Rašyk
Eilės (71989)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 358 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kritika turi būti kritiška

2006-04-06
Paklausiu paprasto dalyko. Kodėl ėmei rašinėti į „Šatėnus“? Nepatenkintas niekinga savo egzistencija? O gal šalia buvo prigulusi kokia nors mūza?

Visų pirma esu nepatenkintas literatūra apskritai. Lietuvių literatūra, žinoma, labiausiai. Ne paskutinėj vietoj ir kritika, kuri, kaip dažniausiai pasitaiko, yra gan padlaižūniška, prisitaikiusi prie konjunktūrinio laikotarpio realijų.

Be to, esu mizoginas. Ar mylėtis su moterimi, ar masturbuotis – man tas pats. Tad kodėl nepadulkinus literatūros? Už tai dar nesodina į kalėjimą. O kol nesodina – privalu pasimėgauti. Kaip matai, esu pasiekęs gan aukštą mentalinio išsivystymo stadiją, galiu gyventi vien tekstais. Kartais man atrodo, kad pats esu tik tekstas. Žodžiu, manęs nėra – aš dar savęs neradau.

Kodėl būtent literatūra? Argi tau įdomios nevėkšliškai užrašytos mintys, kirbančios kokio nors žmogėno galvoj? Juk tiek daug džiunglių, tiek daug misijų...

Atsiprašau, tačiau esu nesveikas ligonis. Visi aplinkui tiesiog ligoniai, o aš – dar ir nesveikas. Trauma, patirta vaikystėje. Mat mane auklėjo ne tik rykšte ir raguoliu kaip visus kitus būsimus ar esamus pacientus, bet ir knyga ar balsu ištartais tekstais. Išmokė pažinti raides. Privertė skaityti. Permanyti tai, ką perskaičiau. Juk daugybė ligonių tėra perskaitę vos keliolika knygelių, kurių niekada nė neprisimena.

Esu silpnas. Neturiu net to savisaugos ir išlikimo instinkto, kuris tiesiu keliu aklai veda žmogų iki pat jo pabaigos. Baisiai bijau susidurti su žiauriu kasdienybės pasauliu. Todėl skaitau. Mėgstu literatūrą. Ypač grožinę. Kitus pasaulius, su kuriais susitapatinu, kuriuose kažko ieškau. Dažniausiai nieko nerandu, atsitrenkiu į sieną. Į ją trankausi. Kartais pasitaiko durys, už kurių, atrodo, tuoj tuoj kažkas pasirodys. Veltui. Durų daug, o išeities – jokios.

Paminėjai grožinę literatūrą. Argi gražu taip kalbėti? Juk tikrai žinau, kad tau patinka bjaurinė literatūra, dažnai parodanti tikrąjį žmogaus veidą ir visą jo esmę.

Stop! Visos kalbos apie grožį ir bjaurį, gėrį ir blogį man primena tik elementarią kompiuterio programą, kurioje visa informacija užkoduota nuliukais ir vienetukais. Nuliukas – grožis arba gėris, vienetukas – bjauris arba blogis. O štai jų kombinacija 00100110011101 galėtų reikšti: „Sūnus nužudė motiną, tačiau dėl to labai graužėsi ir iš tos savigraužos nusižudė pats“. Žinoma, viską supaprastinu, tačiau esmė ta pati.

Nežinau, gal čia kaltas koks Jablonskis, gal pati žmogiškoji prigimtis, tačiau mes mėgstame kalbėti antonimais. Taip mums paprasčiau. Deja, visokių subtilių sielos krustelėjimų (kitaip tariant, silpnų biocheminių reakcijų, vykstančių žmogaus kūne, apie kurias impulsyviai informuojamos to paties žmogaus smegenys) neįmanoma išreikšti žodžiais.

Deja, esame pasmerkti vartoti mums primestus žodžius, kurie neparodo nė menkos dalelytės to, kas vyksta mumyse. To, ką visi vadina jausmais arba pojūčiais.

Kalba buvo ir bus tik komunikacijos priemonė. Netobula. Savo moteriai sakiau ir sakysiu: „Mylėkimės, o ne kalbėkime“.

O sapnai? Vadinamoji onirika. Negi manai, kad tai naujas, negirdėtas ir nematytas saviraiškos būdas? Argi susapnuoti vaizdiniai, užrašyti popieriuje, nėra tik iškreipta realybė? Fobijos, manijos, kompleksai, nakčia pasprunkantys iš sociumo gniaužtų. Atseit išsilaisvinęs tikrasis „aš“?

Kaipgi, kaipgi. Argi mūsų antipostmodernistiniame pasaulyje gali būti kas nors naujo? Aplinkui tik bukos merkantilinės sąmonės triumfas, svarbiausia – kuo mažiau protiškai dirbti, o daugiau ėsti. Užsiglušinti, kad jokiu būdu neišvystum savo tikrosios esmės. Apie fobijas ir kompleksus jau tiek prikalbėta ir prirašyta, pristatyta filmų, kad man atrodo, jog jų apskritai nėra. Pasąmonė, mano manymu, sukonstruota pagal dzeno principus. Ten glūdi visa nedalomosios būties vienovė. Tik mes tą simbolinę minčių kalbą bandome įstatyti į gramatikos rėmus. Todėl mintys ne visada lengvai išreiškiamos kalba. Galima mąstyti ne ta kalba, kuria kalbi. Tada labai sunku reikštis. Greičiausiai todėl ir atsiranda asmenybės susiskaldymas, nuvedantis į beprotnamius.

Sapnai gerai todėl, kad juose, kaip aiškino rytiečiai, vaizdiniai natūraliai kyla iš kūrėjo dvasios ir atspindi jo santykį su būtimi. Jie bent akimirkai gali praskleisti būtį gaubiantį šydą, perteikti kalbos dvasią. Tai padaryti gali tik atsijungęs nuo skurdaus socializuojančio proto. Viskas, kas atsiranda savaime, be sąmonės įsikišimo, turėtų būti tobula, bet čia taip pat esama daugybės apgaulės spąstų. Vienas iš baisiausių – tuštuma. Pasąmonei reikia pateikti gan daug įvairialypės medžiagos, kad ji pradėtų kurti. O tam, kad išsivadavęs iš idėjinio chaoso sugebėtum originaliai kurti (dabar pasakysiu banaliai, nes pats susipainiojau), reikia TALENTO ir tikėjimo, būtina žinoti ir kūrybos žaidimo taisykles.

Daug kas priklauso nuo prigimties, ji taip pat didelė paslaptis. Be to, nėra jokio tikrojo „aš“. Žmogus – dar nebaigta kurti būtybė. Apie žmogų tiksliausiai gali pasakyti tik psichiatrai, kurie irgi žmonės. Ar tu toks, ar anoks... Žmogus – tai jokiu būdu ne profesija. Greičiau charakterio savybės. Egzistuoja tik tam tikras vidinis asmenybės jautrumas, virpėjimas, gimstantis vaikystėje ir niekada nedingstantis, gal tik kaupiantis patirčiai apraminamas nuo gyvenimo baimių. Žodžiu, užburtas ratas. Prisipažinsiu, kad nei apie save, nei apie kitus nieko esminio negaliu pasakyti. Esu tik socialus gyvulys.

Gerai. Grįžkime prie raidžių, žodžių, sakinių. Taškų, kablelių, daugtaškių. Prie literatūros. Kas gi yra vadinamoji aukštoji literatūra? Ta, kuri anksčiau ar vėliau tampa klasika?

Literatūra ir jos vertinimai man primena dailųjį čiuožimą ar meninę gimnastiką. Atlikėjai stengiasi kažką daryti dailiai ir meniškai, o netoliese sėdi rūsti komisija. Jos nariai ir yra tikrieji menininkai. Menininkų kūrėjai. Žmonės, kurie vadovaujasi subjektyvia nuomone, tačiau paskelbia objektyvius rezultatus. Menininkai vertinti. Dar viena apgaulė, pateikiama už gryną pinigą.

Klasiku negimstama. Juo netampama. Jis padaromas. Klasikas Homeras be Renesanso sąjūdžio, garbinančio antiką? Klasikas Dante be krikščioniško pasaulio, garbinančio Jėzų? Klasikas Maironis be tautiečių, garbinančių nepriklausomybę? Pagaliau gyvi klasikai Erlickas ar Marčėnas be literatūros kritikų, garbinančių klasiką?

Tu tiesiog rašai, tave dabar paaukština arba pažemina. O kitame laikotarpyje gali virsti tiesiog angelu arba demonu.

Tai negi kritika – visagalė? Negi kritikės ir kritikai patys lipdo postamentus, ant kurių gali užkelti bet kurį rašeivą?

Taip tikrai nėra. Literatūros kritikai esti tie patys fabrikėlio juodadarbiai. Kalba sukasi apie literatūros gamyklų, kurios konvejeriniu būdu pasaulin išleidžia vis naujus medienos gaminius (knygas), savininkus. Būtent jie ir užsakinėja muzikėlę.

Tačiau ši muzikėlė retai pasiekia klausytojų ausį. Normalaus klausytojo ausis dabar dažniausiai suderinta su radijo bangomis, kurias Heideggeris įvardijo paprastai – das Gerede. Pliurpalai, paskalos, tuščios kalbos, tiesiog baltasis triukšmas. Todėl šios ausies turėtojai dažniausiai renkasi ne literatūros kritikų peršamus autorius ir ne leidyklų vadų proteguojamas knygas. Jie renkasi kitus produktus. Kaip viename interviu teigė vienas lietuvių filosofas (sic!): „Kai kurie šlovės viršūnėje atsidūrę žmonės yra iš tikrųjų talentingi, bet apstu ir tokių, kurie yra standartiniai edukacinės ir politinės sistemos produktai“. Teisingas pastebėjimas, nors ir atsklidęs iš tokio paties „produkto“ lūpų.

Daugelis nuolatinių „Šatėnų“ skaitytojų, kritikuojamų autorių ir „teisingų“ literatūrologų tavo kritiką vadina destruktyvia. Destrukcija ar pozityvizmas? Ką renkiesi?

Aišku, kad destrukciją. Pabandyk sukalti bent šuns būdą gailėdamasis vinių ir lentų. Vinių ir lentų, aišku, gaila, tačiau inkščia ir šuo. Juk jam reikia naujos būdos, nes senoji visiškai supuvo. Tokį puvėsių tvaiko vaikymą jie vadina destrukcija.

Jie būtų teisūs, jei pridėtų žodį „pozityvi“. Pozityvi destrukcija. Juk bandau kažką statyti. Žinoma, ne rūmus iš aukso. Dar per anksti. Pradžioje – nors šunbūdę iš lentgalių.

Tavo „target market“ niršta it pikti skalikai, kai savo rašinėliuose pavartoji necenzūrinį žodį. Gal apsieitum ir be jo? Ar jis iš tikrųjų reikalingas?

Keiksmažodžiai geriausiai išvaiko banalybę. Be to, vadinamoji tautos dvasia irgi pasireiškia per keiksmažodžius. Dar daugiau – kartais baisiai nesinori cenzūruoti savo vidinio įniršio, kuris atsiranda perskaičius blogą knygą ir taip susigadinus visą dieną ar net dvi. O ką jau kalbėt apie akis.

Vis dėlto bandau perskaityti knygą nuoširdžiai, žinoma, ne visada pavyksta, nes knygų skaitymas – gan sunkus fizinis darbas. Bet daugelis to nesupranta. Tai tikrai normalus darbas. Menkas malonumas, kai skaitydamas nuolat esi apimtas įtampos, nes reikia apie tą knygą dar ir parašyti. Ką? Kaip? O jei nepavyks, nesirašys? Kas tada? Deja, taip dažnai atsitinka. Ir, kas blogiausia, dažniausiai nesirašo būtent apie geras knygas. Gera knyga viską apie save pasako pati. Ji skaitytojui neleidžia galvoti.

Be to, vartodamas nenorminę leksiką, pasijunti laisvas, maištingas, paaugliškas, nebrandus, barbariškas, chtoniškas, vitališkas – tai panašu į maištą prieš savo paties išsilavinimą ir inteligenciją. Kartais norisi purvo. Kalba pažeminti intelekto lygį. Išlįsti iš sintetinio kubo ir įšokti į rūtų darželį, jį ištrypti, priteršti, o paskui mekenti, mekenti, mekenti. Žodžiu, norisi pabūti gyvuliu ir dvasiškai, ir fiziškai.

O anonimiškumas? Kaip drįsai pasivadinti tokiu iškrypėlišku mitologiniu vardu? Ir ne vienu, o iš karto dviem?

Castor&Pollux – „superinis“ pseudonimas, išreiškiantis asmenybės susidvejinimą. Manau, kad visa kritika turėtų būti anoniminė. Net be slapyvardžio. Tai atpalaiduotų nuo baimės būti sugėdintam. O dabar visa moralė kuriama pagal tą autobusų stotelių plakatą: „MOTERĮ PIRKTI GĖDINGA. Be to, anksčiau ar vėliau visi apie tai sužinos“. Kita vertus, ten gerai pasityčiota iš moterų. Man patinka. Kurgi žiūri feministės?! Atseit nepirk moters, nes ji – blogis. Kažkas negero, nedoro. Kodėl gi ne? Aš nieko prieš. Katalikiškai mąstant – moteris tikrai dar tik pusiau žmogus. Jeigu neklystu, Bažnyčios tėvai tik XII ar XIII amžiuje pripažino, kad moteris turi sielą. Iki tol moteris buvo vadinama tuščia kategorija. Tad kaip dabar pirksi beždžionę. Tikrai negražu.

Didelis pavojus kritikui kyla ir iš pačių kūrėjų. Fizinio susidorojimo galimybė tikrai reali. Kadangi dauguma poetų – psichiškai nesveiki, o kai kurie išgėrę tampa dvigubai nepakaltinami. Tada nežinai, iš kurios pusės sulauksi prievartos. Kartais atrodo – normalus bičas, sveikai mąsto, turi puikų humoro jausmą, o kai išgeria – tuoj prasiveržia agresija ir pyktis. Viskas turbūt vyksta nesąmoningai dėl užslėptos didybės manijos ir milžiniško nepasitenkinimo savimi. Susimaišius šioms stichijoms, apima maniakinės depresijos psichozė. Tada geriau slėptis...

Bet poetai dažniausiai nepraranda savasties. Nenori būti Jėzumi ar Mahometu. Tos ribos jie neperžengia. Nori būti didūs. Šlovingi. Tobulumo siekis žmogų visada nuveda į beprotybę, be to, nuolatinis gyvenimas iliuzinėje tikrovėje tvoja per galvą, kai susiduri su realybe, kur nei tavęs, nei tavo kūrybos niekam nereikia. O kur dar kaltės jausmas dėl to, kad sugadinai ir savo, ir artimų žmonių gyvenimus. Alkoholizmas tėra bėgimas nuo savęs, nuo tikrovės. Turbūt ne paslaptis, kad alkoholikas pasąmonėje trokšta nusižudyti. Visi poetai – potencialūs savižudžiai. Jie nori save nubausti. Jų mirties instinktas daug stipresnis, nes seksualinis gyvenimas dažniausiai prastos kokybės arba jo apskritai nėra.

Šia proga reiktų pasakyti dar vieną dalyką. Visi mano, kad aš tyčiojuosi iš kūrėjų ir taip pasitenkinu. Netiesa. C&P kritikos esmė – nesityčioti iš kūrėjų, bet (sukluskit!) pamaloninti žmones, kuriems tas kūrėjas padarė ką nors blogo, tarkim, sugadino gyvenimą, paniekino kūrybą, įžeidė, apkalbėjo ir t. t. Ir suteikti galimybę džiaugsmingai pasismaginti kitiems poetams, kurie iš principo vienas kito nekenčia. Nes ne paslaptis, kad tarp poetų didesnė konkurencija nei ekonomikoje. Blogiausia tik tai, kad stiliai negali konkuruoti tarpusavy, o to ne tik poetai, bet ir literatūrologai dar nesupranta. Dabar tikrai išeina, kad vienos kiaulės geresnės už kitas. Blogai.

O dvigalvis pseudonimas užgimė iš iškrypėliškos graikų mitologijos. Kaip sakoma Saulės horoskopuose: „Buvo du dvyniai – Kastoras ir Poluksas. Abu garsėjo žygdarbiais, tačiau dievai nemirtingumą ir gyvenimą šventajam Olimpe dovanojo tik vienam. Šis pasidalijo juo su broliu. Pusę metų dieviškomis privilegijomis naudojasi gerasis Kastoras, idealistas, trokštantis dieviško grožio ir dangiškų pasiekimų. Kitą pusmetį jį keičia chuliganas Poluksas, norintis nuotykių, įvairovės ir gaunantis tai, ko nori, tegu ir nešvariais būdais. Polukso neigiama patirtis reikalinga Kastorui, kuris joje atskiria blogį nuo gėrio. O Kastoro tyros viltys neleidžia Poluksui pernelyg nusižengti dieviškiems įstatymams“. Žodžiu, visiškas susidvejinimas.

Negi visi yra tik „produktai“? O bepročiai poetai, ligoniai prozininkai, alkoholikai eseistai, apsirūkę rašantys „hašišininkai“, kuriuos lengvai gali pavadinti tiek dvasios esesininkais, tiek sielos assassin’ais? Kaipgi su šia publika?

O taip iš tikrųjų ir yra. Rašytojai, paprastai tariant, yra tam tikros mafijos atstovai. Tik popierinės. Blogiausia šioje situacijoje tai, kad jie labai priklausomi nuo valstybinių institucijų. Dauguma jų neturi tvirto socialinio pagrindo po kojomis. Beveik visi bijo spjauti į Rašytnamio lovį, nes gal kada nors pavyks išplėšti paramą knygai, stipendiją ir t. t. Žodžiu, pati literatūrinė konjunktūra gan autoritarinė ir nelaisva. Rašytojai nelaisvi panašiai kaip ir sovietų laikais. Dauguma savo nuomonės garsiai nesako, dažniausiai tyli – kaip subinės. Pavojus tas, kad pasikeitus santvarkai būtų labai lengva priversti kūrėjus dirbti pagal politinės ideologijos klišes.

Menininkai visada buvo politinės prostitutės. Dabartiniai – ne išimtis. Tik nedaugelis šiuolaikinėje Lietuvoje kuriančių žmonių, grįžus tarybų valdžiai, sugebėtų neparsiduoti. Bet toks jau tas menas. Neverta stebėtis. Todėl nereikia menžmonių per daug gailėtis.

Ir pabaigoje – esminis klausimas. Kada gi nudvės rubrika „Verba de verbis“?

Tai kad jos nėra. Nieko nėra. Manęs taip pat. Mes gyvename matricoje. Realybėje viskas kitaip. Rubrika nudvės tada, kai atsiras žmogus, kuris uždraus internetą ir padegs pildomą. Bet tai jau senų seniausiai atlikta, tik jūs to nežinot. Skaitykit knygas!


Castoras ir Polluxas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-14 23:21
Saulė Saulėnaitė
Tikrai, kad trauma. How saaaaaad... Man praverstų asmeninis kritikas, o gal dar ir redaktorius? Juk čia tiek daug kablelių, brūkšnių ir visokių kitokių skyrybos ženklų... Taip stengtasi "suvaryt i būdą" (o ne... ne lietuvishkas kabutes uzhdejau), šmaikščiai pašiepti, kad sudomintų skaitytoją. Savęs kritikavimas - savotiška prabanga, bet čia tik tam, kad "išvartytų" save (ir vėl ne lietuviškos kabutės). Suprantu, toks darbas, o gal hobis? Darbas ar hobis? Tikriausiai GYVENIMO BŪDAS :) Mhmmm... Kažin kokio stiprumo akiniai... Logiškai mąstant, tai akys turėjo "traksht kibidaksht" nuo per ilgo spoksojimo į kompiuterio monitorių. O gal Dievulis apdovanojo geru regėjimu. Kaip sako tamsta "dūros", bet meilė - aukščiau visko. Buvo, yra ir bus. Va va. Žinau. Tikros meilės nepatyrėte, nes jeigu mylėtis su moterimi ir masturbuotis tas pats, tai visai prastai. Abejingumas - blogiau už viską (tikriausiai), todėl nesvarbu kritika gera ar bloga, svarbu būni pastebėtas, o tai jau kažką reiškia. Ir t.t. ir pan. <...>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-11 15:40
Vitis Vinifera
Jau senokai verta laukti šeštadienio vien tam, kad būtų galima pasimėgauti Castor ir Pollux kritiniais straipsneliais. Absoliuti jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-08 19:59
Darius 30
Aš sužavėtas. Esu UŽ tokią kritiką ir UŽ tokius kritikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-06 13:44
Kapas Sode
Skaičiau Šatėnuose. Katutės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą