Rašyk
Eilės (72112)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10337)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Diskusijų fone

2008-02-26
Diskusijų fone

Literatūrinės spaudos lapkritis ir gruodis – pirmiausia įdomių diskusijų, pokalbių metas, ne vienąkart privertęs atidžiau suklusti, kas ir ką kalba. Net, atrodytų, toks neutralus J. Bajarūnienės pokalbis su Miuncheno profesoriumi E. Ribbatu, dabar dėstančiu Vilniaus universitete, išjudina mums aktualias problemas. Antai jis liudija, kad mūsų numylėtinis H. Hesse’ė vokiečių literatūrologijoje nebėra joks autoritetas, ir ne todėl, kad būtų apskritai blogas rašytojas, o todėl, kad neturi savarankiško, individualaus stiliaus. Dabar jį labiau vertina užsieniečiai, kurie dėl stiliaus anonimiškumo gali kaltinti ne autorių, o vertėją, ir mes tai tuoj pat patvirtiname: antai „Naujoji Romuva“ (2007. Nr. 4) spausdina didžiulį R. Gamziukaitės straipsnį „Individuacija, arba Pasąmonės atsiskleidimo istorija“. Pagaliau aktualiausia problema ne ta. Į šį faktą pirmiausia turėtų įsiklausyti mūsų poetai, kurių eilėraščiai šiandien bemaž ištisai primena vien pažodinius vertinius, ir masinės prozos kartais net labai profesionalūs kūrėjai. Todėl nudžiugino J. Vagnerio ir L. Katkaus internetinis „Veidrodinis pokalbis“ („Literatūra ir menas“, lapkričio 14, lapkričio 21). Šnekučiuojamasi apie viską – tetas, vaikystę, sovietmetį, bet kalbama ir apie esminius dalykus. Tarkim, apie tai, kaip jaučiasi šiandienis jaunas kūrėjas postmodernaus mąstymo aplinkoje, jei jis rašo klasikinėmis formomis, ir J. Vagneris reflektuoja: „Galiu pacituoti minėtą Johną Ashbery, kurio kartą paklausė to paties: dėl Dievo meilės, kodėl jūs rašote sestinas? Jis atsakė maždaug taip: rašyti sestinas yra tas pats, kaip važiuoti dviračiu nuo kalno, kai ne kojos mina pedalus, o pedalai judina kojas – ir nežinai, kur galų gale atsidursi“. Smagi įžvalga, reikia tik vienos korekcijos: vairas laikomas tuo stipriau, kuo nuo aukštesnio kalno lekiama. Kita vertus, šiame pokalbyje šnekučiuojamasi apie formą, bet dar labiau apie turinį (ir pačiam L. Katkui galėčiau prikišti poetinės kalbos „sustingusias formas“), tuo tarpu gruodžio „Metuose“ paskelbtoje didžiulėje diskusijoje „Rašytojas ir tikėjimas“, atrodo, turėtų būti daugiausia kalbama apie literatūrą, Dievą, bažnyčią, tikėjimą. O vis dėlto daugiausia kalbama apie poetą ir jo kalbą. A. Šliogeris apskritai supriešina religiją, bet kokią ideologiją (tai yra prievarta, represija) ir poetinę kalbą: „Poetinė kalba nepripažįsta jokios cenzūros, ir šiuo požiūriu yra visiška religijos priešybė“. Argumentų šiai tezei patvirtinti pokalbyje begalė, bet nepaisant visų apologijų ir gynybinių išpuolių išvada dramatiška, jai pritariu ir aš: „Įžengėme į tokį laiką, kai jau nebetikime kalba“. Iš esmės todėl dabar mūsų eilėraščiai yra nebe eilėraščiai, bet kažkokio anoniminio autoriaus pažodiniai vertimai, todėl nebėra poetų kaip poetų, o yra geresni ar blogesni autoriai, nors visa tai argumentuojame laiko dvelksmu, pasaulėjautos kaita ar – pirmiausia – skaitytojo skubra, kuris nebesugebės susikaupti ties sudėtingesniu tekstu (viena recenzentė priekaištavo V. Daškevičiui, kodėl jis šiais laikais dar naudojasi skyrybos ženklais). Paminėtinas ir smagus A. Marčėno pokalbis su K. Navaku („Nemunas“, lapkričio 30 – gruodžio 5), asmeniškas, pilnas prisiminimų, patirties refleksijų ir, žinoma, ambicijų bei pretenzijų. Taip ir lauki ano moksleiviško šūksnio: noriu Nobelio! Bet, tarkim, savo eseistikoj („Krevetės tenutyla“ – „Šiaurės Atėnai“, gruodžio 22) visas potekstines įtampas K. Navakas grakščiai, žaismingai „įžemina“, ir autorius vėl atrodo solidus bei patikimas.

O šiaip pačios literatūros kasdienybė – kaip kasdienybė. Kupina nykumos, nuobodžio, prablaškoma vieno kito netikėtumo. Pirmą knygą išleidusi A. Kaziliūnaitė („Šiaurės Atėnai“, lapkričio 10) dar kartą sustiprina abejones: kaip ji gali s u d a r y t i knygą, jei jai derėtų leisti iškart kelias knygas, ir visas skirtingas. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai, bet keičiasi šiemetis Nacionalinės premijos laureatas A. Andriuškevičius („Šiaurės Atėnai“, lapkričio 17): „platėja“, sunkėja, ir vis menkiau beįžiūrimas rytietiškas šešėlis. Grakštus, gerai formą racionalizuojantis atrodo M. Burokas („Šiaurės Atėnai“, gruodžio 1), bet iš kur tas įspūdis, kad arba jis greta kieno nors stovi, arba kažkas kitas stovi šalia jo? Priprasta jau ir prie andai šokiravusio S. Kandratavičiaus („Nemunas“, gruodžio 8 – 12, „Šiaurės Atėnai“, lapkričio 3), bet jei į jo kūrybą žiūrėsime „Metų“ diskusijos teiginių kontekste, vis dėlto turėsime pripažinti: tai poetinė kalba, nepripažįstanti cenzūros, nors rašo itin cenzūruojamas dvasininkas. Kita vertus, kartais norėtųsi, kad jo poetinę kalbą cenzūruotų pati poezija. Tačiau šiandien jau vien toks teiginys darosi problemiškas. Periodikoje – beveik vien jaunų ir dar nežinomų autorių pavardės, jau išleidusiųjų knygas ir dar tik debiutuojančiųjų kūryba iš esmės nesiskiria, ir, tarkim, kodėl moksleivė G. Gutautaitė („Nemunas“, lapkričio 23 – 30) negalėtų būti nedidelės pirmos knygos autorė? Pagavų yra ir, kaip sako anglų režisieriai apie savo dramaturgus, jei dabar neparašė, gal dar parašys. Tuo labiau tai pasakytina apie Zb. Gricevičių („Nemunas“, 2007 gruodžio 20 – 2008 sausio 9), kuris – retas dalykas šiais laikais – sugeba nustebinti, suintriguoti. Čia jau ne kalba necenzūruojama, o pasaulėjauta. Žinoma, profesionalumo stoka lenda per visus šonus, bet... Blogiau su D. Paulausku („Literatūra ir menas“, lapkričio 23): jei jau bandomas plėtoti R. Daugirdas ar R. Kasparavičius, derėtų kur nors perskaityti ir jų kūrybines programas, nes tokiam modernizmui reikalingas itin tvirtas stuburas, griežta struktūra. O dabar kuriamas kažkoks estetikų, stilistikų, pastebėjimų sąvartynas. Geras vertėjas Z. Ardickas („Literatūra ir menas“, gruodžio 14) eilėraščių geriau nerašytų, o verstų, nes vis viena poetinė kalba nepasiduoda. Lieka proza, ir dar tiesmuka: „Pareisi tu nuo upės, nusiplovęs (!) veidą, / takeliu namolei, pasakysi „Labas, mama“ / Meiliai seserį nužvelgsi – štai kokia jau ji!“. Ir viskas, ir jokio spindesio. Jokio spindesio nepastebėjau ir D. Linkevičiaus cikle „Svetur II“ („Šiaurės Atėnai“, lapkričio 24): medinė kalba, vienaprasmis poetinis (jeigu apskritai poetinis) vaizdas. Užtat niekur nei girdėta, nei regėta D. Kapočienė („Literatūra ir menas“, lapkričio 9) privertė suklusti, ir ne vien todėl, kad profesionaliai eiliuoja. Jos ketureilis, kaip ir dera, lengvai sugeria skirtingas būties ir buities sferas, nejuntamai vienija konkretybę ir abstrakciją, ir, atrodo, lengvai šito neišmokstama: „Už ryšio zonos skendėja daiktai, / Neryškūs, nors mylėti siluetai, / Pavargę įpročiai, sukritę padrikai / Veidai, vardai ir prasmės netikėtos“. Gal kai kas ataidi iš T. Venclovos, gal kiek elementarokai rimuojama, bet visuma teikia vilčių. Klasikos siekiasi ir D. Burbaitė („Literatūra ir menas“, lapkričio 30), rašanti sonetus. Kad sonetus, tai gerai, bet jų turinys, turinys! Beje, nesuprantu, kodėl po pseudonimu slapstosi Ach Ach („Literatūra ir manas“, lapkričio 30): eilėraščiai jai gėdos tikrai nedaro. Yra šimtai autorių, kuriems labiau vertėtų užsislaptinti po pseudonimais.

Kad kasdienybė yra kasdienybė, tenka pakartoti ir kalbant apie žinomus autorius. Atrodo, praėjusių metų pabaiga buvo R. Daugirdo metas, „žvaigždžių valanda“. Visi laikraščiai pilni recenzijų apie naujausią jo knygą (šioje apžvalgoje užsiminiau net apie galimus jo epigonus), periodikoje apstu naujų eilėraščių („Literatūra ir menas“, gruodžio 21, „Nemunas“, lapkričio 15 – 22). Nors didelis produktyvumas bent man visada kelia nemažai įtarimų, dabar tegaliu pasakyti: laiminga R. Daugirdo poetika, neleidžianti lengvai diagnozuoti, kur parašyta geriau, o kur blogiau. Užtat kiti autoriai, jeigu tik pagret paskelbia kelias publikacijas, „siūbuoja“. Net J. Strielkūnas – „Literatūroje ir mene“ (lapkričio 16) paskelbęs įstabią savo lygio publikaciją, lapkričio „Metams“ pateikia jau „nuobiras“, nuotrupas. Žinoma, J. Strielkūnas žino, ką daro ir kas jam galima. G. Dabrišius „sūpynėse“ atsiduria gal labiau dėl savo poetinio naivumo: būdamas kaunietis jis vis dėlto atsainokai sudarinėja publikaciją kauniečiams („Nemunas“, lapkričio 30 – gruodžio 5), nors ir čia yra pora puikių eilėraščių, tuo tarpu gruodžio „Metuose“ tarsi susikaupia, pasitempia ir publikacijoje lieka tik pora silpnesnių tekstų.

Paprasčiau kalbėti apie tuos, kurie paskelbė po vieną publikaciją, bet daugelio jų neseniai pasirodžiusios knygos taip pat trukdo stebėtis, ieškoti netikėtumų. Kaip visada, simpatizuoju A. Mikutos kūrybai (gruodžio „Metai“), bet kuo toliau, tuo labiau jo verlibras, baltosios eilės ima atrodyti perdėm moralistinės. Kad ir kaip purkštautų literatūrinis jaunimas, eiliuojantis A. Mikuta man atrodo ir daugiasluoksniškesnis, ir daugiaprasmiškesnis, o etines, visuomenines įžvalgas būtų galima pateikti kad ir taip, kaip buvo pateikiama „Juodojo pėstininko“ pabaigoje. Nieko naujo negaliu pasakyti ir apie T. Marcinkevičiūtę („Nemunas“, lapkričio 23 – 30): dirbtinumą, manieringumą poezijoje mes visi turbūt suvokiame vis kitaip, o būtent jais pirmiausia norisi apkaltinti šią autorę (ką ir dariau, internete vertindamas jos rinkinį apie alyvas). Kita vertus, T. Marcinkevičiūtės manierizmas gana savitas, teko girdėti netgi apie tokią manierizmo mokyklą literatūroje, bet apie necenzūruojamą poetinę kalbą kalbėti jau netenka. Kiti du mano mylimi poetai šiandien flirtuoja su proza, ir tai jau savaime didžiulė intriga. Bet, tarkim, D. Kajokui romano rašymas išėjo į naudą (lapkričio „Metai“): jis vėl atsisakė savo „skaptuotojo“, „medžio drožėjo“ pastangų ir kaip tik todėl išskaidrėjo. Matyt, sąmoningos pastangos griežtai skirti skirtingus diskursus atitraukia nuo eksperimentų poezijos erdvėje. Ir tai gerai: poezijai lieka tai, kas poezijos. Su baime ėmiausi skaityti D. Jazukevičiūtės publikaciją („Literatūra ir menas“, gruodžio 7). Ne juokai – niekad nerašius prozos, dabar kasmet „atpilti“ po romaną! Ranka neišvengiamai turėtų priprasti prie kitokio tempo, kitokio plunksnos „pakrypimo“, bet ne – D. Jazukevičiūtė tebėra ta pati „imperijos moteris“ su visais savo kompleksais, skausmais, dievoieškomis. Tiesa, priešingai nei D. Kajokas, ir savo pirmajame romane ji buvo išlikusi ta pati poetė, neišdavusi nei savo gyvenimo principų, nei dvasinių siekinių. Tad ir dabar niekas nepasikeitė. Ji vėl rašo eilėraštį apie tai, kaip pats eilėraštis vaikosi ją po kambarį. Netikėčiausia buvo L. Gustainio eilėraščių publikacija („Nemunas“, gruodžio 13 – 19). Paprastai tokie prozininkų bandymai baigiasi juodu fiasko (E. Liegutė, J. Ivanauskaitė ir kt.). L. Gustainio atvejis, regis, bus tarpinis. Kaip ir jo prozoje, eilėraščiuose viskas verčiasi per galvą: fantazijos, išradingiausios metaforos, išmintingos įžvalgos, paradoksai, bet, kaip ir prozoje, nėra jokios struktūros. Skaityti įdomu, ir net labai, bet neįdomu nuo tekstų atsitraukti, nes galvoje lieka ne patys tekstai, o abejonės, kilusios juos skaitant. Vis dėlto tenka pripažinti, kad iš šiandienių eilėraščius rašančių prozininkų ar tik nebus jis įdomiausias?

Prozos kasdienybė taip pat tėra tik kasdienybė. Čia gausu visko: ir subtiliausių stiliaus pagavų, ir J. Dovydaičio lygio realizmo, tik stebina, kad pastarojo vis daugiau jaunų ir pačių jauniausių autorių kūryboje. Net moksleivių. O prieš dešimtmetį juk buvo priešingai: kuo jaunesnis žmogus, tuo labiau verčiasi per galvą. Aptariamų mėnesių periodikoje tokį pavyzdį aptikau tik vieną: D. Piraičio apsakymą „Žiūrėk, mama, aš moku“ („Nemunas“, lapkričio 23 – 30). Nežinau, kokia tokių „estetinių ekskursijų“ po pasaulį vertė. Bet skaityti įdomu. Neįdomu skaityti J. Tumasonytės „Nuomininkę“ („Nemunas“, 2007 gruodžio 20 – 2008 sausio 9), bet čia bent jau stilius, poetika kuriami. Taip pat neįdomu mąstyti apie E. Sakalauskaitės „Batsiuvį“ („Literatūra ir menas“, lapkričio 9): regis, nėra net kiek aiškesnės stiliaus pastangos. Keista, bet nuo pačių jauniausiųjų mažne niekuo nesiskiria ir „patyręs“ A. Kuklys su savo „Svečių namais“ („Literatūra ir menas“, lapkričio 30): abejingai papasakota niekuo neypatinga neypatingo žmogaus diena pajūryje. Tad kur jau čia kalbėsi apie novelę. Daug įdomiau skaityti trumpučiukes novelikes. N. Meškauskas („Literatūra ir menas“, gruodžio 7) „Parko vaikuose“ bando būti ir subtilus pasakotojas, ir subtilus stilistas, ir tai jam iš esmės pavyksta. Vis dėlto fakto, įvykio trauka tokia didelė, kad galiausiai nusveria tai, kas pasakojama, o ne tai, kaip pasakojama. Tačiau jis – vos ne meistras, jei lyginsime jį su L. Petrauskienės „ekskursinėmis“ novelėmis („Nemunas“, lapkričio 8 – 14). Kam įdomu, kada ir kur autorė važiavo, skrido, jei nėra nei pačios autorės, nei sutiktų žmonių atverties? Ekskursinių įspūdžių fiksavimas, jau seniai užplūdęs jaunųjų poeziją, o dabar persimetęs ir į prozą, teliudija viena: mūsų kūryboje mažėja autentiško gyvenimo. O andai kaip visi tyčiojomės, kad E. Mieželaitis sueiliuodavo kiekvieną savo kelionę... Užtat G. Bončkutei niekur važinėti nereikia. Ji savo „Delno dydžio novelėse“ („Literatūra ir menas“, gruodžio 21) autentiškai ir jaučia, ir mąsto, ir kitąkart net nesupranti, kas prie jos noveliukių prikausto. Formaliai žiūrėdamas, galėtum kabinėtis: novelė trumputė, o kiekvienoje pastraipoje kalbama tarsi vis apie ką nors kita. Bet keista – tekstas išlieka vientisas. Turbūt vien mąstymo, jausenos ir stiliaus nuoseklumo, vientisumo dėka.

Lapkričio „Metai“ baigia spausdinti V. Jasukaitytės romaną „Aš nužudžiau savo dukterį“. Romanas lyg ir apie kūrėją, kūrybinių galių išsekimą ir pabudimą, lyg ir apie šeimyninius santykius, tačiau svarbiausia jame – dabar itin eskaluojama aborto problema. Gal ir dėl jos romanas toks egzaltuotas, ir siužetiškai, ir stilistiškai daug kur „perspaustas“: sunku patikėti ir tais manifestais ant lentos, nešiojamos virš galvos, ir tuo begaliniu noru patekti į psichiatrinę ligoninę, ir dar daug kuo. Nenatūralus siužetas lemia nenatūralų stilių, nenatūralus stilius lemia nenatūralią skaitančiojo reakciją, ir grandinė vyniojasi toliau. Žinoma, parašyta profesionalės, išmanančios savo amatą, ir gal kritikui čia nereikėtų kišti nagų. Galbūt atsiras specifinis skaitytojas, kuris priims tokį specifinį tekstą. Beje, dar specifiškesnio skaitytojo turės šauktis J. Glinskio „meilės laiškų romanas“ „Skaudžiau už liepsną“ (gruodžio „Metai“). Sentimentalaus jaunimo, jeigu tokio šiais laikais dar yra? Pagyvenusių moterų, kasdien prisimenančių savo jaunystę ir tų dienų lektūrą? Nežinau. Tiesa, į paskelbtosios dalies pabaigą tekstas rūstėja, dramatiškėja, visos socialinės, psichologinės gijos vejasi į vientisesnę pynę, ir gal iki pabaigos romanas esmingai pakeis savo pavidalą. Beje, šioje vietoje, kaip ir V. Jasukaitytės romane, taip pat skleidžiama aborto, šįkart priverstinio, problema, tai verčia suklusti. Bet ką tai reiškia, taip pat nežinau.

Trumpa išvada: iš visų anų mėnesių publikacijų didžiausią įspūdį padarė G. Bončkutės „Delno dydžio novelės“, simboliniai laurai tegu atitenka jai.



Valdemaras Kukulas
 

Rašytojai

Valdemaras  Kukulas
1959 - 2011
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą