Kas grožisi pelkės žiedeliais

Neseniai, kalbėdamas apie praėjusių metų poezijos knygas (tiesa, gal kiek bravūriškai, ir čia jau viešai atsiprašau R. Dragenytės: emocinį išpuolį girdėjo gal tik trisdešimt žmonių, o atsiprašymą perskaitys tūkstantis), pasakiau, kad šiandienė poezijos gausa yra neišskirstoma, neišskaidoma, kad tai poetinio kalbėjimo pelkė, ir net A. Marčėno buvau apkaltintas: kaip visą poezijos būvį ir būtį drįstu vadinti pelke, jei joje staiga išauga tokie žiedai, kaip K. Navakas ar Liūnės Sutemos „Tebūnie“? Bet kaip paaiškinti žmogui, kad apie Liūnę Sutemą jau rašiau tame pačiame „Nemune“ susižavėjimo kupiną recenziją, o apie K. Navaką dabar rašau, nekeisdamas nei savo vakarykščių simpatijų, nei abejonių? Kaip, nepasitelkus S. Paltanavičiaus, išaiškinti žmogui, kad pelkių žydėjimas visada įspūdingesnis, intensyvesnis už pievų žydėjimą vien todėl, kad tos gėlės auga pelkėje. Ir kažkodėl tam žydėjimui dirvą, terpę sukuria maurai, akivarai, pelkių baubai. Nesakau, kad šiandienės poezijos autentiškųjų viršūnių nebūtų, jei po jų šaknimis nekirbėtų pelkiniai kirminai (kas žino ar kada žinos, kas ir kaip lemia talentą, tuo labiau kad tai prasmiškai prieštarautų ir mano pelkės metaforai), bet sakau, kad be anų pelkinių gyvūnų nebūtų apskritai literatūros, kultūros proceso, raidos. Ir vis dėlto – šiandien yra pelkė, kurioje klimpsta, dūsta bet koks estetinis skonis (pasižiūrėkime, kiek gerų recenzijų parašoma apie beviltiškas knygas), bet kokia kompetencija, nes kompetencija nereikalinga leidybai (jei kokia bendrovė duoda pinigų knygos leidybai, to ir gana). Šiandieniam kūrėjui reikia rinktis – augti pelkėje, kurios vis vien postmodernistinėje epochoje neišvengsi, ar augti vienišu kerokšliu negyvenamoje stepėje. Augti kerokšliu yra sunki dalia, bet kito kelio kūrėjui aš nežinau, bent nesuvokiu. Jaunieji mėgsta augti guotais: beržynėliais, pušynėliais. Bet kažkodėl juos išskainioja, išnaikina kultūrinė melioracija, profesionaliau vadinama kultūrine atmintimi (nežinau, kiek mūsų gali likti kultūros atmintyje, jei šiandien kūrybinės veiklos dalyvių – arti milijono). O jei lieka vienišas stiebas iš to guoto, jis toliau žaliuoja ir išauga. Būtent taip ir suvokiu šiandienę jaunųjų kūrėjų situaciją ir jos didžiausiąją problemą: aš turiu – žinoma, tiek, kiek leidžia mano skonis, estetinė intuicija (daug kas pasakys, kad jie beviltiškai pasenę), pagaliau žmogiškas padorumas – kiek ten iš istorijos, iš kalbos. Ir kiek tai perkeista, perleista per vidinę asmenybės šerdį. Jei atpažįstu, džiaugiuosi (kartais skaudžiai klystu). Jie sužydi, tie autentiškieji autoriai, bet jiems, priešingai nei lemia kūrybinė psichologija, reikia laikytis gamtos savisaugos diktuojamos sistemos. Maža to: jie turi paklusti ir niekinės (nors ne visada) kūrybos diktatui (žr. R. Šileikos straipsnį šiųmečiame „Poezijos pavasary“). Jie turi priklausyti tik savo kastai, tik uždaro savo estetinio suvokimo ratui, kuris kuria savo vertybines estetines sistemas – jose yra sava talentų ir reikšmingumo hierarchija. Vyresniųjų pagyrimas jiems didžiulis įžeidimas (maždaug kaip mano jaunystėje buvo R. Pakalniškio pagyrimas). Parašius vos kelis palankius sakinius apie I. Butkutės eilėraščius, internete atsiranda insinuacijos, kad V. Kukulas nori ją (niekada gyvenime nesu jos matęs) suvilioti, bet ji senam ir apsilaupiusia nosim seniui „neduos“. Negana to: I. Butkutė patinka ne tik V. Kukului, bet ir D. Kajokui, V. Daujotytei (nuo savęs pridurčiau – ir V. Rudžianskui). Štai čia ir prasideda didysis ne tik estetinės, kultūrinės, bet ir moralinės „pelkės“ sindromas. Suprantu bendrus „amerikonizacijos“ poslinkius šiandienėje jaunimo psichologijoje, bet nesuprantu tų pokyčių „perkėlimo“ į kultūrą. Jeigu jūs savo simpatijas ar antipatijas reiškiate taip, tai kuo aš čia dėtas? Negi aš negaliu pasakyti (pabrėžiu – neutraliai!), kad šioje pelkėje, jei pasiklydęs braidyčiau ir būčiau pasmerktas nuskęsti akivare, aš ieškočiau A. Kaziliūnaitės ir (dabar jau – iš pykčio) I. Butkutės strofos žiedelio? Mano kartoje taip nebuvo, ir aš to nesuprantu. Kūrybinių simpatijų ir antipatijų niekas nepainiojome su lova, negana to: du draugai (mudu su V. Dauniu) braukėme vienas kito pavardę, jei būdavome paminėti, iš tų tekstų, kurie buvo skelbiami mūsų redakcijose. Idant niekam tai neatrodytų savireklama. Nuo S. Parulskio darbo metų „Mūzų malūne“ ši tradicija buvo sugriauta, o šiandien ji išvirsta į totalią Castor & Polluks citatos sklaidą: „Mūsų daug, mes esame beveidžiai ir bevardžiai ir todėl mes amžini“(citata apytikslė). Niekas tuo neabejoja, nes globalizacija – beidėjizacija, beautentizacija, bet kokios asmenybės ir asmenybinio mąstymo sunaikinimas – yra globalūs tokio argumento racionalaus pagrindimo segmentai. Jūs, „amžinieji“, dabar tikrai užkariavote visą literatūrinę erdvę, ir tai aš vadinu pelke, bet jus (net ir vyresnius kolegas) tai piktina. Postpostmodernizmas niekada argumentų neturėjo ir jų neieškojo, tad ir kontrargumentai jam gali būti tik paraliteratūriniai, metaliteratūriniai. Pats banaliausias iš jų: jei jūs „apauginote“ visą pelkę savo nesusenusia, nesupelijusia, nenumirusia augmenija, tai kaip tada išeina, kad didžiuliame pelkynų plote teauga tik vienintelis baobabas D. Gintalas (parafrazuoju recenziją apie „Poezijos pavasarį“). Ir kaip baobabas gali augti pelkėje, ir dar vešlus, spygliuotas? Kai ko nesuprantu, ir nesuprantu labai esmingai. Kažkodėl niekieno protestų nesusilaukia postmodernistinių knygų apžvalgų kritikas M. Burokas, kuris – jau iš vidaus – liudija: „Kritikams buvo daug lengviau, kai egzistavo tvirti orientyrai, o ne tik telkšojo tiršta „postpost“ bala“ (čia jau ne balandžio, o gegužės „Metai“). Aš sakau – pelkė, kur vis dėlto kas nors žydi, ir žydi kaip reta įstabiai, o M. Burokas sako: bala. Ten niekas nežydi.

Kita vertus, kritikos ir literatūros konfrontacija būtina. Jei dabar kalbėjau apie totalinį nesusikalbėjimą, vadinasi, kalbėjau ne kaip kritikas ir ne kaip analitikas (turėčiau analizuoti ne pasisakymus, o tekstus), bet kaip sociologas. Kaip visuomenės kritikas. Visuomenė (taip pat ir milijoninis rašančiųjų būrys) formuojasi taip, kaip formuojasi, kaip jai reikia, pagal vidinius poreikius, kurių mes, senukai, nebesuprantame. Juk nieko mes nepadarysim, kad gyvename „vartotojiškoje“ aplinkoje, kad šiandien universitetai ugdo amerikietiškus „sėkmės kartos“ produktus. Šiandien mes išgyvename tą siaubą, kurį iš Kanados buvo parvežęs V. Petrauskas: ten poetai susirenka garaže, vienas kitam paskaito eilėraščius apie tai, ką vyras paniekino neištikimybe, o ką iki šiol tebemyli. Tada atrodė: siaubas! Kūryba – gyvenimo kasdienybės aprašinėjimas? Dabar jau atrodo kitaip: visi daro tą patį, ir sugebėkime apsidžiaugti, išsaugokime savyje tą retą registrą, kai dar pelkėje galime pamatyti A. Kaziliūnaitę (tegu tyčiojasi, kas tik nori, bet aš ir po „Nemuno“ mačiau dvi publikacijas, tiesa, nevienodo lygio, bet tokio lygio duok, Dieve, kad ir išgarbintam D. Gintalui). Kita vertus, jau kalbėjau ir apie tai, kad visos kaziliūnaitės, visi gintalai, ypač gyčiai norvilai – yra tos gerosios pelkių šaknys, kurios gali išauginti poetus. Tik džiaukimės, kad šitoje aplinkoje maždaug iš trijų milijonų gyventojų maždaug milijonas rašo. Viena, tie žmonės dėl skurdo negali įprasminti savo gyvenimo taip, kad vaikams ir vaikaičiams paliktų ką nors apčiuopiamo (skaitykite E. Stravinskienės, kuri visą gyvenimą jautėsi savo viršininko vergė, atsiminimus kito mėnesio „Metuose“), kita vertus, literatūra lieka laisvalaikio užsiėmimu. Ir skaitant, ir rašant. Jei baigiau vidurinę mokyklą, vadinasi, žinau, kas yra literatūra. Septyniasdešimt procentų mūsų šiandienės literatūrinės produkcijos sudaro ta lektūra, kurią siūlo ne literatūros, o lektūros skaitytojai. Lektūra – tai ne vien televizinis, radijo ar koks lankstuko tekstas. Lektūra, o ne literatūra yra tai, ką mes pasiimame į paežerę, pamiškę, pajūrį ar į kelionę į darbą – troleibusu. Nesakau, kad tai visada niekinga. A. Zalatorius troleibusuose skaitė akademinius Vakarų klasikų leidinius. Svarbu – atsipalaidavimas ir požiūris į skaitymą.

Girdėjau atsiliepimų, kad šios apžvalgos – jokios periodinės spaudos apžvalgos, o autoriniai mano straipsniai. Negaliu ginčytis, nes taip ir yra. Tik tie žmonės turbūt yra skaitę kokį vieną ar porą mano tekstų, nes visada sakiau, kad kiekvienai mano apžvalgai reikalinga „ašis“, idėja, idant rašymas apie nieką įgytų dar ir tam tikro universalumo. Kai jo nebūna, kankinuosi savaitėmis, o paskui, terminui spaudžiant, parašau tokį nieką, kad vėliau dvi savaites vaikštau prakaituodamas iš gėdos (taip buvo, kai bandžiau parašyti autoparodiją ir, beje, gerokai vėlavau išsiųsti redakcijai). Nei daugiau, nei mažiau: kalbėjimo būdu artėju prie populiariosios, o dabar jau pasenusios eseistikos stiliaus (švedai vis dėlto buvo teisūs, kai stebėjosi mūsų eseistais: bet kokiu atveju tai intelektualų, o ne chuliganų žanras), tad turiu pradėti skaičiuoti anas pelkynų grožmenas.

Suprantama, didžiausioji grožmena yra baigtas A. Jakučiūno romanas „Tėvynė“ („Metai“). Nežinau, kiek autorius taip gyvendamas temps, bet žinau, kad už didelę kūrybą mokama pati didžiausia kaina (ją sumokėjo kad ir A. Verba, kurio nepriima šiandienė pelkė, nors dar neaišku, ar jos pačios neištiks panašus likimas). Kita vertus, tokiame amžiuje parašius du tokius romanus, kokius parašė A. Jakučiūnas, galima ir nebaigti „Ekologinių sistemų“. Vis vien literatūros istorijos dėmesys garantuotas. Labiausiai nustebino, kad šiame romane nėra finalo. Skaitydamas kūrinį, vis braukiausi: šita detalė susijusi su šita (jos, beje, nepatyrusia akimi net nematomos, tos visos lemputės, tie nuograužų plaukiojimai, ypač kiemo vaikų stebėjimas ir vardų suteikinėjimas jiems, ir pan.), ir jos turi būtinai iškilti romano finale. Nė velnio. Autorius tik mane gąsdina: „Bet kurią akimirką, jei elgsiuosi neprotingai, galiu numirti arba atsidurti beprotnamyje. Kiekvieną sekundę gali manęs atsižadėti net tie, kuriuos dar vakar laikiau draugais“ (p. 35). Tai mes esame daugmaž visi patyrę, bet nė vienas nesame patyrę, ką reiškia a p i e t a i parašyti vientisą, nuoseklų, sąžiningą kūrinį. Jei tai būtų parašyta ne lietuvių kalba, galėtum pagalvoti, ar nekonkuruoja su garsiuoju „Vulkanu papėdėje“. Tiesa, ten daugiau žiūros taškų ir pasakojamojo teksto planų, bet nėra tokios įtampos, tokio nuoseklumo. Ir – savikritiškos savistabos (reikia įsidėmėti, kaip pasakotojas vertina pirmąkart išgirstas kaimynių replikas apie save ir kaip – antrąkart). Nesu baisuolis, bet sakau: jei A. Jakučiūnas daugiau ir nieko neparašys, „Užrašai“ ir „Tėvynė“ liks ir mano mirusio atmintyje.

Jei ne A. Jakučiūnas, beveik pakiliai vertinčiau ir T. Šinkariuką („Literatūra ir menas“, balandžio 6; balandžio „Metai“). Mėgstu, tiesiog myliu profesionalumą, kitąkart nesvarbu, ar jis demonstruojamas mano mylimame žanre. Šiuo atveju – operetėje, nuo kurios aš bėgčiau per keturis šūvius. Bet nuo T. Šinkariuko nenoriu bėgti. Jis mane gąsdina, o man nebaisu. Jis man dėsto beprotybės psichologiją, o aš nesijaučiu išprotėsiąs. T. Šinkariukas savo stilistika labai elegantiškas (to šiuo metu labiausiai pasigendu moterų prozininkių kūryboje, kur elegancijos labiausiai lyg ir lauktum), lengvai žaidžia stilistiniais registrais, nesimaivo kurdamas charakterius. Jei jau per ežerą eina naivuolis, tai naivuolis. Jei skustagalvis yra „daktarų mokytinis“, tai „mokytinis“: jis būtinai nukirs galvą. Tik vienintelė abejonė, ir ta abejonė esminė: visas situacijas su mafiozais, visus tuos bandymus gerti ir negerti iš jų rankų esu jau skaitęs, ir skaitęs ne bet kur, o paauglių literatūroje. Tad ar po profesionalia poetika neslypi elementariai banalus „paaugliuko“ pasaulėvaizdis?

N. Raižytę paminėsiu todėl, kad ji man pirmąkart pasirodė prozininkė, tegu ir V. Dautarto lygio, bet vis tiek („Literatūra ir menas“, balandžio 27). Daug geresnė bent iš pirmo žvilgsnio atrodo A. Skučaitė („Kodėl nuskendo Virginija V.?“), bet dar daugiau simpatijų susilaukia jos internetiniai komentuotojai anonimai. Jie suteikia informacijos ir apie autores, ir apie leidėjų poziciją. Kitąkart tai pravartu žinoti, nes gal leidėjai nori ugdyti tau nežinomus žmones. Tu jų nežinai ir taikai jiems „bendrosios pelkės“ kriterijus. Nepaisant to, kad „pelkė“ turi savo kriterijus ir savo hierarchijas.

Prirašiau per daug, kad galėčiau apsistoti ties D. Kalinauskaitės proza „Niekada nežinai, kas laukia už kampo“ („Šiaurės Atėnai“, balandžio 28). Sakau – proza (nesakau nei novelės, nei apsakymo definicijų), nes šiandien ką nors pasakyti apie tekstą labai rizikinga. Bjauriausia, kad autorė apsistojo leidinyje, kur ji traktuojama kaip eseistė. Bet, Dievas mato, jos prozoje nėra nė lašo parulskizmo, nė lašo A. Andriuškevičiaus manierizmo. Tai gyvas, virpantis nervas, jį analizuoti reikėtų taip pat atidžiai, kaip tekstas buvo rašytas. Tokių žmonių, kurie galėtų rašyti apie D. Kalinauskaitę tikrai ir autentiškai, težinau tik vienetus: V. Daujotytė, N. Gaidauskienė... Kas dar? Mes įklimpome į metodologijų, formalizmų liūną (nežinau, bijau sakyti, bet man atrodo, kad poetinio kalbėjimo liūnas yra bendro kultūrinio, meninio galvojimo liūno priežastis ir pasekmė; juk ne kas kitas, o V. Kelertienė pranešė, kad tradiciniai autoriai mokslui neperspektyvūs; jų pavyzdžiu nėra kaip pritaikyti naujųjų metodologijų; tad kur dabar dėtis J. Strielkūnui?), todėl D. Kalinauskaitei dabar nėra vietos. Žinau, kad D. Kalinauskaitė ir jos kūryba – nedalomas dydis. Jos virpa, vibruoja kartu. D. Kalinauskaitės proza – ne elementari esė. Nepalyginsi su S. Parulskio ir netgi su įstabiomis G. Radvilavičiūtės esė. Jei būčiau leidėjas, susirasčiau autorę ir iš jos trijų tekstų padaryčiau tokią knygą, kad skambėtų. Tragedija, kad šiandien mes nebematome konkretaus žmogaus, juo labiau kūrinio, kuris kalba apie tą žmogų.

Bet dabar grįšiu prie pelkės, ir jūs sakysite: apie ką jūs čia pliauškėte? Skaitykite: A. Žagrakalytė („Literatūra ir menas“, balandžio 20). Iki šiol, nepaisant to, kad tuos pačius eilėraščius perskaičiau dar ir „Poezijos pavasary“ ar dar kažkur (negarantuoju), man ji lieka juokaujanti. Bet juokavimui, ironijai taip pat reikalingas intelektualus ir socialus podirvis (bent jau kaip V. Šimkaus, kuris buvo ir iki šiol lieka geriausias visų laikų poezijos vertėjas). Kas dar? J. Jasponytė („Literatūra ir menas“, balandžio 27)? Bet ji tegul man įrodo, kad „europietiškoji“ „aš valgau ir miegu“ tradicija pranašesnė, šiandienai reikalingesnė už metafizines, slaptas pasaulio įžvalgas. V. Grainytė ją mini kaip žavią merginą („Literatūra ir menas“, balandžio 20), bet skaitydamas eilėraščius to žavesio aš nepajuntu, tik gaila, kad taip baigėsi tikrai žavūs V. Grainytės pamerginėjimai; kita vertus, jei dabar sakyčiau, kad myliu ne J. Jasponytę, o V. Grainytę, internete tuoj susilaukčiau užuominų, kad kėsinuosi į moterį, kurią tik vienąkart mačiau. Žinoma, šiais laikais t a m nereikia nė vieno karto. Vėlgi kartų ir mentalitetų skirtumai.

O aš, visų pykčiui, kaip už geriausią mėnesio publikaciją vėl pasisakau už A. Kaziliūnaitės eilėraščius („Nemunas“, balandžio 13-18). Internautai, būkit geri, jei vyresniųjų vertinimai jus erzina ir griauna jūsų pačių susikurtą talentų hierarchiją, atvirai ir pasakykit. Apie jus nebus kalbama. Tada atsiras vietos gana kontraversiškai kauniečių (V. Rudžiansko, R. Marčėno, R. Keturakio ir kt.) kūrybos, išspausdintos „Varpuose“, analizei. Bet nei šis, nei tas, galvojant apie jūsų (visų – kaip visumos) psichologiją: mėgautis tuo, kaip kažkas kažką kritikuoja, patiems liekant nuošalyje. Sakydamas – nuošalyje, turiu galvoje vieną dalyką: dar nepastebėjau, kad Castor & Polluks kada nors būtų parodę nuoseklesnį, nuodugnesnį savo požiūrį į literatūros procesą. Jie mane nori įžeisti, įskaudinti, o man juokinga. Jie man nori parodyti špygą, o aš jaučiuosi kaip seniai jau nebeatvažiuojančiame rusų cirke. Ir aš jų knygai rašau vos ne įvadą. Nes tai atrakcija. Jos kultūrai reikia. Dar nė vienos kultūros nebuvo be to. Man svarbiau, kad žmogus už kritiką nors sveikai supyktų ir po to susimąstytų. Jo kūryba, žinoma, tuo metu nesikeis, tik kvailys to gali tikėtis. Bet, žiūrėk, po dešimtmečio ta sėkla gali sudygti. Bent man taip yra buvę. Todėl visąlaik skatinu jau seniai užmirštos kritikos leidybą.