Rašyk
Eilės (72284)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 53 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pykinimo sindromas lietuvių literatūroje

2006-04-17
Viena pažįstama, patapusi romano autore, dovanodama man savo knygą palydėjo jos atsiradimą tokiais komentarais: „Išsivėmiau į kompiuterį“. Knygą pavarčiau, bet neskaičiau: metams bėgant silpsta akys. Imi tausoti jas tauresnės kilmės tekstams. Tačiau manau, jog jai užteko sveikos nuovokos, kad apibūdintų tam tikro tipo rašymą. Ji nėra jo atradėja. Taip kadaise buvo rašoma ant tualetų sienų (ir tai atrodė beveik disidentiška), taip rašo kai kurie (ne visi) po kaukėmis pasislėpę internetiniai komentatoriai. Tokio tipo rašymas pamažu brukasi į kultūros savaitraščius. Kai „Šiaurės Atėnus“ paliko kadaise buvęs jo vyriausiasis redaktorius ir ilgus metus atsakingas už literatūrą Sigitas Parulskis, staiga visų nuostabai išniro dvi autochtoninės būtybės, pretenzingai pasislėpusios po Dzeuso sūnų Kastoro ir Polideuko („Šiaurės Atėnuose“ – Castoro ir Poluxo) kaukėmis. Vaikinai žaižaravo netikėtomis įžvalgomis. Sulaukė net standartus palaikančių literačių tolerantiško pritarimo. Garsios leidyklos ėmė jiems siųsti knygas, kad recenzuotų. Šlovė augo strimgalviais. Pasipylė interviu, ir ne tik gimtajame laikraštyje. Įdomu, kam reikalingos kaukės, kai turi tiek įdomių minčių? Juk galima būtų atvirai mėgautis išaugusiu populiarumu? Iš kur tiek vidinės stiprybės nepasiduoti viešųjų ryšių svaigiai traukai? Vis dėlto, matyt, nesmagu, kai vemi, kad ir žodžiais, kad ir į kompiuterį, o kas nors kitas stebi iš šono šį reiškinį. Matyti, kad vaikinai – inteligentai. Gal net mokslo ragavę. Gal net filosofiją studijavę: žiūrėk, nesibaimina ir griebiasi net filosofinių studijų kritikos. Ir net kai kas išeina. Jei parašo kiek normaliau, – atrodo, vos ne išminties galiūnai. Žmonės dirba išsijuosę, tokie darboholikai pas mus paprastai sulaukia tylaus pritarimo. Todėl „Šiaurės Atėnai“ (2006.IV.1) skiria visą puslapį jųdviejų interviu – tarpusavio pasikalbėjimui: „Kritika turi būti kritiška. Castoras kalbasi su Poluxu“. Viskas, taškas: pykinimo sindromas lietuvių literatūroje įtvirtinamas kaip dar nebūtas čia reiškinys. Nuo tualetų sienų jis persikelė į viešą erdvę. „Šiaurės Atėnai“ gali jaustis iš esmės nustebinę lietuvių kultūrą, atskleidę jos nežinomus genijus ir paįvairinę kultūros kritiką įtaigiu pubertetinį undergroundą primenančiu moto: „Necenzūruoti savo vidinio įniršio“.

Man įdomios transgresinės būsenos, todėl skaitinėju tekstelį taip, tarsi būčiau kultūros antropologė, ir svarstau, nuo ko vaikinams taip bloga, kad nuolatos juos taip pykina? Kur šuo pakastas? Kuo galėtume jiems padėti? Jie sakosi, kad jiems bloga, nes jie skaito per daug. Guodžiasi, kad perskaityti per savaitę tiek knygų, kiek jie skaito, yra „menkas malonumas“. Suprantama, kad per daug, norisi užjausti. Kam taip vargti? Akis gadinti? Ir dar skaitant knygas, kurios nepatinka? Galima būtų skaityti daug mažiau. Lietuvių literatūra galbūt kaip nors ištvertų. Nors iš pradžių būtų sunku. Tačiau žmonės čia supratingi, pagavūs. Reikėtų jais daugiau pasitikėti. Manau, kad antra priežastis, dėl ko vaikinai blogai jaučiasi, yra ta, kad per menkai pasitiki žmonėmis. Įžvelgiu, kad jie seka net tam tikra kiek klaidinga antropologine Thomo Hobbeso žmogaus prigimtį supaprastinančia hipoteze: „Žmogus žmogui – vilkas“. Sakosi, jie tyčiojasi iš vienų poetų, kad suteiktų „galimybę džiaugsmingai pasismaginti kitiems poetams, kurie iš principo vienas kito nekenčia. Nes ne paslaptis, kad tarp poetų didesnė konkurencija nei ekonomikoje“. Galiu nuraminti bėdžius. Dėl šito galėtų visai nesijaudinti ir atsipalaidavę pasirinkti ramesnį užsiėmimą (pvz., plauti indus „Trijuose broliuose“), nes jei geriau pažintų iš tiesų talentingus poetus, o ne tik vienas kitą, tai pamatytų, kad šie labiau yra linkę žavėtis vienas kito talentu, negu nekęsti. Talentas atpažįsta talentą. Žinau vieną poetą, Nacionalinės premijos laureatą, kuris, būdamas ilgametis „Šiaurės Atėnų“ skaitytojas, liovėsi pirkęs šį kultūros savaitraštį, kai, jo žodžiais tariant, „beviltiški bezdariai“ apipylė, kaip jiems įprasta, neaiškios kilmės žodinėmis išskyromis talentingą kaunietį poetą. Suprantu, kad neteisinga, kad nevienodai Dievas paskirstė talentą. Vienam davė daug, kitam – mažiau, o dar kitam iš viso pritrūko. Tai, ko gero, pagrindinė priežastis, dėl ko Castorui ir Poloxui taip bloga. Nyku gyventi talentingųjų šešėlyje. Kaip susitaikyti su pasauliu ir su savimi, kai žinai, kad jei atskleisi iš tiesų savo pavardę, kuri slypi po kauke, tapsi niekam nebeįdomus, gal net atgrasus, nes kas gi kultūros bendruomenėje, jei nesukeli isteriško skandalo, domisi „bezdariais“? Gūdi neteisybė. Žmonėms skauda.


Jūratė Baranova
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-21 22:37
Loke1
įdomu.visgi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą