Kielės neužmirštuolių kalne (4)

Jei skaitydamas Aldonos Ruseckaitės „Bėk, kiele, bėk“ veliesi ir neišsiveli iš šnekamosios kalbos figūrų, kasdienybės realijų, tai perskaitęs Vytauto Čepliausko eilėraščių rinkinį „Atsiverk į mane“ („Naujasis lankas“) niekaip negali atsigauti nuo abstrakcijų, išdidintų, pernelyg sureikšmintų sąvokų ir žodžių (imtinai iki tėvynės) griūties. Maždaug kaip Laimono Inio romane. Tipiškas kaunietiškas atvejis: be prasmės, be esmės, bet užtat parodomasis. Kad visi pripažintų labai reikšmingu ir turtingu. Esu įsitikinęs, jog poezijos kūrėjas turi būti dar ir protingas žmogus, bet kai tas protingas žmogus pradeda nebeatskirti, ką jis rašo – visuomeninių mokslų traktatą ar eilėraštį, darosi problemiška. Galima imituoti net Justiną Marcinkevičių, bet imituojant nevalia pamiršti, kad visa šio klasiko kūryba remiasi žmogiškumo, žmogiško kalbėjimo intonacijomis, ir mechaninis jo žodžių, o ne dvasios, poetinės atmosferos pakartojimas tebus tik deklaracija, bendrų žodžių, bendrų frazių skandavimas: „tave šaukiu / o žodi / sugrįžk / iš atminties labirintų // radęs savo vietą / pasipuošk / kasdienybės kuklumu“ (p. 160). Be to, be Just. Marcinkevičiaus, nėra nė vieno lietuvių poeto, kuris būtų „prisijaukinęs“, padaręs savais veiksmažodinius, būdvardinius daiktavardžius, ir kai V. Čepliauskas skanduoja abstrakčius šūkius abstrakčiomis kategorijomis, darosi mažų mažiausiai nejauku: „įsibėgėjęs laikas tvenkiasi / į metus ir stebėjimo medis / suvirpa drebulės pasmerkimu“ (p. 139). Visa tai ir dar daugybė panašių dalykų (problemiškiausias jų – senų, net liaudies posakiuose nuvalkiotų dalykų kartojimas) V. Čepliausko poetinį pasaulį daro pernelyg bendrą, neapčiuopiamą, efemerišką. Duotos temos ir duoti kalbėjimo būdai toms temoms realizuoti. Seniai išdainuoti ir išgroti motyvai, seniai išbandytos melodijos tiems motyvams įprasminti. Nepadeda net skirtingų leksinių klodų sąvartos, valingai stabdomas ritmas ir dirbtinai modernizuojama kalbėsena: „Arverti kaip kvepiančių laukų / velėną – alsuoja ji tautos dvasia, / krauju. Ir grožis sakinių / lyg Vaivos juostom apkraštuotų“ (p. 40). Tiesa, šioje vietoje galima bent jau dirbtinai ieškoti pritemptų kūrybinės nesėkmės motyvų: juk ir Robertas Keturakis, kuriam dedikuojamas eilėraštis, kartais „nusisuka galvą“ ant abstraktybės ir aktualijos briaunos. Bet, nepaisant to, abstraktus kalbėjimas abstrakčiomis temomis ir abstrakčiais, išdidintais žodžiais, pakili retorika nuzulintomis klišėmis („ar atidavei / vargui duoklę / ar tiesos žibintą uždegei?“) yra didžiausias V. Čepliausko priešas. Baisiausia, kad protingai kalba protingas (tai matyti net iš prasčiausio teksto) žmogus. Bet kodėl eilėraščiais?

Dar galiu suprasti jo proginį deklaratyvų sonetų vainiką „Dariui ir Girėnui“: sonetas savaime traukia į abstraktų kalbėjimą, abstrakčią leksiką, ir kalbėjimo pakilumas tarsi savaime dera. Kita vertus, klasikinio soneto modelį mes pirmiausia įsivaizduojame kaip W. Shakespeare’o meilės sonetą, o, Dovydo Judelevičiaus liudijimu, tas sonetas tėra tik vertėjo Aleksio Churgino kūrinys. Ten viskas subendrinta, suabstraktinta, o originale W. Shakespeare’as yra daugiareikšmis ir daugiaprasmis. Vadinasi, jei ir Byrono sonetai yra išversti analogiškai, mes išvis neturime nei savos soneto sampratos, nei jo modelio kūrybinių interpretacijų. Visiškai tą patį darėme su didžiaisiais modernistais. Tie, kurie bent kartą girdėjo T. S. Eliotą originalo kalba, sunkiai pakęs Kornelijaus Platelio vertimo pažodiškumą. O iš paskos – ir jo paties kūrybą, nes poetas, nejaučiantis kalbos melodijos, nėra joks poetas. Kas jau kas, o nusikaltimas kalbai poezijoje griežčiausiai baudžiamas. Taigi ir čia, bandant išteisinti V. Čepliauską, lieka abejonių.

Tiesą pasakius, reikėtų klausyti ir lemties ženklų: gavęs V. Čepliausko knygą „Atsiverk į mane“ (su malonumu kartoju šį pavadinimą, nes esmingesnio, gražesnio poezijos knygos pavadinimo dar nesu užtikęs), pirmiausia atsiverčiau eilėraščius „Tėvas“ (p. 14) ir „Svetimi vėjai“ (p. 19). Ir pagalvojau: štai dar vienas poetų, kurių mes nežinojome, kurie tyliai ateina iš pašalės ir užpildo piktą, nepakančią mūsų postmodernistinę erdvę. Deja, knygoje tokių eilėraščių nedaug (p. 48. 123, 125, 131, 139, 172 ir pan.), o ir jie dažnai neišbaigti, nenušlifuoti. Negaliu atleisti redaktoriui, kad nesutvarkė ne tik retorikos stilistinių figūrų sintaksės, kalbos riktų, bet ir kirčiavimo. Klasikinės pasaulėjautos poetų kūryboje tai ypač rėžia akį. Ypač kai poetas bando demonstruoti dar ir bendrinę pasaulėžiūrą, bendrinę pasaulėjautą, kuri reiškiama bendrine kalba.

Keistas įspūdis: knyga, iliustruota Gražinos Didelytės (kurios dovanotas estampas man iki šiol yra didžiausioji gyvenimo dovana), atrodo mažiausiai kaip dovaninis leidinys, o turinys – nuvilia. Protingo žmogaus protinga knyga. Kurioje poezijos – vos dešimtoji procento... Liūdna. Juoba kad autoriui kaip žmogui jaučiu nemažų simpatijų.

Užtat jokių simpatijų nejaučiu Luanai Stebulei ir jos eilėraščių knygai „Vėluojantys“ („Naujasis lankas“). Ir drauge noriu išsakyti jai didžiausius komplimentus: dar niekas mano, skaitytojo, praktikoje nesugebėjo pademonstruoti tokio „aukštojo pilotažo“, kad garsiniais, akustiniais, techniniais efektais pridengtų banalų, elementarų turinį. Luana Stebulė (neįsiskaičius į ją) tai sugebėjo. Lapas, kuriame rašiausi pastabas apie skaitytas knygas, mirga marga apie pavykusius paradoksus, vykusį garsiažodį ir garsiaraštį. Apie autentiškumą, kuris išduoda ne autorės, o mūsų visų susmulkėjimą, apie beviltišką kūrėjo situaciją vis labiau miesčionėjančioje aplinkoje. Bet – stop. Luanos Stebulės eilėraščių dekoracijos – Kauno muzikinis teatras (operetė), to teatro fojė. Kavinės, pokalbiai kavinėse su draugėmis ir kolegėmis. Niekur nė užuominos apie teatre matytą spektaklį, apie visus mus jaudinančias globalias problemas. „Vėluojantys“ – apgavysčių, apsimetinėjimų, viduje susikurtų simuliakrų ir simuliakrėlių knyga, pavojinga todėl, kad parašyta išpuoselėtos, savim pasitikinčios žurnalistės. Šiandienė žurnalistika apskritai neturi nieko bendro nei su visuomene, nei su jos tikruoju mentalitetu, baisu, kai tas mentalitetas braunasi ir į grožinę kūrybą (įdomu, kiek toje grožinėje kūryboje dar liko grožio?). Iš pradžių atrodo, kad turi reikalą su elementaria stilistinės „abrakadabros“ plokštuma. Šiandienis poezijos kontekstas leidžia nepasakyti nieko daugiau, nei tai, kad tu gyveni, kad tu turi kūną, kad tavo kūnas turi inkštirų. Toks tekstas yra uždaras pats savaime ir, kaip sako Darius Pocevičius, dėl to jis amžinas. Bet ką daryti recenzentui? Ko jam gilintis į tekstą, kuris nieko nenori ir net nesirengia norėti pasakyti? Tokiu atvejus žmogus žiūri, ar tekstas daromas profesionaliai, ar girdima kalba ir jos vidinės slinktys, ar autorė bent minimaliai paiso teksto darymo struktūros principų. Nieko panašaus. Visas įmanomas knygos simuliacijas, spekuliacijas kuria beveik neįskaitomas knygos šriftas, o pačios autorės pozicija minimali. Kol galiausiai paaiškėja visos knygos intencija (kiek susišaukianti su A. Ruseckaitės egocentriškaisiais sielos kompleksais, tik atmiešta dar ir paleistuvystės rudimentais):

per visą naktį kūkčioja koketė
mėnulis pažas šniurkščioja lengvai
atleisk kad vėlei teko nusidėti
juokiesi veidrodžiui kreivai

„Nusidėjo“ ir Salomėja Nėris, ir Dalia Jazukevičiūtė, bet niekad tai nebuvo jų kūrybos argumentas. Tai buvo jų kūrybos „medžiaga“ ir variklis, kuris diktavo poetinę intonaciją – iš jos ir tegali atpažinti, poetas kalba ar ne poetas. Įtampa tarp esamo gyvenimo (su visomis nuodėmėmis) ir siekiamo, įsivaizduojamo buvo ir tebėra jų kūrybos aukštosios įtampos laidininkai, sukrėtę kalbą, privertę jų poeziją skaityti ir mus. Ir nesvarbu, prieš kiek metų ta poezija būtų sukurta. O Luanos Stebulės eilės rašytos akivaizdžiai mūsų dienomis, jos minta šių dienų realijomis, paskalomis ir – truputį bendrosios kultūros pasiekimais.

Nesakau, kad Luana Stebulė negali toliau rašyti. Savo pasaulėjautos, pasaulėmatos metmenimis ji nė kiek nenusileidžia Neringai Abrutytei. Jei mūsų visuomenė taip aktyviai globalizuosis ir banalizuosis (a la Amerika), mes išties lietuvių poezijoje turėsime tik dvi pavardes – N. Abrutytės ir Luanos Stebulės. Ir džiaugsimės, kaip dabar amerikiečiai eilėraščiuose džiaugiasi išgyvenimais vakarėliuose, priėmimuose, prezentacijose. Jokių globalių, fundamentalių klausimų. Jokio žodžio apie mirtį, amžinybę, apskritai apie gerumą, taurumą, ištikimybę. Nes tai erzins šiandienius „pinigų kartos“, „sėkmės kartos“ vaikus. Ką gi, sėkmės jiems. Ir tos kartos (net ne kartos, o žurnalistinio mentaliteto) autoriams. Visa, ne tik Luanos Stebulės, eiliarašystė krypsta dabar politikų skatinama „amerikonizacijos“ kryptimi. Bent jau aš nieko baisesnio neįsivaizduoju, nei Amerikos kultūros egzistavimo modelis. Vis dėlto mano įsivaizdavimas, kad Lietuvos kultūros politika gali būti panaši į Prancūzijos, iš bėdos – į Vokietijos, tebėra gyvas ir gyvastingas. Mums telieka pasirinkti, kas svarbiau – Luana Stebulė ar Salomėja Nėris. Tuo labiau kad „poetė“ parašė ir „testamentinį“ tekstą garsios poetės sūnui. Meninė kokybė pribloškianti. Prilygstanti pačiai Salomėjai: „Ant mano stalo sviestas, Salomėja, / Taip netikėtai atsiradęs, tavojo sūnaus. / Tepu ant duonos, numalšinsiu alkį, pasigausiu vėją, / erezijos išnyks ir mūzos paragaus“ (p. 45). Nei šis, nei tas tos „mūzos paragaus“, bet kadangi tokių „grožybių“ Luanos Stebulės knygoje per akis, manau, ir skaitytojas nereikalaus pernelyg didelės analizės precizikos.

Luanos Stebulės knyga liudija, kad įeiname į naują kultūros suvokimo, recepcijos etapą. Mums jau būtina pripažinti (kad ir kaip to nenorėtume), kad kavinėje cigaretę rūkanti moteris – yra kultūra. Kad reprezentatyviame pokalbyje kalbantis intelektualas gali pasakyti Jurgio Gimberio mėgstamą žodį „vamzdėc“. Kad Laisvės alėjoje šiukšliadėžes daužantis chuliganas yra kultūra, tegu ir specifinė. Turi atsirasti šiuolaikinių miesčionių poezija, Luana Stebulė šią misiją puikiai vykdo.