarptautinių žodžių žodyną“ – ir jame nėra daugybės sąvokų, kurias įsigudrina į savo „lietuviškus“ straipsnius įtraukti mūsų „mokslingi“ literatai: skaitant tenka kviestis ne tik konsultantų konsultantus, bet ir tų konsultantų konsultantus, tačiau viena sąvoka – vertinimo metodologija – man vis dėlto aiški. Tad ir klausiu: kokia metodologija remdamiesi mes įvardijame „labai gerą recenziją“ apie „estetiškai nevertingą kūrinį“? Remiantis elementaria logika, tada arba recenzija turi būti labai bloga, arba kūrinys nėra toks nevertingas, jeigu apie jį vis dėlto parašoma „labai gera recenzija“. Ar ne profesorė Viktorija Daujotytė kažkada ironiškai pastebėjo, kad nėra jokių objektyvių kriterijų, norint grafomanui įrodyti, jog jis grafomanas. Yra tik įgimta arba išugdyta (ir neišugdyta) skaitytojo intuicija. Bet ir ji neįrodoma. Juk yra pavyzdžių, kaip lengva nuvertinti ir estetiškus kūrinius. Pavyzdžiui, ar lengvai buvo priimtas kadaise Sigitas Geda? Vadinasi, jeigu kažkas sugeba apie „grafomano“ tekstą parašyti „labai gerą recenziją“ – randa tvirtų argumentų, įrodančių, kad „grafomano“ kūrinys vis dėlto yra „negrafomaniškas“, kur tada problema? Arba patikslinkime sąvokas. Ką dabartinėje „kritikos kritikoje“ mes vadiname „labai gera recenzija“? Anotacinį tekstą – reklaminį pagyrimą, neturintį jokių recenzijai privalomų analizės elementų? Ar vis dėlto tekstą – analizę, kurioje pateikiami konkretūs pavyzdžiai, kad štai šis ar ir kitas kūrinys yra vertas dėmesio?

Ar galime atmesti subjektyvios vertintojo patirties ir subjektyvaus vertintojo suvokimo ar net individualaus vertintojo stiliaus kriterijus (viena reakcija į kūrinį gali būti išdėstyta itin ramiai, bet žodingai, kita – emocionaliai, bet trumpai, tačiau ir viena, ir kita gali pasižymėti absoliučiu šališkumu arba atvirkščiai)? Štai Aleksandra Fomina šių metų birželio 1 d. „Literatūroje ir mene“ Juozo Šikšnelio „Įvykių horizontą“ pakankamai ramiu tonu įvertina negatyviai. Ir veikėjai lėkšti, ir pasakotojas (o gal net ir pats autorius?) susireikšminęs. Viskas teisingai. Bet ar kritikė pajuto šiam autoriui itin būdingą perkeltinį (auto)ironiško kalbėjimo toną ir teksto sąlygiškumą apskritai? Jeigu veikėjai būtų nelėkšti, jeigu pasakotojas netaptų romano įvykių generatoriumi, mes neturėtume ir vieno iš farso žanro romanų, kol kas mūsuose kuriamų ar tik ne vieno J. Šikšnelio.

Kaip matote, man patinka, kad J. Šikšnelis moka parodyti ir istoriją apskritai, ir šiandieną tik kaip be galo lėkštą farsą ir bufonadą – su primityviausiomis ir storžieviškiausiomis gyvenimo situacijomis. Tačiau skaitydama šio rašytojo tekstus aš vis dėlto smengu ir į itin dramatišką ar net tragišką jų potekstę. Kaip į pelkę. Naudojuosi V. Kukulo metafora. Tik pastarasis tyrinėtojas akcentuoja pelkių žydėjimo grožį, o aš J. Šikšnelio romanuose ir novelistikoje jaučiu daug gyvastingesnę pelkių gelmių energiją. Juk ką mes žinome apie tai, kas įvyksta po linguojančiais kiminais keliolikoje vandeningų, dujingų, dumblingų sluoksnių, kad menkučiukė spora gautų šansą įsikibti į kažką esmingo jau pelkės paviršiuje? O J. Šikšnelio kūryboje, mano nuomone, yra ypač gyva kaip tik tai, kas vyksta ne paviršiuje, o drumzlinose ir glitokose gelmėse. Tad ar galima tamsiąsias būties galias slepiantį rašytojo tekstą priskirti vien farso stilistikai? Tikrai ne. Juk ir pats autorius nežino, kas yra jo romanai. Guriniai?.. Apribai?.. Hipotezės?.. Ar pastebit? Vis labiau abstrahuojant(is)... Tačiau būdama palanki „Įvykių horizontui“ su A. Fomina nepolemizuoju ten, kur ji rašo apie šio kūrinio sintaksę. J. Šikšnelis iš tikrųjų kartais pameta sakinių gijas. Taigi ir minties. Bet kam tada reikalingi knygų redaktoriai?

Tad subjektyviai ginu ne tik šių metų abiturientus, „netinkamai“ įvertinusius L. Donskio tekstą, ginu ne tik „Įvykių horizontą“, kuris man patiko visai ne kaip „detektyvas“, nors romano trūkumų radau gal net daugiau už A. Fominą, tačiau ir bet kurio žmogaus teisę pasirinkti kūrinį ir parašyti apie jį „labai gerą recenziją“ – įvertinimą, atitinkantį visus tokiam įvertinimui keliamus reikalavimus. Arba tada įveskime „objektyvaus cenzoriaus“ etatą. Jis bet kuriam „vargo kritikui“ tikrai sugebės įrodyti jo pažiūrų ydingumą. Kai knygų vertintojai griežtai pildys nurodytus – kaip per mokyklinį egzaminą – teksto suvokimo punktus, ir problemų nebus? Pavyzdžiui, net ir aš J. Šikšnelį tada gal perskaityčiau „teisingai“ – tikrai neimčiau „Įvykių horizonto“ į rankas, jei pasitikėčiau vien A. Fomina. Bet dabar teigiu, kad šios knygos atžvilgiu tai būtų labai neteisinga. O su kiek knygų pasielgta dar neteisingiau? Ar oficialioji „kritikos karūna“ duoda tam teisę?
Nors pripažįstu, kad mane, tik paprastą skaitytoją, tinkama linkme nukreipiančių profesionalių literatūros apžvalgininkų Lietuvoje tikrai be galo trūksta.