Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Poezija be poezijos

2008-03-14
Poezija be poezijos

Išugdžiusi kilnias lyrikos tradicijas, gimtoji poezija, deja, masinio skaitytojo vis dar neišsikovojo. Turiu galvoje ne savilaidinę eiliuotojų kūrybą, o V. Bložės, S. Gedos, K. Platelio, J. Juškaičio, J. Vaičiūnaitės poeziją. Tuotarp kokia įvairiopa šių poetų meninio žodžio sklaida, jos filosofinė prasmė ir estetinė raiška. Ir mokyklose, regisi, vis mažiau tekalbama apie tradicinės eilėdaros ypatumus ar subtilybes, vis labiau žvelgiama į eilėraštį struktūriškai ir semantiškai, o poetas atsistoja nelyg toliau nuo savojo teksto. Suprantama, amžiaus antspaudas poezijoje visuomet palieka savus ženklus, neretas atvejis, kai poetai prisitaiko prie poetinės konjunktūros ar prie europinės poetikos stilistinių manierų. Nepaprastai didūs poslinkiai įvyko nuo K. Binkio, Maironio, S. Nėries laikų. Ilgainiui ši ir kitos tradicinės poetinės mokyklos užsimiršo, imta „giedoti“ kitomis natomis. Juk ir lenkų poetai Z. Herbertas, Cz. Miloszas, V. Szymborska seniai „pabėgo“ nuo A. Mickevičiaus ar . Slowackio, pagaliau ir nuo L. Stafo, J. Tuwimo poetinės kalbėsenos. Modernizmo banga, užplūdusi Prancūziją XX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje, nubėgo iki pačių Europos pakraščių. Beveik visur atsisakyta silabotonikos, netgi ritmo, skyrybos ženklų, radosi verlibriška šneka, o asociatyvaus mąstymo pagautas eilėraštis dažnai tampa atvira prozos kalba. Kalbėjimas apie bet ką ir bet kaip pavertė poeziją keista naujažode forma, kurios lyrika nebepavadinsi, nors ir iki geros prozos nepriartėjama.

Naujais smuikais sugrojo trijulė: J. Marcinkevičius, A. Baltakis ir A. Maldonis, gaivumu padvelkė J. Degutytės ir J. Vaičiūnaitės posmai, V. Bložė ir S. Geda atnaujino eufoniką. Taip atėjo naujasis požiūris į gyvenimą, žodį, tiesą. Išmokta kalbėti simboliais, vaizdiniais, asociacijomis, subrendo poezijos kritika: V. Kubilius, V. Daujotytė, V. Areška. Pabėgta nuo sociologizavimo, suvokta, kad lyrikos žemės kaip pokaryje nebegalima „arti“ traktoriais. J. Juškaitis ir M. Martinaitis įasmenino istoriją ir laiką, atskleidė etninių šaknų įvairovę. Bet 1950 – 1980 metais jau gimsta tie, kurie pasakys: „Gana tokios lyrikos, baigta su jambu ir chorėju, reikia kalbėti kitaip, filosofiškiau, pakanka tautosakinio čiulbėjimo“. Ar tuo prasidėjo poezijos atnauja? Taip ji vadavosi iš kanonizuotų varžtų, įprastinių klišių (dainingumo), vienodoko ritmo. Jau gausiai verčiami užsienio poetų eilėraščiai (C. Vallejo, P. Celono, R. M. Rilke‘ės ir kt.), modernieji poetai jau tampa savastimi, kas ankstesniems vertėjams buvo neįkandama. Naujoji lietuvių poezija griežtai atmetė (pasmerkė?) tradicinės eilėdaros postulatus, bandydama surasti vidinį ritmą, naujas logikos slinktis, o sudėtingu kalbėjimu tarytum bandė kalbėti filosofiškai (įmantriai), susipynė publicistinis mąstymas su eseistiniu, prozinis su lyriniu. Toji poezija su ryškiomis prozos žymėmis jau nebedeklamuojama, joje nesunku pasiklysti, nes alogiškos asociacijos ir kalbos triukai verčia ne tik suklusti, bet ir suabejoti, ar tai poezijos žemė. Trumpai tariant, taip radosi sueiliuota proza, tam tikri svarstymai, išmąstos, beminčiai kalbėjimai, alogiški eilučių deriniai. Apie jausmus, logiką, atviresnį pasaulio atspindį, vidinį pojūtingumą kalbėti nebetenka. Impulsyvumas, ekspromtai, minčių painiava – be savito stilistinio brėžio, be loginės eigos. Aišku, toks rašymas sau ir savo „draugijai“ negalėjo plėtoti poezijos ryšio su skaitytoju. Kritikai ir teoretikai nutilo, tokių tekstų nebevertino, vengė kalbėti apie tokius pseudoeksperimentatorius. Įsivyravo modernaus kalbėjimo iliuzija be jokio naujavėjiškumo. Radosi paprasčiausias buitinis plepėjimas, kai kalbama apie viską, bet nepasakoma nieko. Sunku visa tai apibendrinti, bet abejonių dėl šitokios rytdienos poezijos iškyla.

Vai, kaip norėtųsi šitokiai „daugiakalbei“ poezijai sugalvoti naują terminą – poezprozė, poetinė šnekonė, prozmintės. Juokai juokais! Suprantama, ėjimas į abstraktųjį kalbėjimą nėra didi nuodėmė, bet pabėgimas nuo logikos (poetinės logikos!) – tai ėjimas į žodžio naikinimą, į minties devalvavimą, į tradicijų išdavystę. Rašoma paskubomis, manant, kad kiekvienas tuščiažodžiavimas yra naujos poetinės žemės atrastis. Nenuostabu, kad T. V. Rudokas parašė eilių knygą per vieną naktį. (Matyt, ilgos nakties būta.)

Kad lietuviškosios poezijos tradicijos dar neišsekusios, drąsiai gali pasakyti J. Strielkūnas, D. Čepauskaitė, A. Marčėnas, A. Ališauskas, G. Patackas. Ir jau anksčiau minėtieji poetai mėgsta verlibrišką kalbėjimą, itin modernų ritmą, bet jų poetinis žodis nenublukęs, logiškai asociatyvus kalbėjimas nėra praradęs semantinių jungčių, žmogaus jausminių gelmių atsklaidos. Turiu galvoje visų pirma S. Gedą ir V. Bložę. Jų abstrakcijos nėra savitikslės, eilėraščiuose slypi ir giliamintiškumas, ir simboliai, ir naujieji vaizdiniai, atmintys, gili saviraiška. Viso šito kone su žiburiu tenka ieškoti jaunųjų poetų kūryboje. Skaitant tokią poeziją darosi nebeaišku, kur baigiasi eksperimentas, žodinė ekvilibristika. Iš kritikos taip pat beveik išnyko žodis „lyrika“. Kai eilės tampa beaistrės, bejausmės, jos tampa ir bemintės. Kyla keistokas klausimas: ar mūsų poezijoje apskritai ne per daug žodžių? Čia pramaišiui ir simboliai, ir tarptautizmai, ir tarmybės bei publicistinės frazės, ir tikrinių daiktavardžių antplūdis, ir istorijos detalės. Visa pinasi, rezgasi, bet „nesiklijuoja“ į darnų apmatą – ataudą. Išnyko poetai lyrikai, radosi poetai daiktikai, frazikai, žodikai. Jų daugėja masiškai. Ir stebime žodžio sumenkėjimą, jo rafinuotumą, atvirą tyčiojimąsi iš logiško kalbėjimo. Stebina jaunatviškas noras daug kalbėti ir mažai pasakyti, nesvarbu, ar tai būtų moksleivio, studento paistaliojimai, ar jau patyrusio eiliuotojo išmistai. Tiesa, galima susižavėti laisvūnija, netgi dramatišku koketavimu, agresyvia, šokiruojančia kalbėsena, formalia ekstravagancija, tam tikru vitališkumu, bet visa kam yra ir turi būti ribos. Dėkoti tokias eiles rašantiems galima už drąsą, atvirumą ir viešą rodymąsi, bet turi ateiti laikas, kai poezija vėlei stosis į metaforos vėžes, į jaunimo kelią. Nepaprastai daug mūsų poezijoje prozinių tekstų: „Nasrai mėnulio smėlio jūrom vemia“ (Alis Balbierius), „Genetiškai modifikuotas kalakutas“ (Gintaras Blizgys), „Dvi bulvės/ dvi silkės/ dvi ašaros ant jų stalo“ (Rūta Dirkstienė), „Kraupiai mėlynam rūsy žuvies galva žiovauja“ (Raimondas Dambrauskas), „Parduotuvių kainos markiruoja ant šlaunų“ (Ieva Armalytė), „Vorai kažkaip įsigudrina pakartoti žiogą“ (Audrius Musteikis), „Upė išplukdo skenduolį“ (Vytautas Kaziela), „Išmėčiau pakelėse savo nešulius“ (Diana Šarakauskaitė), „Trinu pablukusio kraujo tinklais/ apraizgytas akis“ (Sigita Tamašauskaitė), „Linkėjimai iš šalto kreiserio“ (Stasys Stacevičius), „Į akmenį sustingo rašalinė“ (Vytautas Stulpinas). Tokiuose tekstuose ieškoti poezijos užuominų netgi neverta. Nelengva tokius eilėraščius skaityti vien dėl to, kad juose „užšifruotos“ mintys, matyt, ir patiems eilėkuriams vargu ar sveiku protu suvokiamos bei pajaučiamos. Vaida Kuodytė lyg prisimena zoologo užrašus: „Kartais mėtydavot į vandenį/ trupinius prisiminimų, bet gulbės į šį ežero dangų nekrisdavo“. Ir Ignė Aidukytė prisiminė mokyklos biologijos pamokas: „Kramsnoja pjuvenas po žemėmis vikšrai“. Rimvydas Stankevičius, matyt, yra regėjęs kelių policininkų darbą: „Galbūt per arti priėjau/ pamačiau kad jo/ kaulai buvo sutraiškyti“. Alma Riebždaitė tikra šiandienio kaimo gyvesenos stebėtoja: „Dar noriu nusitašyti iki žemės graibymo/ su broliais ir seserimis“. Ta pati eiliuotoja turi nemažai terapeuto „įgūdžių“: „Turiu labai stengtis/ kad nepasidarytų bloga/ nepradėčiau vemti ar viduriuoti“. Jonas Zdanys lyg koks Einšteino pasekėjas porina: „Laikas sustojo ir prasidėjo vėl“. Kęstutis Rastenis, matyt, gerokai nusigyvenęs eina pas bankininką: „Kitą dieną paprašiau paskolinti pinigų/ nes neturėjau iš ko pasiskolinti“. Laurynui Katkui susimaišė daiktai ir kūnai: „Iš bedugnės kyla pakaušis“ arba „Grindys kreivai šypsosi, kai kilimas nešamas/ atgailauti į balkoną“. Kas galėtų iššifruoti A. Musteikio „išmintį“: „Emaliuotų dubenų bukolinės poros“ arba „Nuo maldos sudėtų rankų ligi nosies tįsta voratinkliai“. S. Tamašauskaitė tikra beprasmybių rekordininkė: “Ar bėgimas su kliūtimis/ švininis akceleracijos pedalas ar tunely žalia žolė“...

Galima būtų cituoti ir cituoti ištisus posmus (ne tik eilutes), kurie nedera jokioje jausminėje tonacijoje, nerodantys jokių talento žymių. Ar laikas išgydys šiuos rašinėtojus nuo tokios ar panašios kūrybos, parodys laikas. Kai nėra estetinių pagavų, kai neregimas metaforinis kalbėjimas, slankus guvus žodis, kai nėra logiško mąstymo ar mintijimo, darosi nejauku ir imama abejoti tokios prozpoezės verte. Štai dar laki frazė: „Išsprogdintos mėlynos šlepetės“, „nepabaigtas kosulys vasaros klostėse“ (Tomas Taškauskas). Jurgita Jasponytė gudragalviškai „išvedžioja“ savo kūno tiesas: „Širdies galūnė nušalus/ daužos į šonkaulį ledas“, „tad nešnara žvyro lietus į mano plaukus“. Rūta Dirkstienė dar išmąsto: „Ar dar ne laikas atrėžt/ nuo kumpio raudoną riekę“. Virginijai Kulvinskaitei „šiluma pilve užmerkia tave“. Ką dar pridėti prie šių „tobulų“ eilučių? Tegul atleidžia skaitytojas už šiuos išpešiotus sakinius iš poetinės prozos kontekstų. Nėra vietos cituoti posmus, kurie nėra gudresni už pateiktus sakinius. Šie pastebėjimai nėra absoliuti išvada, tiktai pamąstymai apie tai, kur suka mūsų poezijos laivas. Į seklumą, į dreifą ar į didžiuosius poezijos vandenis?



Aleksandras Šidlauskas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-19 09:32
371110
chacha :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-18 23:44
čik čirik
Ar LAIKAS išgydys šiuos rašinėtojus nuo tokios ar panašios kūrybos, parodys LAIKAS. :D och, visagalis laikas :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-18 21:55
cicilvikas
„tad nešnara žvyro lietus į mano plaukus“ - ką čia ir bepridursi :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-18 14:21
Laukinė Piliakalnio Radasta
Gerai užvežta grafomanams, o kartu jiems ir reklama padaryta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-17 10:09
pieva yra Jeržio
Siūlyčiau pakeisti dėstymo toną: gana kaltinti, aimanuoti, kad nepasiekia, neskaito, neliečia. Visų pirma filologinės galvos turėtų tuos tekstus nuoširdžiai, NUOŠIRDŽIAI išanalizuoti, nes šiandien tėra tik kaltinimai arba padriki pezėjimai apie visus kartu (omeny turiu p. Jūratę). Skaitytoją reikia atvesti. Kas imsis juos vedžioti? O kol kas paaimanuokim, ir tegul tuos tekstus skaito filologai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-16 00:05
cicilvikas
ha, skaičiau šitą nemune :) gerai užgriebta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-15 22:19
nastasja
sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk
tavęs aš ilgiuosi
sugrįžki paskubėk
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-15 17:04
Dievas saugo vaiką
Nepatiko "kalbėjimas bet kaip ir apie bet ką" - kaip apibūdinimas moderniosios lyrikos. Keista girdėti 21 a. tokią nuomonę...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-15 09:48
A Puokas
Iš kur Šidlauskui tiek drąsos,
Tiek valios popierinės? :))

Ėgi, sakau jums, negaliu nesutikti su autoriaus pasvarstymais. Nesuabsoliutinkit tik jo pasisakymų, ne verlibui kaipo tokiam, ne naujoms poezijos kryptims taikomi...

Nuoširdžiai Jūsų,

A.P.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-14 21:28
flic flac
ak, kiek gražių dalykų tose neva niekam tikusiose poezprozos frazėse!:) Niekada nepritarsiu Šidlauskui. Eina jis KAKOT!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-14 16:33
Tare
Jeigu zmogus save taip vertina, tai koki sedevra jis gali pateikti? Gal mums reikia dabar tokio nuosmukio, saves pribaigimo, stebeti kito agonija ir to paties kartojimo? Nerandi smurto ar kazkokio zalojimosi - nusivili, kazkaip nejucia pradedi ieskoti tu nesamoniu. Mes kazka baigiam kiekvienu kuriniu, bet dar nesugebam uzlipti ant naujos kurybines lyties, kuri baigia sutirpti. Kai zmogui atejo galimybe issisakyti - apie ka jis prabilo? Tikrai paprase ne duonos ir zaidimu. Kur tik netingi, svaiscioja apie skausma, persunkianti kiekviena organo dalele, sutrypianti jausmo atomus, ir viska uzlieja lipniu krauju, sumaiso. Va cia tai menas -isdidziai rodo pirstu.
Ar nereiketu pertraukos? Gal is naujo atrastumeme zodzio pasaulius. Gal kiekviena zodi buciuotumeme dedami i lapa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą