Rašyk
Eilės (71976)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 602 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Augimo kelyje

2007-10-12
Augimo kelyje

Polemika: kritikos situacija

Literatūros kritikoje pastaruoju metu tapo neaktualu formuluoti griežtas ideologines nuostatas, išvengta ankstesnio kategoriškumo ir vienpusiškumo. Literatūros kūriniai dabar vertinami pirmiausia kaip savarankiška meninė kokybė, ieškoma meninio savitumo ir brandos. Apskritai vertinant, šiuolaikinė lietuvių literatūros kritika yra atvira ir kritiška, bet neretai pernelyg subjektyvi. Sumažėjo faktinės aptariamojo dalyko situacijos aprašymo. Padaugėjo įvairiausių pertarinėjimų ir patarinėjimų. Trūksta ryšio su literatūrine ir moksline lietuvių literatūrologine tradicija (ji neretai fragmentiška ar išvis eliminuota). Todėl ne tik teigiamai, bet ir negatyviai padaugėjo interpretacinio subjektyvizmo, sumažėjo objektyvios dalykinės tolerancijos. Neretai pritrūkstama dėmesio kruopščiai teksto analizei bei atsakingesnio faktų savajai nuomonei pagrįsti rinkimo. Tai akivaizdu recenzijose. Recenzija – glaustas žanras, tad tokio pobūdžio rašinyje pageidautina rasti išsamesnių vertės argumentų.

Labai sumažėjo dėmesys pačiam autoriui, jo kontekstui. Nedaug kalbama apie rašytojo kūrybinę biografiją, kūrybos psichologiją bei laboratoriją arba tiesiog nesistengiama apčiuopti tęstinumo bei apskritai pozityviųjų aspektų. Kartais recenzijos iš autoriaus ir jo tekstų tiesiog tyčiojasi. Šmaikštavimas tapo kone viena dažnesnių kritikos tariamo elitiškumo ir gero tono kriterijų. Akivaizdu, kad naujosios bangos kritika pagrįstai atmetė nemaža ankstesnių pedagoginių tendencijų, bet dar nesuformavo ir, svarbiausia, nesukūrė savosios pedagogikos. Todėl ji būna paviršutiniška, plepi, tuščiažiedė. Netekus pagarbos autoriui ir tekstui, plinta įvairios neobjektyvizuotos nuomonės. Tekstai net neperskaitomi taip, kad galima būtų padaryti išsamias, patikimas išvadas. Tekstais manipuliuojama. Todėl didėja literatūros kritikoje egocentrizmo ir arogancijos. Daug emocinių sprendimų, maža intelektualinių. Tai liudija, kad vertinimo kriterijai tebesiformuoja ir bręsta. Jaunesni (arba pradedantieji) kritikai galėtų daug pasimokyti iš aktyviai tebekuriančių vyresniųjų, kuriems išvardytos kliūtys nėra būdingos. Vyresniųjų darbams pritrūktų nebent netikėtumo, atradimo pojūčio ir džiaugsmo. Jų tekstuose įsivyrauja konstatuojamosios neutralios ir net nuobodokos nuostatos (tuo bene įdomesnė jaunoji ir vidurinioji kartos).

Literatūros kritika yra logikos ir argumentų mokslas. Pirmiausia joje svarbu mokslas, o jau paskui – subjektyvi nuomonė. Antrojo dėmens perviršis šiandien pasiekia neleistiną ribą. Šalia subjektyvaus faktoriaus kritika dar turi išlikti dėmesinga faktografijai, analizei. Per mažai domimasi kūrinio struktūriškumu. V. Kavolis yra pažymėjęs: „Jeigu mes neapčiuopsime struktūros, kuriai priklauso empirinis faktas, tai mes to empirinio fakto negalime suprasti. Galime stebėti tik jo pavidalą, reiškimąsi, bet kad intelektualiai, protu suprastume kokį nors empirinį faktą, turime atrasti struktūrą su savita logika, reiškinių ansamblį, kuriam tas faktas priklauso“. (V. Kavolis, Moterys ir vyrai, p. 15-16).

Lietuvių literatūros kritika jau išsivadavo iš pozityvizmo, tradicinės istorinės kultūrinės mokyklos vyravimo. Bet nebūtina tą mokyklą ir tradiciją visiškai paneigti, nes tada susiformuos tendencijos tendencingumas. Postmodernistinėje pasaulėžiūroje ir taip jau viskas suskeldėję, reikia sveiko rišlumo. Sustiprėjus moderno ir postmoderno pažinimui, prireikia klasikos fono ir kriterijų. Literatūros kritika dažnokai primena prastą žurnalistiką. Siekiama įspūdžio ir remiamasi įspūdžiu. Nebelieka deramos pagarbos estetinei formai, jos savitumui ir grožiui bei vertybinei raiškai.

Neliko (ar beveik neliko) literatūros kritikos straipsnių, tyrinėjančių skaitytojo santykį su kūriniu. Skaitytojas, kaip literatūros proceso dėmuo, lieka nestebimas ir netoleruojamas. Rašoma daug ir įvairiai, bet ne apie tai, kas yra pati literatūra, kūrinys, struktūra, skaitytojas. Slystama tekstais, jie nezonduojami. Plinta rėmimasis nuojauta, ne tik subjektyvia estetine, bet netgi visiškai neestetine patirtimi. Mažiau ieškant objektyvių dėsningumų, nepopuliari ir matematinė statistinė mokykla. Kyla polinkis apytikriam sprendimui, greito rezultato vaikymuisi. Semiotika taip pat nepopuliari. Bet ji galėtų gelbėti iš klestinčio perinterpretavimo.

Sinchroninė tekstų analizė daugiau turėtų būti derinama su diachronine. Bet tam vėlgi trukdo pernelyg sureikšmintas intuicinės analizės metodas. Ne kiekvienas literatūros tyrinėtojas apdovanotas intuicija. Esama nemažų prigimtinių skirtumų. Ir vis dėlto turime skaitytis su tiesa, kad grynai subjektyvus estetinis išgyvenimas privalo būti grindžiamas istorine kultūrine sąmone ir literatūros teksto savastimi.

Po akademinio literatūros mokslo šturmo literatūros kritikoje atsirado ir gerų tendencijų, ir pašlijimo. Kyla klausimas, ar turime dabar savos epochos kultūrinį vaizdinį? Koks jis literatūros kritikoje? Ar pakanka koordinacijos? Ar ieškant naujojo centro pozicijos nesusilpnėjo strategijų pojūtis, ar neprarasti jų sąlyčio taškai? Ar nėra bent iš dalies taip, kaip kažkada pastebėjo A. Nyka – Niliūnas: „Šiandien eilėraščius gali rašyti kiekvienas“? O kaip su kritika? Ar neatsitinka panašiai? Ir apskritai ji kuriama ar rašoma?

Norėčiau apsistoti prie A. Nykos – Niliūno minties apie Lietuvos pirmosios nepriklausomybės metus. Jie, anot šio poeto ir kritiko, pasižymėjo „pionierišku paviršutiniškumu ir novatoriškomis tendencijomis, bet buvo abejingi arba itin aštrūs klasikų (Maironio, Vaižganto) kūrybos atžvilgiu“. Šio meto literatūros kritika tik iš dalies atitiktų šį vaizdinį, bet būtina išmokti literatūros istorijos pamokas: įsipareigoti kultūrinei atminčiai, pagarbiai integruotis į meno istorijos vyksmą. Rūpinantis žiedų įvairove ir gausa, stebėtinos ir puoselėtinos visos tautos gyvybinės šaknys. Kaip tada Kaunas, anot A. Nykos – Niliūno, dabar Lietuva vėl mokosi „šokti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius“. Tačiau kokią dalį tautos tai gali sujungti, kiek tai gyvybiškai gryna ir esminga? Po nerūpestingo gyvenimo poza, esant polinkiui skaidytis, gali subręsti ir nerūpestinga bei nekolektyviška kritika.

Visuomenei ir šiandien labiausiai reikia švietėjų ir humanistų. Keliame klausimą, kiek tą humanistinę funkciją vykdome per mokslus, konkrečiai – per lietuvių literatūros kritiką. Esama labai geros vidinės jausenos kritikos straipsnių. Jie moksliški, bet nuoširdūs, ramūs ir sutelkti, todėl smelkiasi ir į protą, ir į intelektą. Paprastai toks tekstas yra itin komunikabilus, jis kalba apie bendravimo būdą, gyvensenos vertę. Tai įrodo, kad gera literatūros kritika nebūtinai yra aštri. Jai būdingas skvarbumas.

Svarbu atrasti gilumą ir jungtį, o ne takoskyras. Todėl pavojinga greitai spręsti ir formuluoti galutines išvadas. Kad ir kaip pabrėžtos, jos visada esti tik dalinės, sąlygotos ir sąlygiškos. Galutinio išbaigtumo mūsų gyvenimuose nėra arba būna tik atskirais atvejais. Esame kelyje. Tokią poziciją aktyviau fiksuoja Rytų mąstymo tradicija (kad ir V. P. Bložės kūryba). Visa yra klausimai bei daugtaškiais nužymėtos slinktys. Kiekvienas padėtas taškas taip pat laikinas. Ir literatūros kritika bręsta šiame laikinume. Todėl mažiau joje turėtų būti bet kokio kategoriškumo, daugiau kiekvieno žingsnio svarbos ir atsakingumo pojūčio, dvasinio bendrumo ir geranoriškumo. Vengtina tapti užsklanda sau pačiam ir kitam. Teksto perskaityme aktyvus turėtų būti ne ambicingas asmeniškumas, o subrendęs asmuo, ne grupių požiūriai, o tikrasis kultūros paveldo visuotinumas. Tokių nuostatų kupina V. Mykolaičio – Putino literatūros kritika.

Nuo reliatyvizmo pavargome. Ir literatūros kritikai reikia save patikrinti. Negalima plaukti negalvojant. Postmodernistiniam meno periodui ir visuomenei tai aktualu. Parašoma gausybė nesusivokusios sąmonės literatūros, o kritika nenurodo jos būtent esminių klaidų ir nesiima pilietinės atsakomybės tinkamai vadovauti, reguliuoti. Mėgstama kritikos darbais užsimesti nerūpestingumo kaukę. Taip pataikaujama sau, o ne visuomenei, nes pati kritika paliudija esanti nieko verta. Ji rašo, bet nekuria, nėra atradusi savo vidinio . Tvarkos staigiai neatstatysi. Nepertvarkysi, nemodernizuosi. Ją reikia tiesiog pajusti kosminiame būvyje ir tęstinume. Turime augti iki kritikos kaip tvarkos suvokimo, būti pasiruošę išpažinti ir priimti objektyvias vertybes. Pasiruošimas vyksta, bet mokytis visavertiškai išgyventi kultūroje visada pravartu.

Ir dar. Ir literatūroje, ir moksle pritrūkome gyvenimo džiaugsmo. Ne tuščiažiedžio ir skeldėjančio, o vidine šviesa nušviesto. Bet tai jau atskira tema. Svarbu mokytis, bandyti pasinaudoti galimybe suderinti ir susiderinti. Be pastangų to neišmoksi. O nenorėsi – pati gamta privers. Turime tikėti, kad esame palaikomi objektyvių jėgų, neleidžiančių kristi ir pasiduoti galutinai. Kol kas dabartinė literatūros kritika arba parodijuoja entuziazmą, arba jo neišgyvena. Ji sklidina liguisto džiaugsmo ir energingumo. Ir čia, kaip ir psichologijoje, galima kalbėti apie negalią – acediją, norą pabėgti į įsivaizdavimus ir iliuzijas. Viena iliuzija veda į kitą. Jų postmodernizme daug. Tai mieguistos sąmonės sapnavimai (anksčiau sakyta – tuščios svajonės). Acedijos pasaulis virtualus. Virtualumo būsenoje sukurta nemaža dalis šiuolaikinės literatūros. Bet ir kritika acediška. Tada jaučiamės lyg netikroje realybėje. Tuolab svarbu pagrįsti patirtį, analizuoti, rasti filosofines atramas, o kol kas ir profesijoje reikia grynumo, bendravimo ir kompetencijos. Esame augimo kelyje.



Irena Slavinskaitė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-13 12:36
Madness
geros mintys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą