Neseniai išleistos dvi knygos, kurioms geriausia būtų buvę pasirodyti pavasarį. Per vasarą daug kas būtų jas perskaitę, o dabar ėmęsi „įgyvendinti praktiškai“ – eksperimentuoti, kurti ir veikti. Tokią literatūrą privalu „skaityti“ tiktai taip – kojomis, rankomis, raumenimis ir strėnomis!
Šie du pasivėlinę pavasariniai gaivalai: LRS leidyklos išleista Aldouso Huxley „Sala“ ir „Baltų lankų“ skanėstas – Jacko Kerouaco „Dharmos valkatos“. Abu rašytojai mūsų skaitytojui jau gerai žinomi. Kai pirmasis savo racionalią britišką prigimtį iškeitė į LSD ir meskalino sukeltus „pasivažinėjimus“ po Kaliforniją, antrasis kaifavo nuo autostopo ir džiazo. Visa tai 7-ajame dešimtmetyje susiliejo paskutiniųjų bytnikų ir gėlių vaikų sukeltoje kultūrinėje revoliucijoje – kai viešpatavo svaigulys ir aistra, meilė ir taika... Po visą žemyną klaidžiojo Naujojo amžiaus avatarai, mokydami kitaip pamatyti ir suvokti šį pasibjaurėtiną, technokratų bei sociopatų modeliuojamą pasaulį. Revoliucijai nuo postamento vadovavo nušvitęs Buda, o jo sekėjai, pasitraukę į gamtą, joje ieškojo nusiraminimo, galbūt tikrosios beprotybės ir tikrosios prasmės...
Abu romanai svaiginamai gražūs. Abiejuose sočiai budizmo, nuo kurio terminų apsivelia smegenys ir liežuvis. Laimė, C&P gelbsti laki psichonauto vaizduotė – nebūtina tekstą skaityti paraidžiui, galima lengvai skrieti jo prasmių bangomis...
A. Huxley herojus, vedamas piktų imperialistinių kėslų, patenka į salą, apie kurią J. Kerouaco valkatos tesvajoja – dėl primityvaus „konservatyvumo“ tos salos gyventojai išsaugojo papročius ir pažiūras, kurios dabar būtų laikomos „radikaliomis“ – jie atmeta valdžią, ego, moralę, o vietoj jos renkasi karuna – tai, kas budistų laikoma atjauta. Renkasi įtaigą ir dar daugybę kitokių budistinių bei teosofinių „monų“. Sala – tai absoliutaus pirmapradžio džiaugsmo ir laimės teritorija, į kurią skverbiasi tamsūs „progreso“, „karo“, „ekonomikos“, „revoliucijos“ želmenys. Tačiau A. Huxley panieka „revoliucijai“ išreiškia ne ką kitą, o jo požiūrį į imperialistinę Vakarų kultūrą. Kiek dar pasaulis kentės nuo vakarietiškos kultūros invazijos? Jis kentės tol, kol mes patys tapsime vilais farnabiais ir pabandysime susikurti „salų“ – erdvių, kur moralines perskyras įveikia meilė ir atjauta, o pašvinkusį individualizmą – solidarumas ir tarpusavio pagalba.
J. Kerouaco herojai atranda vienas kitą valkataudami po vieną, paskui jie valkatauja po du arba grupėmis. „Kelyje“ buvo keliaujama vien dėl malonumo ir paniekos miesčioniškai kultūrai, o dharmos valkatos jau turi savo ideologiją – budizmą, sumišusį su anarchizmu. Garsių poetų prototipai traukiasi nuo „griežiančio dantį pasaulio“ (p. 66) į kalnus, plynes ir ten patiria kone religinę ekstazę. Palyginti su šia knyga, romanas „Kelyje“ atrodo tik vaizduotės stokojančio žurnalisto reportažas – bent jau už tai 6-ojo dešimtmečio karta turi būti dėkinga budizmui. Už percepcijos akis...
Užteks kritikos, šito nykaus seilėjimosi! Nubusk ir eik į miestą, į kaimą, prie jūros, į kitą pasaulio galą! Nyk iš čia! Nyksmas – tai laimė, būtis yra anapus juokingų moralinių prarajų, ji gimsta gėriui ir blogiui susijungus į harmoningą visumą. Skaityk keliaudamas. Dėkis galvon kelio ženklus...
Ar sekmadienio popietę Vilniuje netikėtai pastebėtas senas rytietis žila ožio barzdele, išsidėliojęs savo žaislus prie respektabilios galerijos durų ir ėmęs medituoti, nėra vertas storos knygos?
Gal tai naujojo amžiaus apaštalas, savo krepšiuose slepiantis labai pavojingą užkratą – palaimą, atjautą, harmoniją, o kartu – tobulą atsipalaidavimą, atotrūkį nuo šaltos, nejautrios tikrovės? Gal į šį gaveliškos smarvės kupiną miestą jis atnešė tai, ką į Vakarus kadaise nešė Ravi Shankaras ir guru Maharishi? Dharmos ir dzeno mūsų miestui niekada nebus per daug! Kas žino, gal greitai mūsų miestas apsitaisys įvairiaspalviais rūbais ir kailiais, o gal nuogas šoks svaigulio šokį su Aušros Vartų Dievo Motina ir trimis Katedros stabais?
Praleisk su knyga puikų dionisišką savaitgalį kaime, iš kurio mus vis tiek paims autostopo dievo J. Kerouaco atsiųsta mašina. Tikėkimės, kad joje nebus nekaltų berniukų dievo Ginsbergo. Cha cha cha! Jei tingi vykt į gamtą, pasinerk į miestiečių srautą. Būtent čia randasi kūnas ir kraujas, gimsta stiprūs ir maištingi žmonės, norintys nebebūti žmonėmis „be savybių, bet su nuosavybėmis“. Gimsta kiti žmonės, ištisos jų kartos. Jie tūno užkaboriuose ir šalutinėse gatvėse, todėl jūsų kelionių trajektorijos dažnai nesikerta. Bet jie yra – jų buvimą liudija dar ne visai sterili miesto išvaizda, butelių šukės ir kraujo pėdsakai ant nelygaus senamiesčio grindinio...
Keliaudami mes kuriame alternatyvias bendruomenes ir laisvąsias autonomines zonas. Per šamaniškus sapnus ir haliucinacines keliones tolstama dionisiško horizonto link, o už jo švyti amžinosios laisvės komuna, kurioje:
Visa – visam kam
Tobulai abejinga
Tobulai veikia kartu
Prieštaroje vardan Gėrio
Už gėrio vardan Būties
Labiau belaikės savo laikinumu, labiau
Amžinos savu nykimu, nei
Dievas aukštai danguje
(„Sala“, p. 37)
Argi tai nepanašu į dar prieš pustrečio šimto metų J.J. Rousseau sukurtą pirmykštę utopiją, kurioje žmonės „gyveno laisvi, sveiki, geri ir laimingi, kiek iš prigimties galėjo būti tokie, o tarpusavio santykiuose ir toliau mėgavosi visais bendravimo džiaugsmais, nepažeidžiančiais jų nepriklausomybės“. Ir argi ne laikas mums patiems atrasti tokią utopinę salą?
