Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kielės neužmirštuolių kalne (2)

2007-06-07
III

Įdomu, ką veiktų ir rašytų Jurgis Gimberis, vienas didžiausių šios dienos lietuvių humoristų, jei Lietuvoje nebūtų televizijos, radijo ir kalbininkų? Jo Felikso Žertvos „savaitės prakalbos“ „Urbi et liurbi“ („Jotema“) prasideda ir baigiasi niekad nepabostančiuose nuosavuose namuose, buityje su Balandėle ir greta Balandėlės (kiek tekstų galima parašyti vien apie šunį Reksą, ką jau kalbėti apie neišneštas šiukšles, dūžtančius relikvinius puodelius, modernius žadintuvus ir kt.), o televizorius yra tas langas, kuris gyvenimą paprastame bute leidžia paversti gyvenimu šių dienų ekonominiame, socialiniame, politiniame kosmose. Nuolat varijuojama pensininko dalia (mūsų politikų akimis, šiandien Lietuvos pensininkai dauginasi kaip triušiai) priklauso J. Gimberio mikrokosmosui, o Seimo, Vyriausybės, žiniasklaidos išsigimimas ir „išsivertimas“ jau būtų jo makrokosmosas. Tarp šių dviejų galybių nuolat vyksta nesutaikomi konfliktai, ir tai grindžia J. Gimberio tekstų dramaturgiją. „Žiūrėjau televizorių. Nors tai ir panašu į biblinį iškrypimą, nesiruošiu slėpti – žiūrėjau įsijungęs. Kai žiūri televizorių neįjungtą, tai panašu į meditaciją, o kai įsijungęs – į masturbaciją“ (p. 110). Kitoje vietoje – dar tiksliau: „Aiman! Ir vėl žiūrėjau televizorių... Ir kas blogiausia – įsijungęs. Kai tu žiūri televizorių įsijungęs, tai jis tave išjungia. (...) Esi dalinai be sąmonės – televizorius įjungtas, o tu atjungtas“ (p. 83). Šitas „atjungiantis“ daiktas leidžia ne tik suprasti tave supančią kreivų veidrodžių karalystę, jis yra dar ir tobulas simuliakras, gaminantis už save tobulesnius simuliakrų simuliakrus, todėl neatsitiktinai J. Gimberio šmaikštusis pasakotojas dažniau nei su savo Balandėle bendrauja su televizijos reklamų Bebru („kaip tu drįsti manyti, kad mano dantys gali būti sveiki“?), įklotų ir skalbiamųjų priemonių padavėjomis ir pardavėjomis. Kai pavargsta, užsimano personalinio televizijos kanalo („Jeigu jau yra, kaip girdėjau, personaliniai kompiuteriai ir personalinės pensijos, tai galėtų būti ir personalinis kanalas“, p. 51) ir iškart įsivaizduoja jį turįs: „Daktare!.. Kai ne mano kanalas pareiškia – „Tavo marškiniai švarūs kaip niekada“ – kaip man reaguoti? Ar tai komplimentas? Kokie tokiu atveju tie marškiniai visada? Jeigu dabar jie kaip niekada?“ (p 52).Tai iš pokalbio su psichiatru, ir tai labai svarbu, kalbant apie J. Gimberio kūrybą: joje valstybė, politikai išties stengiasi (ir gal net pajėgūs) ne tik išnaikinti visus pensininkus, bet ir likusius piliečius paversti psichiškai neįgaliais.

Pagal savo pačių atvaizdą.

J. Gimberis greta Juozo Erlicko turbūt yra vieninteliai lietuvių literatūros istorijoje humoristai, savo kūryboje ir savo kūryba sprendžiantys kalbos problemas. Bent tiek, kiek tai įmanoma apskritai daryti meniniame tekste. Ir todėl jie tokie sėkmingi. Didesnę pusę J. Gimberio kūrybos žavesio ir sudaro žaidimas kalba ir kalboje. Jis gali nenuilsdamas svarstyti klausimo „ar galėčiau“ ir „ar negalėčiau“ vartojimo sąlygas ir pasekmes („ar galima į teisingai pateiktą klausimą atsakyti neteisingai?“, p. 141). Bet kokioje buitinėje frazėje ar reklaminiame skyde galima įžvelgti dviprasmybę ir iš jos „išspausti“ puikų tekstą: „Maksima, tu gali, o mano Žertva... Ką man daryti su Žertva?! Kur teisybė, Maksima? Išduok man paslaptį, Maksima. Nuo aštuonių iki dvidešimt keturių tu gali, o Žertva nuo aštuonių iki dvidešimt keturių nenori, o nuo dvidešimt keturių iki aštuonių negali“ (p. 125). Jam rūpi išaiškinti kalbininkams, kad daiktai dar yra likę, o jų vardus kalbos prižiūrėtojai jau išgujo (todėl ir tenka kerogazą vadinti aprūkusia mikrobange). Randasi nauji daiktai, nauji reiškiniai, kurie su senaisiais, išguitaisiais susitinka toje pačioje erdvėje: „Išsirengiau iki glaudžių, einu laikraščio pasiimti. Kaip koks ichtiandras – žmogus amfibija, kad drapanų nesušlapčiau. Dar tik iš antrų rankų pirktos – čėdinu. „Čėdyti“ svajūnų kalba reiškia „saugoti“, „tausoti“ ir panašiai“ (p. 133). Trumpoje atkarpoje – mažiausiai trijų leksinių klodų ženklai. Tai jau daug, ypač humoristikai.

Nesirengiu dabar svarstyti J. Gimberio „rašymų“ žanro klausimo, nors toks pokalbis galėtų būti itin įdomus. Humoreskos, pamfletai, satyros, net „zavaliauskiški“ scenos monologai pasitaiko retai. Kažkokie keli, mažai vienas nuo kito tesiskiriantys „gimberiški“ žanrai. Bet kol kas apie juos nekalbėsiu. Kol kas užteks to, kad skaityti J. Gimberį labai smagu, jo šmaikštavimai nėra beprasmiai ar banalūs. O dar ne taip seniai atrodė, kad šis autorius išsisemia, pradeda kartotis. Nė velnio!

Kiek sunkiau kalbėti apie Alekso Dabulskio epigramų rinktinę „Trys po šimtą arba Trejos devyniasdešimt devynerios“ („Santara“). Kalbėti keblu ne dėl to, kad A. Dabulskis būtų atsidūręs žemiau savo lygio, jo kūrybos visuma vis viena liks kažkur arti eiliuotos satyros klasikos. Keblu todėl, kad keblus pats epigramos žanras. Jei iš rinktinės išrinksime pavykusius savarankiškus tekstus, jie jau nebebus epigramos. Jie bus arba aforizmai, arba epigramos klasikine, antikine reikšme:

Melas patrauklus, brolyti,
grožis – jo jėga visa,
jis net keičia savo lytį,
pasiversdamas tiesa.


„Dėl grožio“

Šiandieniai literatūriniai kontekstai epigramą pavertė aktualijų satyros žanru, ir su mirštančia aktualija miršta į ją reagavusi epigrama. Absoliučiai visos A. Dabulskio epigramos, kurias jis šiandien skelbia „Nemune“, yra savo laiku ir savo vietoj: „Prudnikovas už vokalą / kėlė balsą ir bokalą. / Ministru paskyrė Jučą – / šis į džiazo dūdą pučia“. Įsivaizduokime šią epigramą A. Dabulskio rinktinėje po dvidešimties metų, kai niekas neįsivaizduos, nei kas tas V. Prudnikovas, nei kas tas J. Jučas, ir suprasime šiandienę „Trijų po šimtą“ situaciją. Paprastai eilėraščiui kontekstą kuria kiti to paties poeto eilėraščiai, jo kalbos programa sufleruoja kalbinės interpretacijos ir analizės kodus, o epigramos kontekstai, deja, yra tik socialinė, politinė teksto parašymo dienos aplinka, kuri kas akimirką kinta, ir – paties poeto balsas, laikysena. Epigrama gimsta užstalėje ir čia pat užstalėje miršta. Ji gimsta iškilmingo minėjimo prezidiume ir čia pat, dar nepakilus iš prezidiumo kėdės, išsisklaido. Be autentiškos savo aplinkos, apsupties ji yra niekas. Todėl ir neapsiverčia liežuvis sakyti, kad trečdalis rinktinės epigramų yra elementarios elementarybės ir banalybės, nes įsivaizduoju, kad savo vietoj ir savo laiku jos vertė iš koto didžiules auditorijas:

Kaip jūs greitai plyštat, lėlės!
Kaip jūs greitai vystat, gėlės!
Kaip jūs greitai, mergužėlės,
subobėjat!


(p. 72)

Ką daryti epigramų autoriui, jei jis jaučia, kad vis dėlto šis žanras kūrybinei jo biografijai yra svarbus, kad be šio žanro tekstelių jo kūrybos visuma bus nepilna, neadekvati, bent jau nenuosekli? Lengviausias atsakymas būtų – kaupkime savo kūrybos branduolį iš mažiau laikinų, laikui atsparesnių branduolėlių, o tai, kas pagimdyta laiko konjunktūros, akimirksnio įspūdžio, ir palikim tam mirštančiam laikui ir jau seniai mirusiai akimirkai. Kita vertus, kiekvienam žmogui brangus nuoširdus jo darbas, tad ir telieka susitarti: kaupkim savo epigramas, iš kurių kas nors kada nors bandys rekonstruoti mūsų laiką. O gal staiga paaiškės, kad jos liudija daugiau, negu dabar gudriai ir vis gausiau naikinami šiandienos dokumentai.

Smagu buvo rašyti apie smagų ir šmaikštų J. Gimberį, sunkiau – apie sunkesnį ir sudėtingesnį A. Dabulskio atvejį, ir visiškai beviltiška – rimtai kalbėti apie stambią, didelę Rimanto Kluso knygą „Koncertas vargonams ir armonikai“ („Nemuno“ leidybinė grupė). Seniai viešoje literatūrinėje erdvėje neteko matyti tokio demonstruojamo techninio (net eiliavimo) negrabumo, neprofesionalumo. Ką jau kalbėti apie kūrybos (tuo labiau kalbinę) programą. Baisiausia, kad paveiktas pirmųjų R. Kluso knygų buvau nusiteikęs kuo geranoriškiausiai, beveik patikėjęs visiškai nepagrįstais A. Dabulskio ir R. Keturakio palydimaisiais žodžiais apie šios poezijos savitumą, intelektualumą, o pradėjęs skaityti stabčiojau (iš susierzinimo) kas dvidešimt puslapių, kol galiausiai paskutinę akimirką knygą vis dėlto įveikiau. Ir buvau atlygintas: knygos pabaigoje yra mažas skyrelis „Nuo anųjų iki šiųjų“, primenantis senąjį gerąjį R. Klusą. Bet pusantro šimto puslapių knygoje dvidešimt puslapių, sutikite, – vis dėlto per menkas procentas už visos knygos skaitymo kančias. Ir problema čia ne recenzento ir autoriaus. Problema mažiausiai penkiaguba. Skaitytojas nesijuoks, nes jį suklaidins tariamas autoriaus intelektualumas (kurio išties nėra nė kvapo), knygų pardavėjus – knygos pavadinimas, o skaitytojus profesionalus „užknis“ R. Kluso neprofesionalumas (specialiai vartoju R. Kluso lygio žargoną).

Apie kitas dvi problemas tegu pamąsto pats R. Klusas.

Ko tik R. Kluso kūryboje nėra (kad tik kuo daugiau intelektualumo ženklų): antikos, įvairiausių epochų politikos ir meno kultūros veikėjų, tautosakos ir mitologijos būtybių, Gintautas Dabrišius, Jurga Ivanauskaitė, Donaldas Kajokas, Gintaras Patackas, pakylėti iki poetinio garsiažodžio dėmenų rango, ir visa tai – vien tam, kad su kuo nors būtų galima surimuoti pirmą pasitaikiusį žodį („gagenu su Gogenu“). Vietovardžiai taip pat gali atsirasti bet kada ir bet kur (kaip, beje, ir lotyniški, tarptautiniai posakiai), svarbu, kad nekliudytų įsibėgėjusiam, mechaniniam eiliavimui: „Ant širdies votis užaugo, / ilgintis vaizdų etc., daug ko... / Būna: ilgesys nuo Merkio / Iki Temzės išsižergia. // Inkščia po širdim, po kojom. / Šiandien daiktelius pakuojam. / Vysla, Sena, Reinas, Donas... / Damai iškrenta kandonas“ (p. 29). Šitas eiliavimo mechaniškumas labiausiai ir kiša koją R. Klusui. Turint eiliavimo patirtį, rimuoti galima kad ir visą amžinybę. Nors čia gal kiek ir sumelavau. Nes ši yda iš esmės prieštarautų kitai R. Kluso ydai: eilėraštį žūtbūt baigti išvada, moralu. Dažnai atrodo – autorius pradeda tekstą lengvai, žaismingai (daugelį eilėraščių galėtume laikyti išplėtotais vaikiško eilėraščio variantais), ir staiga susizgrimba – reikia baigti. Ir tada paaiškėja, kad stokoja elementarių eiliavimo įgūdžių: „Kibiran sviedžiau tą nimbą, / tėkšt ranka atžagaria. / Šiandien stipriai saulė kimba. / Ek, kaip nardo kibire“ (p.74). Jau nekalbu apie vaizdo logikos riktus (tam reikėtų cituoti visą tekstą). Užtenka vien dviejų grubių kirčio klaidų keturiose eilutėse. Ir taip visoje knygoje.

Nežinau, gal R. Klusą bus paveikęs ilgas ir nuobodus jo kūrybos nepripažinimas (o koks rimtas humoristas, satyrikas buvo besąlygiškai ir iškart pripažintas?) ir jis nutarė: jei manęs nereikia tokio, koks buvau, dabar darysiu, kas papuola? Bet tai, ką jis šiandien rašo, yra už interpretacijos ir net kritikos ribų. Paprastai apie poeziją taip nekalbama. Tačiau niekada dar nebuvo nutikę ir taip, kad kaip poezijos pradžiokas pasirodytų tiek knygų išleidęs žmogus.

Bus daugiau


Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą