Kielės neužmirštuolių kalne

Kauno rašytojai 2006

I

Paradoksalu: seniai kalbame apie vieną, nedalomą lietuvių literatūrą, į savus kontekstus nuosekliai integruojame visus, net antraeilius išeivijos rašytojus, o apie Vilnių ir Kauną iki šiol tebekalbame kaip apie atskiras kultūrines salas, atskirus kultūrinius fenomenus. Matyt, pačios kultūros, pačios literatūros atmintis yra ir gilesnė, ir fundamentalesnė už konkretaus jos kūrėjo, konkretaus žmogaus atmintį, ir iš jos dar ilgai neišsitrins istoriškai susiklostęs Vilniaus multikultūriškumas ir Laikinosios sostinės tam tikras agresyvumas, forsuota savitumo ir pagreitintos raidos sklaida, kurių anuomet reikėjo besikuriančiai valstybei ir jos literatūrai. Ypač besikuriančioms jų institucijoms. Neatsitiktinai net vokiečių literatūrologas Ch. Zurcheris („Lietuvių avangardo pavasaris“) Kauną vadina pilku kareivinių miestu. Būtent: kareivinių. Ir žiūrint į kauniečių kūrybos visumą (atskirų iškilių kūrėjų Kaunas šiandien turi ar tik ne daugiau negu Vilnius), dažnai susidaro būtent toks įspūdis: tai ginties kūryba, ginties kūrybinė laikysena ir jos manifestacija. Kuo mažesnės talento galimybės išsilaikyti, apsiginti pačiam, iš savęs, tuo ta manifestacija garsesnė ir agresyvesnė. Tad taip ir susiklosto: kauniečiai savo kūrybą leidžia Kauno leidyklose, nes pavardės mažai žinomos, jų knygų neužsakinėja knygynai ir Vilniaus jos dažniausiai visai nepasiekia, tad kauniečiai skaito kauniečius, Kauno publika dėl savo specifinio, ypatingo mentaliteto sukuria savas kūrėjų vertybines hierarchijas, kurių nesupranta nei literatūros kritikai, nei mokslininkai, ir ratas užsidaro. Ir Kauno genijus niekaip nesupranta, kodėl į jį skersai žiūri bendroji literatūrinė opinija, kodėl taip skiriasi vietiniai ir bendrieji vertinimo kriterijai. Kita vertus, šis literatūrinis uždarumas, hermetizmas turi ir savo privalumų: šiandien būtent Kaune telkiasi „sanitariniai“ gynybinių divizionų būriai – Lietuvos humoristai ir satyrikai (Juozas Erlickas jau senokai tapo nebe humoristu, nebe satyriku, o prekybos ženklu). Keisčiausia, tik Kaunas šiandien gali pasigirti turintis poečių moterų (Vilniuje liko gal tik viena Onė Baliukonė). Paskutinysis momentas itin svarbus kalbamajai temai: moters kūrėjos pasitikėjimas savimi neretai kūrybos psichologijos prasme taip pat ribojasi su isterija, savigynos padiktuota agresija. Nepamirškime, kad būtent ši psichologinė kolizija suformavo radikalųjį feminizmą.

Kultūrinės laikysenos tėra tik laikysenos. Blogiau, kai regioninio mentaliteto rudimentai pradeda smelktis ir į kūrybą: pačia bendriausia prasme kauniečių kūryba išsiskiria itin pakilia ir iškilminga retorika, nieko nesakančių, bet itin garsiai skambančių temų ir žodžių gausa (kas daugiau priskandavo, prideklaravo priesaikų meilei, tiesai ir tėvynei?) ir viso to nulemta neįmanoma formų, struktūrų amorfija. Dabar, atrodo, brėžiasi dar vieno, lietuvių literatūroje iki šiol nematyto reiškinio kontūrai: kuriasi vakarykščio Kauno spekulianto ir šiandienio „žvaigždžių industrijos“ stratego psichologijos hibridai. Nejauku: užuot išleidusi eilių rinkinį, Dovilė Zelčiūtė parengia eilių albumą, iliustruotą Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukomis. Nuotraukos su eilėraščiais turi mažai ką bendro. Vėliau paaiškėja, kad D. Zelčiūtė apie šį fotografą rašo neaiškaus žanro bei struktūros opusą „Drama be taisyklių“ („Nemuno“ leidybinė grupė).

II

Aprioriai atrodytų, kad kauniečiai turėtų rašyti daugiausia romanų, bent jau populiariųjų jo atmainų: šiaip ar taip, tai perkamiausias žanras, šiandien jo struktūra labiausiai nedisciplinuota, išskydusi ir, kaip sako G. Josipovici, jį lengviausia rašyti. Tačiau tarp 2006-ųjų kauniečių knygų – tik trys romanai. Kita vertus, brandaus, etapinio romano pakaktų ir vieno per metus – ne tik kauniečiams, bet ir visai lietuvių literatūrai. O „periferiniai“ atskirų autorių laimėjimai, net ir susumuoti, sudėti į vieną krūvą, negali panaikinti tikros meninės kokybės ilgesio. Kūrinys, kaip ir jo kūrėjas, paprastai yra vienas ir vienišas, ir byloti jis tegali tik pats už save. Ir tik taip apsiginti.
Ir vis dėlto nenustebčiau sužinojęs, kad Laimono Inio romanas „Neužmirštuolių kalnas“ („Naujasis lankas“) Kaune gali būti labai populiarus. Kaip kokia išplėtota estradinė daina. Viena, jis skirtas mirusios žmonos atminimui, o tai masinei psichologijai jau savaime didžiulė vertybė (juk šiuolaikiniai vyrai savo žmonų nemyli, net mirusių), antra, jis grindžiamas pačiais bendriausiais ir lengviausiai visiems atpažįstamais žodžiais, vaizdais, situacijomis, kurios, autoriaus nuomone, turėtų kurti klasikos, didžiosios literatūros įspūdį. Kitaip tariant, romanas rašomas taip, kad lengvai galėtų įsiterpti ir į prancūzų romantikų, ir į Šatrijos Raganos, ir į paties L. Inio žurnalistikos kontekstus. Pasakotojas su savo žmona kalba taip, kaip Petronėlės Orintaitės romanuose nesikalbėdavo net prieškario gimnazistai: „– Bet siela ir kūnas – tai vienovė. Tai kažkas nepaprasta... Tarsi harmonija. // – Sakoma, kad pasaulis – tobulas chaosas. O žmogus tame chaose – kažkoks nesusipratimas“ (p. 93). Šita išdidintų, sureikšmintų ir perreikšmintų žodžių griūtis itin slegia, o ji sudaro mažiausiai aštuoniasdešimt procentų viso knygos teksto. Nesakau, kad šiuolaikinėje prozoje nevalia filosofuoti, tačiau net buitiniam filosofavimui reikalingi tam tikri intelekto duomenys. Tiesa, pro tą „filosofavimo“ luobą prasimuša dviprasmiška autoriaus intencija: amžinai prisiminti amžinai užmigusią žmoną (romanas ir pradedamas pagalvės, pabudimo motyvu) yra labai gražu, o apie gražius dalykus ir kalbėti reikia labai gražiai. Bet kai tas gražumas – tik dekoracija, net aforizmai, sentencijos tesukelia atlaidų šypsnį: „Meilė tobulina šį netobulą ir sujauktą pasaulį. Meilė – vienintelė laimė ir palaima. Meilė – beprotiška aistra. Mes esame tikrieji meilės pranašai. Gyventi be meilės nėra prasmės“ (p. 96). Įspūdis toks, kad mirusioji su niekuo, išskyrus savo vyrą, nebendravo, su niekuo nekonfliktavo, ji neturėjo nei savo gyvenimo, nei savo biografijos. Ji tik žiūrėjo į mariose plaukiojančius kurėnus, rinko šermukšnių uogas ir vadovavo šeimos kelionėms po Lietuvos miškus, paežeres. Jos pasaulėjauta vienmatė: „Kodėl taip vilioja nepažinta žemė, nematoma tolymė? Štai esame čia, tarp pušų, žolynų, parudusių lazdynų pumpurėlių, visai arti, tarsi sutapę su jais“ (p. 139). Kažkokia efemeriška abstrakcija, plevenanti dvasia be kūno ir kraujo. Ir tai, beje, kūrybos technologijos požiūriu suprantama, nes vos L. Inis ima rašyti „romaninį“ tekstą (scena su tėvuku ir tetomis), jis įrodo, kad gali, moka rašyti. O, tarkim, rytietiška parabolė apie amžiną gyvenimo kelio pusiaukelę apskritai yra puikus atskiras kūrinys. Tačiau tokie tekstai tik dar labiau apnuogina romano visumą. Galbūt todėl romane taip dirbtinai griebtasi „postmodernistinės“ struktūros paieškų: čia ir sakmių, legendų, pasakų parafrazės, kiek arčiau prasminio romano stuburo – sapnai, vizijos, vidiniai dialogai ir monologai. Net žurnalistinio darbo patirties atšvaitai, siekiantys M. K. Čiurlionio gimtinę ir giminę (kelintas jau planas – apybraižos herojaus atsiminimų vizijos?). Bet visa tai jungiama bendrų žodžių ir pakylėtos intonacijos kontekstais. Nepasiteisina nei utriruotas, prikišamas retrolyrizmas, nei etinė patetika bei retorika, nei perkurta ir bandoma aktualizuoti romantizmo estetika. Ji, beje, bandoma motyvuoti aliuzijomis į A. Grino apysaką „Raudonos burės“ (jos romantinės herojės Asol įvaizdis romane šmėsčioja ne kartą), bet tai buvo vienas ir vientisas romantizmas. O L. Inio romane tai net ne romantinis romantiško pasakotojo ramstis. Atrodo, vidinį prieštaravimą tarp romantinės pasaulėjautos ir racionalaus bandymo ja naudotis bus pajutęs ir pats autorius, išsiduodamas (tiesa, labai atsargiai) savo aliuzijose į A. Griną: „Nemėgstu romantiškų apysakų, bet šitos nemėgti negalima“ (p. 78).

Trumpai tariant, L. Inis parašė nuoseklų dekoracijų, imitacijų, stilizacijų ir simuliacijų kūrinį, kur viskas vaidinama įprasto, klasikinio teatro priemonėmis ir bent šiuose rėmuose viskas tobulai suvaidinta. Nuo turinio iki paties rašymo principų. Didžiulis antkapinis paminklas, kurį – kaip itin didelį ir gražų – turi pastebėti kiekvienas, bet nė vienam nevalia žinoti, kas po juo guli.

Ne mažiau problemiškas Liudo Gustainio romanas „Kaip ir anuomet“ („Nemuno“ leidybinė grupė), tik problemos čia visai kitos. Romanas parašytas profesionaliai. Įspūdinga teksto vaizdinė ir faktologinė faktūra. Autoriaus fantazija kunkuliuoja, urduliuoja ir verčiasi žiegždrais pro visus vaizdo, minties ir išsigalvojimų įtrūkius. Jei taip romanas būtų buvęs pateiktas kokia dvidešimčia, trisdešimčia plonų knygelių, pasimėgaudamas skaitytum tiesiog gerą tekstą apie tau nesuvokiamus, nesuprantamus (mano atveju dar ir todėl, kad nieko neišmanau apie jokias rytietiškas karmas ir reinkarnacijas) dalykus ir mėgautumeisi. Ir neklaustum: kodėl? Kokia viso to prasmė? Perskaitęs autoriaus įvadinį žodelį („ar ne svarbesnė istorija yra ta, kuri kunkuliuoja ir lydosi sielos gelmėse – ten visi susitikimai, įvykiai, tikri, tariami, buvę ir būsimi, visi jie vyksta vienu metu, ir galinė traukinio stotelė yra apskritai išsilaisvinimas nuo bet kokių įvykių – žmogui svarbi tiktai būsena“), iš karto prisiminiau T. Findley „Piligrimą“: ten herojus irgi kaip niekur nieko dalyvauja Trojos kare, penkioliktojo amžiaus Florencijos, šešioliktojo amžiaus Ispanijos ir kituose įvykiuose, bet šitos herojaus kelionės per epochas, valstybes, įvykius galiausiai pagrindžia C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorijos atsiradimą. L. Gustainio motyvacija romanui man pasirodė per silpna: „d a b a r visuomet turi galią keisti tai, kas buvo ar bus“ (p. 47).

Ir išties: viskas vyksta dabar. Ar tai būtų itin realistiškai aprašyti aštuonioliktojo (ir ne tik) amžiaus Kėdainiai, ar Verkių rūmai, ar Karaliaučius, ar trijų tūkstančių metų senumo Egiptas, ar pagaliau Marsas. Tie patys veikėjai lengvai išdygsta Kauno Laisvės alėjoje, kažkokios privačios televizijos studijoje, senovinėje kaimo pirtelėje, jų sielos lengvai keliauja per karvės, vištų ar kalakuto kūnus. Šelskis, pasikinkęs karvę, po Kėdainius vežioja silkes, nuolat aplankydamas Kačkelio smuklę. Šios pavardės bus kertinės romane, nes nesibaigiančioms jų reinkarnacijoms mažne mažiausiai reikia racionalios motyvacijos (tuo labiau tad nemotyvuotas atrodo vyskupo I. Masalskio paveikslas, gana realistiškas, bet labai nerealistiškai realizuojamas). Kėdainius siaubia maras ir švedai, nuo kurių antplūdžio gina silkinių armija (aliuzija į žuvėdus?). Karų, marų kontekste sušmėžuoja vienuolių Mogėlos ir Lopulos figūros. Dviejų vienuolių vienuolyno įkūrėja Jonušo Radvilos žmona Marija. Visi jie daugybę kartų miršta, žūsta ir vis priskelia įvairiais pavidalais, įvairiomis pavardėmis. Miesto aikštėje nulinčiuotas Jeronimas gali atgimti ir paprastu Justu, ir šventuoju, antžmogiu. O Kačkelis gali atgimti ne tik Egipto faraonu Akhenatenu, bet ir Moze. Beje, čia pat turiu pasidalyti ir tam tikrais sentimentais: gražiausi visoje knygoje man kaip tik ir pasirodė puslapiai apie Mozės, sausu žiedlapiu nusklendusio į spalvoto stiklo butelį, meditacijas. Ir dar: Iliyahu šėlsmas savo kieme ant savo paties šaknies. Įspūdingi rašytojo fantazijos produktai.

Nežinau, gal tokius romanus skaitant ir nereikia ieškoti kiekvieno vaizdo, kiekvienos situacijos prasmės. Autorius džiaugiasi „netikėtai atsiskleidusia, lyg iš po žemių ištryškusia naujos patirties galimybe“ (p. 40). Gal užtenka mėgautis tuo, kuo mėgaujasi autorius – nesibaigiančiu pavidalų, figūrų, būsenų, potyrių karnavalu. Tačiau man vis vaidenosi Radvilų didybės susigrąžinimo proga mestelta frazė: „Praeities sugrąžinimas reiškė absoliutų dabarties sunaikinimą“ (p. 82).

Realistiškiausia romano „dabartis“ – aštuonioliktojo amžiaus Kėdainiai, Vilnius, Paryžius, bet tieki vedžiotas už nosies, galiausiai atsargiai imi žiūrėti ir į vyskupą Masalskį, kortomis lošiantį su Jakaterina II, N. Repninu, S. Poniatovskiu, ir į pokylį Verkių rūmuose (o jis aprašytas tiesiog su tolstojišku užmoju). Karalystė linksma, svaigi, žaisminga, tik kažkas ne taip toje karalystėje...

Bene „romantiškiausias“ iš visų trijų kauniečių metų romanų būtų Gasparo Aleksos „Fabricijus sprogdina arklius“ (Vilnius, „Petro ofsetas“). Ir drauge pats „neromantiškiausias“. Iš pradžių atrodo, kad turėsime reikalą su kažkuo panašaus į L. Gustainio romaną („jam net ausys tirpsta, besiklausant pribuvėjos Teofilės juoko, jo delnai svyla prie virpančios Linos krūtinės, o drėgmė, kurią užuodžia, – Salomėjos. Visos trys moterys – vienoje moteryje?“, p. 8). Bet paskui paaiškėja, kad vieni kitus keis ne žmonių pavidalai, o istoriniai laikai, epochos, gyvenamoji (ne vien buitine prasme) aplinka. Romano fabula, jei ją ištiesintume, būtų paprasta, nors ir labai intriguojanti. Paprasta todėl, kad „kalėjime gimęs šiukšlė, vaiknamio utėlė, kaliūzės žiurkė, tikras valkata ir girtuoklis“ (p. 217) pereina visus rojus ir pragarus, kokius tik tokiam herojui dera pereiti: vaiknamiai, prieglaudos, kalėjimai, ligoninės, pensionatai, visos viešosios institucijos ir pan. Nepaprasta todėl, kad šiandienėje lietuvių prozoje tokio herojaus dar nebuvo, niekas dar nepaliudijo, ką jaučia žmogus, atsidūręs psichiškai neįgalių žmonių internate, niekas nepapasakojo, kaip benamis jaučiasi, iš Katedros aikštės skambindamas „normaliam“ daktarui, ir t. t. Kitaip tariant, lietuvių proza neturėjo iš arti „nufotografuoto“ veikėjo, kuris būtų praėjęs visus įmanomus kalėjimus (nuo pat pokarinio, kur pateko už Lenino portreto išniekinimą), visas įmanomas negalės ir neįgalumo stadijas (iki pat romano pabaigos Fabricijus gyvena su atvira skyle kaukolėje) ir vis dėlto išgyvenęs iki vestuvių. Tegu ir pensionate. Literatūroje mes turėjome begalę depresija sergančių menininkų, intelektualų, bet neturėjome autentiško „bomžo“. Neturėjome jo skurdžių išgyvenimų išklotinės. Ir garbė autoriui, kad jis savo veikėjo vidinio pasaulio niekur nesureikšmina (net įsimylėjęs jis skaito ne A. Mickevičiaus, o narkomano ir tragiškos lemties poeto R. Buroko eilėraščius). Koncentruojantis į neįgaliųjų ir kriminalinę istoriją, nebelieka laiko koncentruotis į ideologiją, politiką, socialinę aplinką (o iš pradžių gąsdino, kad standartiniai pokario aprašymai taps centriniai). Tad romanas labai gražiai balansuoja ant politikos, visuomeninės kritikos ir žmogaus dvasios analizės briaunos. Tiesa, vaiknamio augintiniai ir kalėjimo kameros jau seniai pažįstami iš rusų prozos ir kino filmų, bet jų veiksmo fonas naujas (priesaikos davimas bažnyčioje). Pačia bendriausia prasme romano veikėjų „galerija“ niekuo nesiskiria nuo Ch. Bukowskio „Moterų“ portretų galerijos (jos parsidavinėja, laiko privačius viešnamius, geria, vaikosi svetimų pinigų ir pan.), bet, priešingai nei įprasta „bomžų“ ir undergraundo literatūroje, herojus jas visas myli. Ir su visomis yra emocinis kontaktas. Nepaisant keiksmažodžių, sklinda švelni tyla apie nepasakytus žodžius. Nors pokario vaizdiniai, kaip ir įprasta, nepalankūs okupantams, bet Fabricijaus patėvis nėra partizanas. Jis yra stribų „akys ir ausys“, vėliau net kolūkio pirmininkas, nekenčiantis savo darbdavių ir naikinantis jų turtą (iš čia ir padegtų arklių įvaizdis). Žodžiu, visur, kur lauktum klišių, štampų, „nusisuki koją“. Tad vis dėlto kodėl romanas palieka abejingą? Juk abejingas, neutralus autoriaus santykis su savo kūrinio medžiaga yra privalumas?

Atsakymas turbūt būtų perdėm individualus: „Fabricijus sprogdina arklius“ yra labiau ne romanas, o kino scenarijus, o kino aš nemėgstu. Kartais net nekenčiu. Žiūros taškų, laiko perspektyvų nesiliaujanti kaita romanui suteikia šiuolaikiškumo, originalumo (struktūros požiūriu romanas postmodernistinis visomis prasmėmis), bet atima kalbą, kalbėjimo būdą, intonaciją (kita vertus, G. Aleksos proza niekada to ir neturėjo). Tiesiog stenografiškai užfiksuojama, kas turi atsispindėti tavo sąmonės ekrane. Toks didelis pratimas iš serijos „pasidaryk pats“. Kita vertus, koks skirtumas, romane ar kino scenarijuje užrašyta kūrinio koncepcija? O ji nedviprasmiškai paliudyta vieno knygos veikėjo kunigo Tomo laikysena: „Gal iš tikrųjų visa Tomo jėga ir galia tėra tik neapykanta žmogaus prigimčiai? Juk jam nerūpėjo, kas tu toks: žmogžudys, prievartautojas, vagis ar tik visų atstumtas ir išjuoktas kvailelis... Kunigas su visais elgėsi lygiai ramiai, kiekvienam rasdavo šiltą žodį...“ (p. 210).

Bus daugiau