Kūrinys ir jo vertintojai

Skaitant recenzijas apie naujai publikuotą poezijos ar prozos kūrinį, dalyvaujant knygų pristatymuose, tenka susidurti su širdį ne itin džiuginančiomis realijomis. Jeigu knyga priklauso mažiau žinomo autoriaus plunksnai ir susilaukia vos vieno recenzento dėmesio, problemos lyg ir nebelieka, nes vertintojas išdėsto tik vieno žmogaus, t. y. savo, nuomonę apie kūrinį, kartais neakivaizdžiu būdu neva polemizuodamas su autoriumi. Deja, pastarojo atsakymų mes neišgirstame. Tiesa, kiekvienas atidus skaitytojas, ypač tas, kuriam teko ragauti vienokių ar kitokių humanitarinių mokslų, su profesionalaus kritiko principiniu vertinimu gali sutikti arba nesutikti. Tačiau įsivelti į ginčą su kritiku jis taip pat dažniausiai neturi galimybės. Juk šiais laikais apie nesensacingą knygą (beje, kartais neabejotinai talentingą) nepriimta skelbti po kelias recenzijas, net jeigu jos būtų publikuojamos skirtinguose kultūrinės spaudos leidiniuose. O bent kiek dalykiškesnes recenzijas skelbti didžiuosiuose dienraščiuose tapo visiškai nemadinga. Galima tik su tam tikra nostalgija prisiminti, kad šitai buvo reguliariai daroma sovietinio meto dienraščiuose. Netvirtinu, kad tuo metu publikuotos recenzijos nebuvo politizuotos. Dar prisimenantieji ano meto recenzijas žino, jog rašytojo knyga galėjo būti išliaupsinta už tai, kad autorius vaizdavo „šviesų“ kolūkiečio ar pramonės darbininko gyvenimą, ir, priešingai, kūrinys sumaišytas su purvais, jeigu jame uolus kritikas aptikdavo cenzorių pražiopsotą nostalgiją „buržuazinei“ praeičiai ar, neduokdie, „tarybinio gyvenimo juodinimą“. Daugelis jau gal ir užmiršo, bet rašytojas J. Mikelinskas, aišku, puikiausiai prisimena, su kokiu įtūžiu buvo užpultas režimui ištikimai tarnavusių literatūros prižiūrėtojų, kai kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo paskelbti dvi meniškai stiprias, bet CK visiškai nepriimtinas noveles. Sunku įsivaizduoti, kad tuo metu kuris nors iš „tarybinių“ kritikų būtų pagyręs ir tokį šviesų bei talentingą kūrinį, kaip M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“. Juk jame taip romantiškai pavaizduotas ikikarinės Lietuvos kaimas. O J. Baltušio novelių romaną „Parduotos vasaros“ recenzentai iškėlė iki padebesių. (Būtų nesąžininga tvirtinti, kad šis kūrinys parašytas be talento kibirkštėlės, tik kad jo personažai – vien godūs, nedori „buožės“ ir engiami samdiniai...)

Taigi nostalgija kyla ne dėl tų recenzijų turinio, nors ir tada kartais buvo objektyviai ir profesionaliai vertinami tokie politiškai neangažuoti kūriniai, kaip Br. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ ar, tarkim, kai kurios J. Apučio novelių knygos (kaip žinia, pastarasis sulaukė ir rimtos pylos už „beidėjiškumą“).

Pastaruoju metu jau negalime vyti Dievo į medį, nes galimybės paskelbti recenziją apie vieną ar kitą knygą vėl padidėjo. Tiesa, tokios šventos misijos nūnai imasi tik kultūrinė spauda, nes dienraščiuose pasirodančių knygų anotacijų, net ir labai profesionalių, nepavadinsi recenzijomis.

Tad pats laikas suformuluoti problemą, kuri nors ir nėra nauja, tačiau aktuali jau tūkstantmečius, nes net apie didžiojo Ovidijaus poeziją vieni to meto filologai rašė pozityviai, kiti – negatyviai. Taigi kas šiandien atsitinka, kai tą patį kūrinį vertina keli profesionalūs literatūrologai ar kritikai? Atsakymą žino daugelis: kūrinys neretai įvertinamas labai skirtingai ar net diametraliai priešingai. Kiek kitaip nutinka viešųjų knygos pristatymų metu, nes nėra priimta autoriui girdint maišyti jo kūrinį su purvais. Tačiau ten, mano galva, galime stebėti dar įdomesnį fenomeną: iš principo kūrinį vertindami daugiau ar mažiau pozityviai, skirtingi žmonės įžvelgia jame visiškai kitas vertybes ir sudėlioja stulbinančiai skirtingus akcentus.

Vis dėlto ir literatūrologas ar kritikas, ir eilinis skaitytojas, vertindami konkretų kūrinį, negali atsiriboti nuo savo gyvenimiškos patirties, su genais atsineštos tik jiems vieniems būdingos jausenos ir mąstysenos. Gerai, jeigu vertintojas tai suvokia ir a priori nesijaučia visada esąs teisus ir nešališkas. O jeigu jis į savo tekstą retkarčiais įspraudžia tokius žodelius, kaip „mano nuomone“, „mano požiūriu“ ir pan., – tai jau svajonių viršūnė. Deja, dažniausiai rėžiama iš peties ir neapeliaciniu tonu: čia šlamštas, o čia – liuks. Etikos požiūriu gal būtų dar pusė velnio, kai kritikuojantysis (ar giriantysis) šventai tiki savo bešališkumu ir analitinio proto įžvalgumu. Bet juk vis dažnesni atvejai, kai recenzija lyg vėzdu smogiama ideologiniam priešui, konkurentui ar tiesiog todėl, kad tasai žmogus kažkam antipatiškas. Būna ir atvirkščiai – ditirambais demonstruojama meilė draugui ar sugėrovui. O jeigu „kritiko“ sieliūkštėje pritvinkusius keiksmažodžius rūpi vemte išvemti, tarkim: „Ne tik tavo grafomaniški eiliavimai rodo, bet ir viena merga man prisiekinėjo, kad esi pedikas ir buvęs enkavėdistas“, – tai pasitelkiama tokia šiuolaikiška komunikacijos priemonė, kaip internetas. Bailiui ji ypač paranki, nes savo priešą galima apspjauti tulžimi ir likti nežinomam.

Truputį išpažinties. Dar žalioje jaunystėje respublikinėje periodikoje paskelbęs kelis apsakymus, susidūriau su smarkiai mane sugluminusia realija: skirtingi orūs vertintojai, rašytojai ir recenzentai atskirus to paties apsakymo fragmentus, motyvus ir pan. vertino pašėlusiai skirtingai. Tai, kas vienam pasirodė vertinga, meniškai įtaigu ir prasminga, kitam – tušti plepalai, protui ir širdžiai nieko nesakantys žaidimėliai. Smarkiai stebėdamasis suprasdavau, kad tas ar anas vertintojas kūrinyje išskaitė visai ne tai, ką aš mąsčiau ir jaučiau, dėl ko apskritai buvo novelė ar apsakymas rašomi. Svarstydavau, ar aš taip miglotai ir netalentingai perteikiu savo personažų jausmus ir mintis, ar tie „seniai“ dėl savo garbaus amžiaus nieko nebesupranta, nes tokius karštus jausmus jau seniausiai yra pamiršę. Tik vėliau suvokiau, kad ne amžius kaltas, nors ir jo nereikėtų numesti nuo svarstyklių. Man tada atrodė – kaip parašiau, ką kūriniu norėjau išreikšti, taip jie ir privalėjo suprasti. Ak, tas nepatyrimas, tas jaunatviškas savo įtaigos pervertinimas. Labiausiai buvau šokiruotas, kai „Vagai“ publikavus mano apysaką „Išrinktoji gentis“ žinomas kritikas, pažymėdamas, kad apysakoje esą „efektingų drastiškų scenų“, lyg ir be piktos valios pavadino ją „indėnišku romanu“. Buvau pritrenktas recenzento neįžvalgumo ar... tendencingumo. Ar vien todėl, kad apysakos personažų vardai panašūs į indėniškus, ir kūrinys tapo indėnišku nuotykių romanu? Kur kas įžvalgiau autoriaus sumanymą perprato tuo metu dar visai jaunas kritikas R. Karmalavičius. Tačiau kai po kelių dienų sutikau pažįstamą ekonomistę, jau spėjusią perkrimsti mano knygą, buvau dar kartą pritrenktas. Šįkart maloniai. Ji man patyliukais pasakė: „Bet juk čia kraują stingdančiais vaizdais pranašauji Imperijos žlugimą. Kalbi, kaip tada elgsis individai ir ištisos socialinės žmonių grupės“. Buvo 1985-ieji metai. Su palengvėjimu pagalvojau: vadinasi, dar yra žmonių, gebančių iššifruoti alegorinį tekstą.

Seniai supratau vieną elementarią tiesą: naivu tikėtis iš asketiškai gyvenančio literatūros mylėtojo, kad jam būtų priimtinos net ir meniškiausiai aprašytos kūniškos meilės scenos, manyti, jog smurto nekenčiantis žmogus su malonumu skaitys meistriškai parašytą knygą apie serijinį žudiką, nors galbūt joje aptiktų subtilią žmogžudžio psichologijos analizę.

Pabaigoje prisipažinsiu – po ilgesnio laiko mano dvasios ramybę gerokai sudrumstė neseniai įvykęs V. Rudžiansko knygos „Miesteliai.lt“ pristatymas. Knyga sulaukė nemenko ir, drįstu tvirtinti, pelnyto dėmesio, tad jos aptarimo įspūdžiais norėčiau pasiremti tik kaip savotiška iliustracija, lyg ir patvirtinančia nebe naują, tačiau, manau, ne tik šių eilučių autoriui aktualų teiginį, kad oficialūs vertintojai toli gražu ne visada kūrinyje atranda tai, kas pačiam autoriui buvo svarbiausia, dėl ko, kaip sakoma, jam maudė sielą ar, priešingai, ją džiugino.

Pristatymo metu dvi recenzentės gana vieningai kaip didžiausią poeto nuopelną įvardijo knygoje sutinkamą XX a. Lietuvos miestelio savotišką kolektyvinį portretą: su autentiškomis buities detalėmis, rupiai tikroviškomis gyvenimo scenomis, tarsi įamžinančiomis miestelio ir jo gyventojų fizinį būvį (žodį „fizinį“ priduriu nuo savęs, bet apie dvasinio miestelio gyvenimo atspindėjimą knygoje analitikės lyg ir nebuvo linkusios kalbėti). Kaip vienas svarbiausių knygos privalumų buvo akcentuotas skirtingiausių profesijų žmonių, gyvenančių miestelyje, portretų sukūrimas.

Kol neprašneko poetas D. Kajokas, būgštavau: gal išvis niekas nesiteiks pastebėti, kad autoriui vargu ar labiausiai rūpėjo tiksli ir sąžininga realijų fiksacija. Į varžantį eilėraščių drabužį jam pavyko „įvilkti“ kur kas daugiau, negu slepia minėtos sąvokos. Šioje poezijos knygoje D. Kajokas netikėtai, bet, ko gero, įžvalgiai atrado E. Kusturicos filmų atgarsius, kai skaitytojas turi nepatingėti daug ką išskaityti tarp eilučių ir užsiimti eilėraščių konkrečių simbolių dešifravimu. Nuo savęs pridurčiau, kad iš konteksto ištraukę net vienui vieną eilėraštį, tarkim, „Rytas“, jame įžvelgiame ir tų daugsyk minėtų miestelio gyvenimo realijų, tačiau dar atkakliau į jį braunasi jau net ne XX, o XXI a. vaizdai su savo kur kas šiurpesnėmis ir globališkesnėmis problemomis. Poetas netikėtai sugretina lyg ir nesugretinamas realijas – mėšlo kvapą tvarte, pieno šlakelio laukiantį katiną, į spąstus pakliuvusią žiurkę ir visai šalia – be jokio perėjimo, troboje, televizoriuje – traukinį ar lėktuvą sprogdinančius teroristus, žinutę kompiuteryje, kad dukra negaunanti stipendijos, ir net nejauno vyro pagalvojimą: „Nieko sau boba toji Madona...“ Jeigu tą mėšlo kvapą tvarte ir pieno lūkuriuojantį katiną galima nukelti nors ir į XIII a., ir jie ten nebus svetimkūniai, to tikrai nepasakysi apie televizoriaus ekrane rodomus teroristus ar žinutę kompiuteryje. Tai pats paprasčiausias, gal net supaprastintas į knygos viršelį iškeltos nuorodos į internetą – „Miesteliai.lt“ aiškinimas. Tačiau jis nėra labiau supaprastintas už gluminančią knygos anotaciją: „Lyriniai pasakojimai apie mažo miestelio istoriją ir žmones...“ Tokia anotacija tarytum ragina skaitytoją į eilėraščius, neretai daugiabriaunius, su užkoduota potekste, pažvelgti tik vieninteliu rakursu. Bet visai nepasinaudoti minėtu paties autoriaus mums tiesiog į rankas įduodamu raktu, švelniai tariant, būtų neišmintinga.

Pasakyti, kad eilėraščiuose galima aptikti „liaudiškų samprotavimų“, kaip rašoma anotacijoje, ir daug, ir mažai. Jeigu būtų pasakyta, kad knygoje daug liaudiškos išminties, gal ir pritarčiau. Vis dėlto rūpėtų patikslinti, kad joje apstu žmogiškosios išminties, tiesa, galbūt tiksliausiai atspindinčios per šimtmečius susiformavusį lietuvišką mentalitetą ir jauseną. Vargu ar autoriui rūpėjo meninėmis priemonėmis parodyti, kad panaši jausena būdinga tik mažame miestelyje gimusiesiems ir augusiesiems: „Sninga žiedadulkėm. / Sninga pienių pūkais. / Sninga žvaigždelėmis. / Sėdime dviese – / Aš ir brolio nuotrauka – / Sėdime. / Sninga“. Į rinkinį pakliuvusius eilėraščius pavadinčiau vyriškai rupiais. Neieškodamas nudailintos formos, poetas juose prabyla apie neromantišką mūsų laiką ir žmogų jame. Tačiau kalba ne tik apie jo buitį, bet ir apie būtį.

...Perskačiau, ką parašiau, ir pagalvojau: bet juk ir aš įžūliai pretenduoju į tuos įžvalgiuosius, neva iškart suprantančius, kas pačiam autoriui buvo svarbiausia. O jeigu klystu? Santūrusis autorius juk nepasakys: tas vertintojas teisus, o anas – ne. Tačiau bent jau savąjį nerimą būsiu išliejęs.