Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Apie baimę ir malonumą nerašyti

2008-04-23
Apie baimę ir malonumą nerašyti

Dievaži, šiandien su malonumu nerašyčiau apie nieką ir niekam, nes jei ir toliau gaminsiu tekstus, neturėdamas nei bendros idėjos, nei pakankamai „žaliavos“ jai pagrįsti, ilgainiui privalėsiu visai liautis rašyti, nes paprasčiausiai nebeliks kam rašyti. Būsiu išstumtas už borto, kaip buvo išstumta gausybė pokario kritikų, kurių net pavardžių šiandien niekas nėra girdėjęs! O kur dar tie, kurie patys – savavališkai – pasitraukė? Tokiomis akimirkomis, žinoma, pirmiausia maga apkaltinti literatūrinių publikacijų perprodukciją periodikoje (ir išties: kiek spaudos lankų tenka perskaityti, kad patirtum poros valandų skaitymo džiaugsmą?), jų vidutiniškumą, konjunktūriškumą (bandantiesiems suteikti šiam žodžiui senąsias prasmes vertėtų atidžiai perskaityti vasario „Metuose“ paskelbtą D. Satkauskytės straipsnį „Postmodernizmas kaip konjunktūra“; čia jie ras prieštaringiausių argumentų, bet niekad nebesijaus teisuoliais), pagaliau imi tokioje situacijoje velniškai nebepasitikėti savimi, savo skoniu, savo kriterijais: gal išties greitasis traukinys seniai nuvažiavo, o tu vis tebekulniuoji seniai muziejine vertybe virtusiu Panevėžio – Rubikių siauruku (beje, ir gyvenime šį siauruką iki modernizacijos buvau fanatiškai įsimylėjęs). Pultum visai į neviltį, bet, žiū, pakeliui atsiranda visai netikėtas pakeleivis V. Normanas, kuris savo straipsniu „Kultūra mirė! Tegyvuoja chaltūra!“ svetainėje www. lrytas.lt eilinį kartą paskelbia eilinę europinės kultūros mirtį, ir su jo pavadinimu negalėtum nesutikti, bet su jo turiniu kantriai diskutuoja radikalių provakarietiškų pažiūrų kultūrologas L. Jonušys („Apie amžiną kultūros mirtį“ – „Šiaurės Atėnai“, vasario 29). Ir jei sutiktum su jo pastebėjimais, kad po straipsnio teiginiais slypi tik du skystučiai romanai, o dar labiau – nerealizuotos leidybinės ambicijos, tokia bendrakeleivyste nevalingai suabejotum. Tad vėlgi negerai, nes vienintelis argumentas lieka pašnekovo amžius. Bet ženklas, kad kažkas negerai „mūsų karalystėje“, tebėra aktualus. Ne atsitiktinai tas pats V. Normanas mini neleidžiamus kai kuriuos H. de Balzaco romanus, aš dar minėčiau daugybę rusakalbių ir prancūzakalbių klasikų, kurie kitur jau užpildė nepaskaitomos šiuolaikinės literatūros paliktą nišą. L. Jonušys papildytų šį sąrašą šiandienių klasikų pavardėmis. Lietuvių literatūros kontekste matau tik vieną išeitį: leidybinėje rinkoje E. de Strozzi pakeisti I. Šeiniumi, E. MalūkąB. Radzevičiumi ir pan. Jau minėti „Šiaurės Atėnai“ persispausdina D. Bykovo (iš „Ogonioko“) straipsnį „Tarybinės literatūros sugrįžimas“. Pas mus leidėjai dabar sakys, kad niekas nepirks praėjusios epochos reliktų. Bet juk niekas netikrino, ar palankiai susiklosčius aplinkybėms V. Krėvė nenurungtų S. Parulskio? Arba V. Mykolaičio – Putino „Krizė“ – J. Ivanauskaitės? Rusijoje tai jau įvyko, o mes pagal psichologinius parametrus vejamės Rusiją, o ne Europą. Ir ne bet kokią Rusiją, o Putino Rusiją, ir tuoj sukursime dvasinę situaciją, kuri pakartos ano amžiaus pradžios situaciją. Vadinasi, ir literatūroje reikės ne B. Brazdžionio, o J. Janonio. Rusija tai jau pakartojo, ir tai puikiai liudija D. Bykovo straipsnis.

Vadinasi, vienas pakeleivis šiuose brūzgynuose jau atkrinta. Antra pakeleivė – Zeta (kam slėptis po pseudonimu, jei autorystė trykšta per visus kraštus?), kurios esė „Apie rašymo baimę ir malonumą“ spausdinama „Šiaurės Atėnuose“ (vasario 1): „Talento kanarėlė, uždaryta narvely, naktim pasiverčia pelėda ir laksto po nepažįstamas erdves, nieko neužkliudydama. Įgimtas kūrybinis gracingumas gali būti priešpriešintas vidutiniokų sugebėjimui mėgdžioti, kopijuoti ir vilktis iš paskos. Ir vieni, ir kiti turi savo svitą, lygiai taip pat, kaip šalia egzistuoja tapyba ir reprodukcijų kultūra, hobitai ir goblinai ir dar daugybė nesuderinamų dalykų“. Galėčiau iš šios esė pacituoti dar daug ką, bet tada straipsnis ir baigtųsi šiomis citatomis. Dabar tenka tik liūdnai atsidusti – klausimu: tai kur ta kanarėlė ir ta naktis, paverčianti ją pelėda? Nors ir nesutinku su daugeliu teiginių, vis dėlto pritariu A. Šidlausko straipsnio „Poezija be poezijos“ („Nemunas“, vasario 14 – 20) patosui. Šimtai ir šį mėnesį spausdinamų poezijos eilučių gražiai įsikomponuotų į jo citatų vėrinį. Bet yra vienas „bet“: kai „Šiaurės Atėnų“ debiutantų puslapyje (vasario 29) siautėja M. Plečkaitis, aš matau, kad jis kuria savo kalbą. O jeigu kuria, galbūt rytoj ką nors ir sukurs. Kai skaitau I. Meškėnaitės eilėraščius („Literatūra ir menas“, vasario 15) ir noveles („Nemunas“, vasario 7 – 13), matau, kad jai kol kas tik taip išeina. Palyginkite vien jau jos novelių publikacijos pradžią ir pabaigą: tai visai skirtingų autorių kūryba! O dar pridėkite jos eilėraščius, kur apsinuogina ir kalbinė klausa...

Vadinasi, ir antras bendrakeleivis šiuose brūzgynuose atkrinta. Orientyrai geri, bet kaip juos praktiškai pritaikyti? Tenka kliautis senu – išvardijimo – būdu. Ir čia prasideda senas kartų ir stilių diferenciacijos, atskyrimo ar sutapatinimo klausimas. Vis dėlto nors ir nesu postmodernizmo apologetas, šiuo atveju rinksiuosi postmodernistinį rakursą: nėra nei jaunų, nei senų, yra literatūra, apie kurią reikia kalbėti bendrais žodžiais, juoba kad šį mėnesį nėra nei publikacijos, nei pavardės, kurią norėtųsi išskirti. Be to, žiūrint į kai kuriuos tekstus, nuolat kyla pasikartojančių klausimų: kaip atskirti, tarkim, V. V. Skripką („Literatūra ir menas“, vasario 1) nuo E. Ignatavičiaus („Nemunas“, vasario 14 – 20)? Arba, tarkim, jei po dvidešimties metų J. Jasponytei („Nemunas“, vasario 7 – 13) ir R. Burbaitei („Literatūra ir menas“, vasario 22) parodyčiau jų eilėraščius ir paklausčiau, kuris kuriai priklauso, ar jos atsakytų, jau pamiršusios, ką naivioje jaunystėje rašiusios? Net ir skaitant R. Keturakio publikaciją („Nemunas“, vasario 21 – 27) galvoje zyzia keletas klausimų, susijusių su literatūriniais kontekstais ir metakontekstais: jei nebūtų Just. Marcinkevičiaus, kokia šiandienėje literatūroje būtų R. Keturakio vieta? Ir: jei „gražų“, „iškilmingą“ jo kalbėjimą „suveržtų“ dar ir racionali, kryptinga koncepcija, ar neturėtume Kaune šiandien dar vieno matomo kūrėjo? Tai turbūt ir viskas apie autorius, kurie nusipelno problemiškesnio žodžio. Jokio problemiško vertinimo nenusipelno kokybiški S. Jonausko (vasario „Metai“) tekstai. Tuo labiau kad rinktinė prieš kelerius metus žadėjo bent jau pauzę.

Visų perskaitytų vasario prozos publikacijų taip pat neminėsiu (jų susidaro per dešimtį), apsistosiu tik ties pora atvejų, kurie man atrodo būdingi šiandienos situacijai. Įsivaizduoju, kokia kančia „Literatūros ir meno“ (vasario 15) stilistei buvo redaguoti A. Kuklio apsakymą „Šį vakarą Jurgis neateis“. Supainiota viskas, ką tik įmanoma supainioti kalboje – asmenys, laikai, aplinkybės, o tekstas vis viena netampa J. Joyce’o tekstu, nors to akivaizdžiai ir siekiama. Nes, be kalbos gudrybių, reikia turėti dar ir gyvenimo, patirties, intelekto gudrybių. Tą patį pasakyčiau ir apie J. Marcinkevičiaus apsakymus: ko tik čia nėra – nuo krėviškos stilizacijos iki intelektualinės parabolės. O kūrinio kaip nėr, taip nėr. O kodėl taip – nežinau.

Turbūt jau supratot, paskutinės pastraipos šį mėnesį nebus. Nes geriausios publikacijos kaip ir nebuvo. Visos vienodai labai geros, kaip ir visa mūsų literatūra.



Valdemaras Kukulas
 

Rašytojai

Valdemaras  Kukulas
1959 - 2011
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-25 20:38
Cicilikas
siaučia tatai siaučia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-23 13:38
371110
siaučia vėtrungė hah;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą