Apie:
Bronius Radzevičius – vienas iškiliausių sovietinių laikų prozininkų. Rašytojas gimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje, bet jo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonių kaime. Tėviškė – prie miško, šalia Vyžuonos upelio.
Būsimo rašytojo jautrumą, matyt, lėmė našlaičio dalia – anksti mirusios motinos jis beveiki neprisiminė. Dvejus metus gyveno internate, sovietiniuose našlaičių prieglaudos namuose.
Dėl sunkių materialinių sąlygų gausioje pamotės šeimoje anksti pradėjo savarankišką gyvenimą, dirbo gamyklose. Išeities, gyvenimo šviesos jaunas žmogus ieškojo moksle, kultūroje. Įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą (baigė 1968 m.). Kurį laiką mokytojavo, dirbo įvairiose redakcijose, moksliniame metodiniame kultūros centre. Labai intensyviai švietėsi, skaitė žymiausius Vakarų literatūros, filosofijos, psichologijos autorių veikalus, juose ieškodamas atsakymų į savo gyvenimo prasmės klausimus.
Filosofija jam buvo ne abstrakti disciplina, bet asmeninės reikšmės dalykas. Matyt, svarbiausias atsakymas, kurį Radzevičiui teikė šios studijos, buvo nepaprasta kūrybos reikšmė. Kūrybinis veiksmas, anot Radzevičiaus, yra autentiška egzistencija, ne tik keičianti žmogaus sąmonę, bet ir tikrovę.
Pirmieji apsakymai pasirodė 1967 m. Pirmoji knyga – novelių rinkinys Balsai iš tylos (1970). Svarbiausias kūrinys – autobiografiškumu, egzistenciniais ir filosofiniais klausimais pasižymintis romanas Priešaušrio vieškeliai. Tai istorija apie žmogaus, literato tapsmą – jo vaikystę pokario kaime, tradicinę žemdirbių šeimos buitį, ją sujaukiančią kolektyvizaciją. Priešaušrio vieškeliai yra pirmas lietuviškas romanas, kuriame sąmonės srauto technika skamba natūraliai ir įtikinančiai. Ji perteikia centrinio veikėjo patirtis, emocijas, jo komplikuotos, jautrios, nervingos psichikos turinį Kitos knygos – apsakymų rinkiniai Link Debesijos (1984), Žolė po šerkšnu (1994), rinktinė Vakaro saulė (1996).
Rašytojo kūrybą savotiškai pratęsia ir paaiškina jo žmonos Genės Radzevičienės atsiminimų knyga Buvusio laiko vieškeliais (2000).
Savo gyvenimą rašytojas nutraukė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje, palaidotas Vyžuonose.
Kūrybos bruožai:
Į lietuvių literatūrą Bronius Radzevičius atėjo kaip ir daugelis lietuvių autorių – iš kaimo, atsinešdamas iš jo dvasinį žemdirbio kultūros palikimą, atitinkamus pasaulėjautos bruožus ir patirtis. Tačiau totalitarinio režimo sąlygomis menininkas buvo priverstas naujai apmąstyti visus idealus, savo santykį su kaimo tradicija ir miesto kultūra, suteikti naują reikšmę žmogaus idėjai, padėsiančiai išsaugoti tikėjimą asmens verte, kūryba ir pačiu gyvenimu. Radzevičiaus proza yra skausmingas klausinėjimas apie žmogaus būties prasmę, humanizmo principų išbandymas sudėtingoje istorinėje situacijoje.
B. Radzevičius sovietiniais laikais ryškiai išsiskyrė iš lietuvių prozininkų intelektualumu, filosofine žmogaus būties samprata, subtiliu psichologizmu, nepaprastu pasakojimo savitumu. Jo kūryba, susitelkusi ties individualia žmogaus būtimi ir asmenybės problemomis, artima egzistencializmo filosofijai.
Radzevičiaus prozoje sprendžiamos asmens laisvės, dorovinio pasirinkimo ir atsakomybės problemos, joje vyrauja nerimo, netikrumo, trapumo nuotaikos, vaizduojamas giliai mąstantis ir jaučiantis, bet pažeidžiamos dvasios žmogus, išreiškiamas prasmingo gyvenimo ilgesys, siekiama būties tikrumo. Nagrinėdamas žmogaus susvetimėjimą ir vienišumo būsenas, rašytojas daugiausia dėmesio skiria individualiems žmonių santykiams, tikėdamas, kad tik juose gali atsiskleisti dorovinė asmenybės vertė ir pasiekti aukštieji gyvenimo tikslai.
Rašytojo kūryba – pirmasis sovietiniu laikotarpiu ryškus moderniosios prozos proveržis, skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę, savitai reiškęs niūrią laiko dvasią ir žmogaus bejėgiškumo totalitarinės sistemos gniaužtuose. Pirmą kartą lietuvių literatūroje atsiranda toks sudėtingas žmogus, komplikuotas dvasinis pasaulis. Jis paženklintas nuolatinio nepasitenkinimo savimi ir aplinka. Tai - „nervinga literatūrą“, uždaros, įkalintos sąmonės reiškinys, simptomiškas, laikotarpiui būdingas psichikos bruožas.
Bibliografija:
Balsai iš tylos : [apsakymai]. - Vilnius: Vaga, 1970. - 94 p.
Link Debesijos: apsakymai. - Vilnius: Vaga, 1984. - 383 p.
Žolė po šerkšnu: apysaka, novelės. - Kaunas: Varpas, 1994. - 215 p.
Priešaušrio vieškeliai: romanas: 2 t. - Vilnius: Viltis, 1995. [kiti leidimai: 1985; 1979]
Vakaro saulė: apsakymų rinktinė. - Vilnius: Baltos lankos, 1996. - 197 p. - (Skaitinių serija; 10).
