„Šiandien asmenybė – tai kietas informacijos kiautas, žinių apvalkalas ir kažkokia amorfinė juslingumo masė ten, kur turėtų būti asmenybės branduolys“, – sako R. Tamošaitis pokalbyje „Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“ (kovo „Metai“). Ir po šūsnies puslapių priduria: „Kultūra patyrė naujųjų nomadų – prekių vartotojų invaziją. Dvasingumo nykimas ir yra mūsų laiko dvasia“. Iš pasaulio kultūros mes sugeriame, perimame ne tai, kas yra tradicija, o tai, kas yra „kultūros dėmės, paviršiaus teršalai, informacinis triukšmas“. Neatsitiktinai tame pačiame pokalbyje ir J. Sprindytė pastebi: šiandieniniams trisdešimtmečiams, net iš akademinių sferų, tokios sąvokos kaip „laiko dvasia“ jau yra egzotika, vos ne mistika.
Iš esmės nieko nauja, ir vis dėlto ryškėja du dalykai. Išgąsdinti socialistinio realizmo doktrinos postuluotų liaudiškumo ir partiškumo kategorijų, mes ilgai buvome pamiršę paprastą tiesą: literatūra, kokia moderni ar postmoderni ji būtų, kalba vis dėlto apie žmogų ir jo gyvenimą, todėl socialumo, visuomeniškumo kategorijų išvengti neįmanoma. Keičiasi sąvokų turinys, bet, tarkim, M. Šidlausko kultivuojamas „naujasis socialumas“ vėl sugrįžta ne tik prie žmogiškojo kūrybos turinio, bet ir prie autoriaus asmenybės, jo žmogiškosios ir visuomeninės laikysenos. Ir kaip tai mus nutolina nuo struktūralistų šūkio „autorius mirė!“ Šiandienė socialinė, politinė mūsų tikrovė visuomenę net prieš jos pačios valią gręžia prie gyvenimo, galbūt todėl šiandien taip menkai skaitomos rimtos knygos, o graibstomas E. Malūkas ir pan.
Ir literatūrinėje kovo periodikoje pavyzdžių panašioms įžvalgoms iliustruoti lyg ir užtektų. Kaip visada, socialiai labai angažuotas K. Saja („Piscis curvum“ – „Nemunas“, kovo 20 – balandžio 2). Nors kai kur ir prasiskverbia moralistinė gaidelė, vis dėlto malonu skaityti tiksliai kompoziciškai sustyguotą apsakymą. Kas kita, jei imtume žiūrėti į apsakymo socialinį turinį: bent man dingojasi, kad dabar pareigūnai kuo jaunesni, tuo ciniškesni. Bet tai jau publicistikos, ne literatūros problemos. Labai įdomiai ir savitai į publicistikos areną žengia B. Vilimaitė („Metai“). Čia vėlgi atsiranda ir tardytojai, ir įtarimai, bet novelių pabaigos bet kokį atvirą socialumą tarsi „užtušuoja“. Kita vertus, ši autorė visada buvo sociali, tačiau jos angažuotumą iki šiol maskavo ne kompozicinės gudrybės, o metaforos. Beje, bene įdomiausia šiame kontekste stebėti P. Veclovo apsakymą „Tamsos trauka“ („Literatūra ir menas“, kovo 7), ir dėl gana įdomaus virsmo. Įdomiausia, kad tas virsmas ištiko ne patį rašytoją, o mūsų mąstymą, pačią literatūrinio gyvenimo konjunktūrą: buvęs avangardistas šiandien suvokiamas kaip nuosekliausias pasakotojas realistas. Ir perskaičius „Tamsos trauką“ simpatiškiausias išlieka įspūdis: iki pat paskutinio sakinio taip ir nepaaiškėja, kuriam – senajam ar dabar viską pasakojančiam – savo herojui autorius simpatizuoja. Be to, ir stilius išsivalė nuo nereikalingų gražmenų ir balasto.Tai priskirtina prie švaraus „naujo socialumo“. Kas kita – neaiškaus žanro L. Petrauskienės kūrinys „Rašytojo genas ir dvasia“ („Literatūra ir menas“, kovo 14): truputis prisiminimų, truputis apmąstymų apie DNR kombinacijas menininkų generacijose, truputis pašmaikštavimų apie Šaltenių šeimos gyvenimus ir biografijas. Autorė man bando primygtynai įrodyti, kad tai meninis, o ne publicistinis kūrinys, bet man jis net gera publicistika nekvepia (jei tai ta pati autorė, geriau ji rašytų gryną publicistiką, kaip „Naujojoje Romuvoje“). Neprisiminčiau ir J. Buitkaus publicistinio etiudo „Neparašyta apybraiža“ („Nemunas“, kovo 6 – 12), jei ne graužiantis sąžinės kirminas: rašydamas aną apžvalgą, užmiršau paminėti jo dar praėjusiame šimtmetyje rašytų ir tik dabar „Metuose“ paskelbtų apsakymų. Manau, ano meto kontekste tai turėjo daryti įspūdį. O ir dabar daro. Na, o „Neparašyta apybraiža“ yra laiko dokumentas, ir tiek... Kaip ir V. Girdzijausko atsiminimai „Naujojoje Romuvoje“ (2008, Nr. 1). Esu skaitęs geresnės šio autoriaus publicistikos („Palangos dienoraštis“). Beje, kiek netikėtai šiuose kontekstuose nuskamba R. Sadausko eseistinės nuotrupos „Akmenų mazgojimas“ („Metai“): kaip netikėtai čia į natūralų mintijimo srautą įsiterpia išmonė, žaismė...
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prie socialių poetų pačia geriausia prasme priskirčiau ir S. Jonauską („Literatūra ir menas“, kovo 28) ir S. Stacevičių („Metai“). S. Jonauskui teko davinėti dar ir jubiliejinius interviu, kurie taip pat socialūs.
Kebliau pereiti prie jaunųjų poezijos, kurios kovą itin gausiai pažėrė „Nemunas“ ir „Naujoji Romuva“ (pastaroji mažne dešimt didesnių ir mažesnių publikacijų). Kebliau dėl to, kad reikėtų vėl iš naujo prisiminti straipsnio pradžioje minėtą pokalbį ir jau įvardytą amorfišką emocinę masę. Ir toliau. J. Sprindytė: „Apskritai ateina mažai raštingų generacija“. R. Tamošaitis: „Mūsų literatūrinis kosmosas netenka struktūros, lėtai virsta chaosu. (...) Silpsta kalbos jausmas, rašantysis nebejaučia žodžio spalvų, prasmės niuansų“. Ir štai tokiame chaose susiduri su dešimtimis pavardžių, šimtais eilėraščių, kuriuos perskaitęs nieko neįsimeni (o autoriai pyksta, jei po pirmos publikacijos neįsimeni jų pavardžių). Bendras fonas. Bendras gaudesys. Arba, kaip pasakytų R. Tamošaitis, bendras informacinis triukšmas. Bet klausytis to informacinio triukšmo geriau skaitant ne jų eilėraščius, o pasisakymus, kurie kitąkart paaiškina gerokai daugiau negu poetiniai tekstai. Antai A. Aleksandravičius („Nemunas“, vasario 28 – kovo 5) prisistato trumpai: „kasdien vis kitoks“. Ir aš matau, kad publikacijoje su kiekvienu eilėraščiu jis vis kitoks. Vienoks jis eilėraštyje „Visą semestrą vaikščiojau po klaustukų kariuomenės dalinius“, kitoks – „Mano ratui“. Bet jis kuria, pabrėžiu, kuria, ne konstruoja, ir tai teikia vilčių. Vis dėlto tai dar ne poeto tapsmas. Kas kita – D. Linkevičius („Nemunas“, kovo 6 – 12). Bet bijau, kad kol jis neturės savo knygos, bus nuolat tapatinamas su A. Marčėnu, A. Ališausku (pastarajam daugybę metų taip ir buvo). Pagaliau dar neaišku, kas kurį vysis – D. Linkevičius V. Stankų („Nemunas“, kovo 20 – balandžio 2) ar atvirkščiai: autoriai labai skirtingi, vienas grynas lyrikas, kitas buitinis skeptikas, bet juk šiandien žiūrima į formą. Dar lietuvių poezijos kontekste turėti atrodyti įdomus A. Jurašius („Literatūra ir menas“, kovo 7). Jo Luisas Albertas Salvetjera būtų įdomus, jei neturėtume vertimų iš prancūzų ir lenkų kalbų.
Baigdamas, užuot rinkęs mėnesio publikaciją, tegaliu užsiminti: „Naujojoje Romuvoje“ man pasirodė visai įdomūs T. Petrulio, A. Mišinytės, G. Kuktos žingsniai.
