Metas tai baigti

Pavartykite laikraščio – bet kokio laikraščio – kultūros puslapius. Skirtumas, net praraja tarp filmų bei spektaklių ir knygų recenzijų tiesiog stulbina. Kino ir teatro kritikų nuodais varvančios plunksnos atsveria saldžius reklaminius tekstus: „įžeistų net keturmečio intelektą“, „nesmagiausias reginys, susijęs su Šekspyru, nuo tų laikų, kai Peteris O’Toole’as vaidino Makbetą“, „Holivudo paistalas, kurį žiūrėdamas imi ilgėtis Schwarzeneggerio“. Užtat daugelio knygų recenzijų tonas atsargus tarsi kaimo vikaro žmonos: „naujas žvilgsnis į Venecijos istoriją“, „autorės akademinius trūkumus su kaupu kompensuoja jos entuziazmas“. Kai recenzentas sulaužo šią schemą ir ima rašyti šiurkščiau, jis dažniausiai pereina prie asmeniškumų.

Man, kaip daugeliui rašytojų, patinka rašyti recenzijas, nes taip galiu užsidirbti pinigų už perskaitymą knygų, kurias ir taip būčiau skaitęs. Bet neseniai nutikę du smulkūs įvykiai privertė mane susimąstyti apie mūsų amato trūkumus. Pirma: gavau vieno mokytojo laišką, kuriame šis rašo ketinąs pasiskųsti vienam literatūros leidinio redaktoriui, nes iš jo spausdinamų recenzijų neįmanoma nuspręsti, verta knygą pirkti ar ne: dažniausiai recenzentai tik atpasakoja knygos turinį.

Antra: vieną vakarą padejavau žmonai, kokia klaiki pasirodė mano skaitoma knyga, parašyta garsaus istoriko ir jau dviejų recenzentų paskelbta „talentinga“. „Tik nepersistenk kritikuodamas, – protingai patarė ji, – kai tu kitą kartą išleisi knygą, jis būtinai atsiims“.

Šie nutikimai mane privertė susimąstyti apie korupciją knygų recenzavimo srityje. Galima man paprieštarauti, kad filmų ir spektaklių recenzentai rašo ir apie labai gerus, ir apie niekam tikusius kūrinius, o naujų knygų pasirodo be galo daug, tad literatūros leidinių redaktoriai iš anksto atmeta pelus ir skiria dėmesį tik toms knygoms, kurios jo nusipelno. Kitaip tariant, knygos, kurios išvis vertos būti recenzuojamos, nenusipelno tokio kritikos žiaurumo, koks pagrįstai skiriamas filmams ir spektakliams.

Tačiau verta nepamiršti, kad knygų recenzentų ir recenzuojamųjų santykiai yra kitokie negu kino ar teatro srityse. Kino ar teatro kritikai retai svajoja patys tapti kino režisieriais ar dramaturgais. Daugelis kritikų nieko nepraranda, leidę sau pasakyti tiesą. Geriausi iš jų visada atsako į vienintelį klausimą, kuris domina recenzijų skaitytojus: ar mums verta tai pamatyti? Beveik visos knygų recenzijos į jį atsako neaiškiai ir kompromisiškai. Kalbant apie negrožinę literatūrą, pagrindinis reikalavimas jos kritikui – konkrečios srities išmanymas, dažniausiai įgyjamas pačiam rašant knygas. Tai reiškia, kad kiekvienas kritikas varžosi su autoriumi, nors ir iš tolo.

Blogiausią mano paties knygos recenziją prieš porą metų parašė mokslininkas, kurio vieną knygą kadaise aš sumaliau į miltus. Esu tikras, kad jis juto nuoširdžią panieką mano kūriniui, bet turėjo būti antžmogis, kad neprisimintų, ką anuomet rašiau. Nelabai seniai perskaičiau stulbinamai gaižią vienos Simono Schamos knygos recenziją, kurios kiekvienas sakinys aiškiausiai rodė, kad ją parašė kolega mokslininkas, iki beprotybės įsiutintas Schamos sėkmės ir turtų.

O štai priešingas pavyzdys: viena literatūros leidinio redaktorė papasakojo man apie gabų jauną istoriką. Jis vadovaujasi paprastu principu, kurio nepasidrovėjo atskleisti. Jis recenzuoja knygas tik tų autorių, kurie turi galimybę kada nors pagirti jo paties darbus. Jo recenzijų literatūrinė kokybė nekelia nė mažiausių abejonių, tačiau jos tiesiog pertekusios pagyromis. Mano pažįstama redaktorė prisipažino, kad toks begėdiškumas ją beveik sužavėjo.

Manau, daugelis iš mūsų, gavę iš tiesų blogą knygą, tiesiog atsisakome rašyti jos recenziją. Malonumas išlieti panieką tūkstančiu žodžių gana abejotinas, nors kartais pasitaiko atvejų, kai sunku jo atsisakyti.

Negrožinės literatūros recenzentai, pastebėję apžvelgiamoje knygoje faktinių klaidų, turi spręsti dilemą. Kai aš prieš dvejus metus išleidau knygą „Armagedonas“ apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje, istorikas, kurį gerbiu, parašė teigiamą jos recenziją. Vėliau jis man atsiuntė tikslų tekste pastebėtų faktinių klaidų sąrašą; kai kurios pasirodė visiškai paikos. Po kurio laiko jį susitikęs aš nuoširdžiai padėkojau už tai, kad jis jų nepaskelbė viešai. Jis atsakė: „Knyga man patiko, tad pagalvojau, kad bus menka kabinėtis prie smulkmenų“.

Sutinku su tokiu požiūriu ir ne tik siekdamas sau naudos. Išryškindami autoriaus klaidas, recenzentai dažniausiai nori pasipuikuoti savo pačių išmanymu. Neseniai skaičiau knygą, kurioje klaidingai vartojama daug karinių terminų, tačiau užsiminti apie tai man pasirodė pernelyg pedantiška, nes žmogiškosios patirtys joje aprašytos puikiai.

Dar grįžkime prie mokytojo laiško: kiekvienam aišku, kad skaitytojas iš recenzento nori aiškiai sužinoti, verta ar neverta leisti pinigus konkrečiai knygai. Manau, kad šiuo požiūriu mes dažniausiai juos nuviliame. Nepateikiame vartotojams aiškios informacijos.

Kartais motyvas, skatinantis saldžialiežuvauti, būna visai garbingas. Rašytojai žino, kaip sunku parašyti knygą. Tais atvejais, kai autorius nėra gerai žinomas ar tik pradedantis, smogti jam durklu atrodo niekinga. Yra ir dar viena problema: blogų knygų išleidžiama kur kas daugiau negu gerų. Jei recenzentai atvirai sakytų viską, ką galvoja apie visas savo perskaitytas knygas, daugelį jų netrukus pakirstų mirtinas nuovargis, kaip kruvinuosius Stalino budelius.

Vis dėlto manau, kad turėtume dažniau prisiminti ir savo pareigą skaitytojams, ir būtinumą kilniai elgtis su kolegomis rašytojais. Neseniai laikraštis „Sunday Times“ padarė knygų pasauliui didelę paslaugą, paviešindamas pabaisiškus leidyklų sandėrius su knygynais (tarp jų ir pačiais garsiausiais); pasirodo, pastarieji įtraukia knygas į savo katalogus ir reklamuoja jas vitrinose tik tais atvejais, kai leidėjai už tai sumoka. Šitokia praktika bjauri, ji žemina visą literatūros pasaulį. Recenzentams ir literatūros leidinių redaktoriams irgi rūpi savi interesai, tačiau pastarieji galėtų labiau stengtis išgauti atvirą kritikų nuomonę apie jų išmėgintus produktus, užuot siekę ramaus gyvenimo arba mėginę gražiais bei negražiais būdais siekti sau naudos.

Būtų nerealistiška siūlyti nerecenzuoti knygų, kurias parašė draugai ir pažįstami: juk istorikai neišvengiamai bendrauja su istorikais, romanistai su romanistais ir pan. Jei parašyti kritišką kūrinio recenziją būtų galima tik nepažįstant jo autoriaus, kritika užsiiminėtų tik atsiskyrėliai, be to, nelabai gerai informuoti atsiskyrėliai. Nors redaktoriai galėtų pareikalauti, kad kritikams renkant „geriausias metų knygas“ joks rašytojas neturėtų teisės pasiūlyti asmeniškai pažįstamo autoriaus knygos. Šiuo metu geriausių knygų sąrašai yra stulbinamai šališki.

Dar pasiūlyčiau net labai intelektualiems literatūros kritikos leidiniams nebijoti įvesti reitingų sistemą. Gal tai vulgaru, gal subtilų recenzentą tai įžeis, bet kritikai bus priversti potencialiems knygų pirkėjams pateikti aiškų ir suprantamą vertinimą.

Literatūros kritikos sritis nėra labai korumpuota, tačiau joje sveikos konkurencijos daug mažiau negu kino ar teatro kritikoje. Visi, kurie esame su tuo susiję, esame atsakingi už nepatenkinamą padėtį, kurios blogiausia apraiška – nieko nesakantys, drungni daugelio recenzentų vertinimai.

„The Spectator“, 2006-06-24
Vertė Rasa Drazdauskienė