Poezija – vienas iš daugelio literatūros žanrų. Tai sielos penas, kuris pakelia skaitytoją iš kasdienybės rūpestėlių. Poezija išsilieja ant popieriaus ir sužavi turtingais vaizdiniais, nustebina metaforomis, krauna subtiliąja energija skaitytoją, pakeri rimo (rimuota poezija) ir minties rimo (verlibras – baltosios eilės) žaismingu žavesiu. Gan svarbu – gili mintis kūrinyje. „Poezija daro poveikį kultūrai (kitiems menams). Poezija paveikia net ir jos neskaitančiuosius; kultūra poeziją interpretuoja, vertina. (...) Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu gali jinai pasakyti.“[1] Grožinės literatūros žanras skaitytoją atveda į žodžio meno rūmą. Įvyksta stebuklas – atsiranda ryšys tarp poeto ir skaitytojo. „Į rūmą gali įvesti tik gera poezija. O kas yra gera poezija nežinau ir niekas nežino. (...) Mus renkasi poezija ir mus pati veda į savo rūmus.“
Taigi, kas yra gera poezija, o kas ne – diskutuotinas dalykas. Bet kas yra poezija, o kas nėra poezija, o tik eksperimentinis rašinėlis eilutėmis, ne taip jau ir sunku išsiaiškinti. Tas kas nėra grožinė literatūra, tas nėra ir poezija.
Vertybės laikui bėgant kinta. Romantizmą keičia realizmas; klasiką keičia modernizmas, o pastarąjį paneigia postmodernizmas (maištingas tarsi paauglys, norintis laužyti nusistovėjusius kanonus). Poezijos formos kinta geometrine progresija, tačiau yra bendrų ir stabilių reiškinių, kurie visame pasaulyje išlieka nepakitę. Tai – humanizmas, minties kultūra, gera moralė. Minties kultūros stoka kūryboje – tai jau stiliaus klaida. Tokie negatyvūs reiškiniai kaip žiaurumo, sadizmo, pedofilijos, savižudybės ir kitos negatyvios propagandos aukštinimai yra ne kas kita kaip minties nekultūra, nusižengimas humanizmui ir t.t. Garsus šūkis „menas priklauso liaudžiai“ taip pat neleidžia peržengti moralės ribų.
Pateikiu kelis (nekultūringos moralės ir stokojančios minties kultūros (stilistine) prasme metaforų pvz. :
„pakaruoklio žavesį šulinys dengė...“;
„peilis susmigo džiugiai į akiduobes
ir aš jas išplėšiau su džiugesiu,
nes pykino skaudi tiesa mėnulio –
reikėjo vėl pradėt nuo nulio...“
ir t.t.
Žodis yra subtilioji energija. Tą paprastą tiesą žino beveik kiekvienas. Tad autoriai turėtų jausti atsakomybę už paleistą į viešumą žodį, nes tą žodį gali rasti ir vaikai, ir paaugliai. Kokiomis vertybėmis mes juos penėsime – tai mūsų kaip piliečių sąžinės švaros reikalas. Ypač pavojinga, kada autoritetai naudoja be minties kultūros metaforas savo kūryboje. Tai atsitinka netyčia, neįsigilinus į pasekmes. Paaugliai pagauna tokias negatyvias metaforas apie savižudybes ir priima kaip už gryną pinigą. Minties kultūros stokojančias mintis „sugeria“ kaip sauspopieris rašalą kiti. Neapdairių autoritetų pėdomis seka minia. Tuomet minties „nešvara“ (minties kultūros stoka) mene sklinda geometrine progresija ir kalbama jau ne tik apie stilistikos klaidas, bet apie meno žalingą poveikį visuomenei.
V. Kuodytė "Nemuno" savaitraštyje puikiai pasisako apie kritiką.:
„Pradžioje buvo žodis. Tas žodis virto kritika – graikiškai reiškiančia „spręsti“, „vertinti“ (...) XIX a. pabaigoje – XX a. vidurio lietuvių literatūros kritika buvo pavydėtinai smagi – be to, egzistavo daugybė kritinių mokyklų ( realistinė, klerikalinė, neoromantinė), o rašytojai ne tik kūrė grožinius tekstus, bet juos aktyviai kritikavo, vertino, polemizavo tarpusavyje, buvo duodama tiek daug pipirų ir druskos, kad net skaityti saldu.“
Agrumentuota kritika poezijai reikalinga buvo yra ir bus, kol gyvuos poezija.
_______________________________
[1] valstybinės lietuvių kalbos tinkalapis
http://ualgiman.dtiltas.lt/index.html