Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Teorinis diskursas ir poezijos citatos

2008-03-27
Teorinis diskursas ir poezijos citatos

Sausio „Metai“ spausdina A. Marčėno recenziją apie L. Jakimavičiaus eilėraščių apysaką „Elio“ ir su kiekvienu sakiniu vis labiau glumstu: recenzijos tekstas man atrodo poeto parašytas poetinis tekstas, bet vos „užšoku“ ant citatos, nieko nebesuprantu – nei čia nuogos racionalios prasmės, nei „programiškai neracionalios“ poezijos. Net ten, kur A. Marčėnas siūlo ieškoti kelių rytietiškų prasmių, aš neįžvelgiu nė vienos, net pačios vakarietiškiausios prasmės. Jokiu būdu dėl to nekaltinu nei recenzento, nei poeto (nuo daltonizmo nesame apsaugotas nė vienas ir daltonikas šiuo atveju turbūt esu aš), bet pati situacija man pasirodė įdomi pirmiausia skaitytojo, skaitymo įgūdžių ir skaitymo kultūros aspektu. Prie kiekvieno kūrinio, kad kokie liberalūs, demokratiški būtume, vis dėlto einame su savais atpažinimo, „dekodavimo“ kodais, bet ką daryti tuomet, kai su savimi kas akimirką reikia turėti mažiausiai dešimt minėtųjų kodų, slaptažodžių, idant kaip Ali Baba uolynuose nepasiklystum amžinai, nesugebėdamas atverti nė vienų durų. Ir šiandieninės literatūrinės periodikos skaitymas, deja, primena klaidžiojimą su dešimčia raktų, nežinant, kuris kurioms durims pritaikytas. Antai B. Januševičius antrosios knygos „Boa“ pasirodymo proga kalbina poetą D. Gintalą ir turi surasti vietą jo autorefleksijai (tiesa, pirmasis kelio ženklas aiškus – rinkinį išleido „Kitos knygos“, tad autoriaus kūrybinė laikysena lyg ir apibrėžta): „Išleidęs pirmąją knygą bent per penkerius metus nieko gero neparašiau. Tik tada, kai ėmė formuotis aiškesni ir man prie kūno limpantys orientyrai, tokie kaip pakitusios ar liguistos sąmonės būsenos, žmogaus sąmonę užklupę psichosomatiniai pokyčiai, genetinės transformacijos, nenorminio malonumo principai, sadizmo-mazochizmo, kanibalizmo ar panašios apraiškos, pradėjau irtis į priekį“ ( „Literatūra ir menas“, sausio 25 d.). Nuo pirmosios knygos „Angis“ išties gerokai pasiirta į priekį, bet ar ir pačiam autoriui neatrodo, kad vis tiek pasilikta kažkur užpakaly? Postmodernizmas skelbia: nėra jokių vertybių, taip pat ir estetinių! „Postpostmodernizmas pagaliau išdrįsta rėžti akivaizdžią tiesą: jūs kaip norit, o MANO gyvenimas turi prasmę. Aš turiu mažų vaikų, kuriuos reikia užauginti, mėgstamą darbą, kuris naudingas kitų žmonių mažiems ir dideliems vaikams, brangų žmogų, kuriam labai mėgstu ryte išvirti kavos, mano senutė kaimynė sunkiai vaikšto, jai reikia padėti nueti apsipirkti ir taip toliau – beveik be galo“ (G. Gailiūtė. Daina kasdienybės akimirkai. – „Šiaurės Atėnai“, sausio 25 d.). Žinoma, didžiosios literatūros transcendencijos požiūriu tai juokinga ir menka, pagaliau ir postpostmodernistinį diskursą reprezentuoja visokie bridžitų džouns dienoraščiai, bet tai vis dėlto prasmingiau, negu preparuojama atvira patologija. Kita vertus, čia prieštarauju pats sau, nes pasisakau už E. Jelinek prozos įžūlų atvirumą ir tai mus vėl neišvengiamai grąžina prie A. Marčėno recenzijos. Matyt, literatūra „daroma“ iš visko ir apie viską ir jeigu E. Jelinek mane įtikina, o L. Jakimavičius – ne, priežasčių reikia ieškoti ne tematikoje, ne problematikoje, pagaliau net ne – o tai svarbiausia – poetikoje, bet kažkur kitur. Tik kur?

Atrodo, greitai sulauksime naujos A. Marčėno eilėraščių knygos. Jo kūrybą spausdino „Nemunas“ (sausio 10 – 16 d.), „Literatūra ir menas“ (sausio 25 d.), „Šiaurės Atėnai“ (sausio 12 d.), o vasarį išspausdins dar ir „Metai“. Nuosekliausia man pasirodė „Literatūros ir meno“ publikacija, bet ten neperskaitysi „Garažinio“ – įstabaus autobiografinio etiudo, tik eklektiškesnėje „Nemuno“ publikacijoje. „Šiaurės Atėnai“ dar kartą paliudija, kaip A. Marčėnui nepaklūsta abstraktus mintijimas, kad ir kaip jis telktųsi savo nesumeluotą erudiciją (plg. recenziją epie L. Jakimavičių – nuo Homero iki vokiečių filosofų). Nežinau, kaip bus iš tikrųjų, bet dabar atrodo, kad naujoji knyga nebeprilygs buvusiajai. Kita vertus, A. Marčėnas ir neturi nuolat „peršokinėti“ per save, kaip tai prozoje nuolat daro D. Kalinauskaitė („Kalėdos su svetimu“. – “Šiaurės Atėnai“, sausio 25 d.). Retos įtampos ir reto sugestyvumo apsakymas ir kai sakau, kad juo autorė bando „peršokti per save“, truputį meluoju: čia ji apeina save, kalbėdama išimtinai apie vyrus ir apie rusus, ko iki šiol taip nuosekliai nedarė. Veikėjų lytis ar tautybė grožinėje kūryboje nieko nereiškia, bet čia ji pareikalavo papildomų „tautinio mentaliteto studijų“ ir, atrodo, tai davė kiek nelauktų rezultatų: „sausėja“ stilius (artėja prie J. Trifonovo), kinta leksika ir, gaila, retėja tik D. Kalinauskaitei būdinga metafora. Beje, D. Kalinauskaitės įsiveržimas į „Šiaurės Atėnus“ svarbus ir dar viena prasme: būtent su ja pirmuosiuose šio savaitraščio puslapiuose esė pakeitė apsakymai, novelės (derėtų susitaikyti su tuo, kad G. Radvilavičiūtės esė yra dideli rusiško tipo apsakymai a la V. Korolenka). Antai ir sausį vietoj kokios nors esė išspausdintas R. Šerelytės pusiau apsakymas „Džekas“ („Šiaurės Atėnai“, sausio 12 d.). O kiek tas pats savaitraštis S. Parulskio lūpomis kariavo kad ir su LLTI, teigdamas, kad esė neišsisemia, nemiršta! Dabar tos eseistikos liko fragmentai, skivytai, nors, žinoma, niekas nenuneigs, kad be šio savaitraščio nebūtų ne tik garsiosios eseistų ketveriukės, bet ir J. Baranovos, D. Staponkutės ir kt.

Kiti nešokinėja per jokią kartelę ir net nešokčioja. Bjauriausia, kai apvilia autoriai, iš kurių daug tikiesi. Tikėjausi, kad bent jau į pabaigą aukštyn kojom apsivers J. Glinskio romanas „Skaudžiau už liepsną“ (sausio ,,Metai“). Nė velnio! Atsirado papildomų socialinių, politinių motyvų kaip ir J. Glinskio dramaturgo kūryboje. Ir čia pakvipo kalėjimų autentika, bet jei ir atsirado kas nors įspūdingesnio, sugestyvesnio, tai vien herojės išteisinamojo teismo scena, kuri, beje, taip pat neaprašinėjama, o tik kontūru nubrėžiama laiške. Tad visos abejonės, kurias išsakiau anoje apžvalgoje, lieka galioti. Iš naujo keltinas tik vienas klausimas: kaip tokiam patyrusiam rašytojui kyla tokie „nepatyrusios patirties“ vaizdiniai? Jei jau su J. Glinskiu taip, tai ko norėti iš E. Sakalauskaitės, kurios „Undinėles“ spausdina tie patys „Metai“. Šis tekstas bent jau parašytas gerai, nors ir apie nieką. Vis dėlto šiuo atveju jis minėtinas, nes mitologemų žalojimo ir banalinimo kontekste jis vis tiek šį tą reiškia, gal ir todėl, kad užrašytas medikės. Žinau, kad tai atsitiktinumas, bet vis vien kelia nerimą: vos ne pusės sausio publikacijų siužetus sudaro nuotykiai iš undinių, vaiduoklių, šiaip visokių monų gyvenimo. Nieko nestebintų J. Skablauskaitės „Navukas“ („Nemunas“, sausio 24 – 30 d.): visoje jos kūryboje vaidenasi ir veikia įvairūs pasauliai ir įvairūs veikėjai, bet šis apsakymas, priešingai nei E. Sakalauskaitės, yra tiesiog neparašytas. „Realistinė“ pradžia ir neva racionali pabaiga yra tarsi popieriniai paveikslo rėmai, kurie žiūrint į paveikslą paprasčiausiai nubyra, veikiami anų J. Skablauskaitės mistinių jėgų. Kai nebėra rėmo, kuris valingai suveržtų pasakojimą, ima matytis, kad ir poetika, stilistika išretėjusi, pati situacija atkeliavusi iš tos pačios autorės romanų. Įspūdis toks, lyg būtų rašyta redakcijai specialiai užsakius. Dar graudžiau skaityti N. Kepenienės etiudus (nedrįstu jų vadinti novelėmis, nors „Iš vandens“ lyg ir primintų šį žanrą): išleidus tiek knygų, jau turėtų ateiti išsipildymas, o dabar matyti vis ta pati graži pastanga. Paraiška kūrybai. Ir dabar apie šią autorę neužsiminčiau, jei ne tos pačios undinės (etiudas vadinasi „Pagal undinių receptūrą“). Subtilus kalbėjimas, bet viską užgožia pretenzija. Subtili detalė, bet ji po poros sakinių virsta neišsipildžiusia pretenzija. Kelių laiko planų žaismė, bet ji lieka neišpildyta, nerealizuota, vadinasi, lieka pretenzija („Nemunas“, sausio 30 – vasario 6 d.). Užtat realistinis ir ištikimas devynioliktajam amžiui kaip visada lieka J. Jasaitis („Auksinės kopėčios“. – „Nemunas“, sausio 17 – 23 d.) ir komentarai čia jau būtų nekorektiški ir ne vietoj. Kaip atsvara visoms undinėlėms ir visiems J. Glinskio sapaliojimams apie sielos „plonybes“ jis, be abejo, literatūrai reikalingas (amžinos vagystės anatomija), bet ką daryti, jei visą apsakymo tekstą pasąmonėje reikia išsiversti į normalią kalbą? Net literatūrinės kalbos ten nėra, nors rašo literatūros mokslininkas... Taigi. Su ja klampynės ne tik J. Skablauskaitei, J. Jasaičiui. Itin atidžiai skaičiau R. Vanago „Anteną“ („Nemunas“, sausio 10 – 16 d.) ir negalėjau atsistebėti, kaip tai, apie ką kalbama, veikia tai, kaip kalbama. Kol aprašinėjamas pats kopimas ant stogo, paruošiamieji darbai (tikrosios priežastys pateikiamos kursyvu ir iš pradžių net nesuvoki, kuriems velniams tie ekskursai reikalingi), tol R. Vanagas kalba kaip koks R. Granauskas ar H. Čigriejus: sodriai, vaizdingai, su iškalbingiausiomis detalėmis. Vos prasideda „dvasinių reikalų byla“, R. Vanago kalba iškart bliūkšta, bendrėja, apsakymą skaityti baigi gerokai nusivylęs. Kas čia yra? Aprašyti dvasiniam gyvenimui neatsinešėme žodyno? Mūsų pačių dvasinis gyvenimas toks išsivadėjęs, kad to žodyno nesugebame susikurti? Ar apskritai mūsų proza yra alergiška abstraktesniam, intelektualesniam gyvenimui? Juk jau minėjau: recenzijoje A. Marčėnas yra intelektualas, bet vos pabando toks būti eilėraštyje, virsta niekuo...

Atskirai reikėtų kalbėti apie T. Šinkariuką („Literatūra ir menas“, sausio 4 d.), bet tam reikėtų daugiau vietos. Be to, ir kontekstas čia jam netinkamas.

Nešokinėja „per virvutę“ ir sausio poetai. Išskirčiau galbūt vieną S. Stacevičiaus eilėraštį („Literatūra ir menas“, sausio 4 d.). Pirma, v i e n a s eilėraštis apskritai yra vertybė, jei toks pavyksta, o tai nutinka kartą ir tik vienam poetui per dešimtį metų. Antra, S. Stacevičius, kai pagaliau surado savo poetiką ir savo „aukso gyslą“, ėmė ją taip eksploatuoatuoti, kad pradėjo pykinti, o dabar prabilo skaidriai ir gaiviai. Trečia, šiuo eilėraščiu jis paliudijo, kad publicistika gali nekenkti poezijai ir atvirkščiai. Juk neseniai buvo pasirodę jo publicistiniai atsiminimai apie savo kaip parašiutininko patirtį... O daugiau? Šiek tiek nudžiugino O. Jautakė („Nemunas“, sausio 17 – 23 d.), galbūt dėl to, kad gerokai mažiau tikėjausi (nors namuose turiu vieną jos „Gairėse“ leistą knygelę). Tai poezija, apie kurią nesakoma: savita poetika, savita stilistika. Apie tokią poeziją sakoma: savitas pasaulio matymas. Iki šiol neapsisprendžiu dėl L. Katkaus poetinės kūrybos (už jį kaip kultūros reflektuotoją, mąstytoją pasirašau jau dabar): turbūt tai toks kaip ir N. Abrutytės atvejis. Jei visuomenė eis plokštėjimo, buitėjimo keliu, jie nustums visas klasikas ir taps tautos kumyrais, jei pasaulis vis dėlto patirs didžiulių sukrėtimų ir bus priverstas sugrįžti prie pamatinių vertybių, tokios poezijos niekas neprisimins („Nemunas“, sausio 24 – 30 d.). Tuo labiau niekas neprisimins I. Valantinaitės („Šiaurės Atėnai“, sausio 19 d.) su jos mergiškom godom, išdėstytom estetinėje p l o k š t u m o j e. Kita vertus, niekas neginčija, kad būtent tokiai poezijai šiandien priklauso ateitis ir visai tikėtina, kad trancendentinius poetus jau šį dešimtmetį pakeis buitiniai poetai ir bardai. Vakaruose tai seniai įvyko. Poetai suvyti į akademines auditorijas, o viešojoje erdvėje karaliauja performansas. Tad gal ir nedaro klaidos Panevėžyje girtas ir pergirtas T. Pertrulis („Literatūra ir menas“, sausio 4 d.) nuo ankstesnių savo eilėračšių piešinio mesdamasis prie grafikos?

Buvau sau prisiekęs, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis nepaminėsiu nei R. Čergelienės, nei S. Poisson pavardės. Nei geruoju, nei bloguoju, nes per gyvenimą prisižiūrėjau tiek atsirašinėtojų, jog jau suprantu, kad jie patys dings iš literatūros ir be mano įsikišimo. Bet štai šį mėnesį taip sutapo: „Nemunas“ (sausio 10 – 16 d.) spausdina V. Daunio premijos laureatės I. Meškėnaitės rašinį „Kas paliudys?“, sukrečiantį ne tiek savo atvirumu, kiek stilistika, poetika. Kas ką lemia – pasaulėjauta stilių ar pats rašymas „vairuoja“ žmogaus gyvenimą? Kaip peržengiama tokia neįžvelgiama dviejų dešimtmečių skirtingų kartų mąstymo praraja? Vaidotas, žinau, tokiam pokalbiui su I. Meškėnaite nesirengė, nors bendravo su įvairiausio amžiaus, įvairiausio išsilavinimo žmonėmis. Bet štai susitiko. Kitas atvejis – „Metuose“ perspausdinamas O. Baliukonės esė „Paskolinkit man tylos“. Ir štai tragizmo šešėlis: čia ji derasi su Dievu, kad šis leistų jai parašyti vaikiškos knygos antrąją ir trečąją dalį, nors net pirmosios niekam nereikėjo... O ji buvo išleista. Tad S. Poisson linkiu ir toliau plaukioti tarp Scilės ir Charibdės („Literatūra ir menas“, sausio 25 d.). Kuo labiau ji apsijuoks užsiiminėdama savigyna, tuo smagiau man bus skaityti jos knygas (tegu pasikonsultuoja su A. Bučiu). A. Fominos autoritetas dėl to niekieno akyse nenukentės. Nukentės tik pačios S. Poisson prestižas: jeigu jau kūryba negali pati apginti savęs, o reikia dar ir pajaciškų autorės žygių, tokia ten ir kūryba. O dėl literatūros vertės... Ne autoriai sprendžia.



Valdemaras Kukulas
 

Rašytojai

Valdemaras  Kukulas
1959 - 2011
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą