Apie:
Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros, kaip pati yra sakiusi: universiteto profesoriaus, gydytojo psichiatro, didelio humanisto ir idealisto šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli atvykstantys ligoniai neretai būdavo gydomi veltui [...] Visada pasąmonėj regiu savo tėvus baltais chalatai. Rašydama autobiografiją J. Vaičiūnaitė teigia, jog jos pačios gyvenimas yra eilėraščiuose tiek, kiek ji pajėgė išreikšti, tiek, kiek pasidavė žodis.
Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. Vaičiūnaitės, ir įžiebė kūrybos kibirkštį. Rašyti ji pradėjo turėdama vienuolika metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Petras Vaičiūnas (J. Vaičiūnaitės dėdė) buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėj bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, vėliau pasirinkus gailestingosios sesers kelią (dirbo Vilkaviškio ir Kauno Karo ligoninėse). Iš Kauno, kuriame J. Vaičiūnaitė gyveno iki septyniolikos metų, kasmet atvažiuodavo į Vilnių, kur gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną.
Tačiau po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai. Persikėlė į Vilnių, studijavo universitete lituanistiką. Kartu mokėsi ir muzikos, turėjo ryškių gabumų.
1959 m. J. Vaičiūnaitė Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė (reikia prisiminti, kokiu laikmečiu ji studijavo), tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. 1986 m. gavo valstybinę premiją už 1985-aisiais išleistą rinktinę Nemigos aitvaras.
1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
Pirmasis poezijos rinkinys Pavasario akvarelės pasirodė 1960 m. Vėliau išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams.
J. Vaičiūnaitė yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos. Pačios rašytojos kūryba išversta į anglų, norvegų, rusų kalbas.
Kūrybos bruožai:
Poetinį J. Vaičiūnaitės braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Vaikystėje busimoji poetė lankė muzikos mokyklą, vaizduotę žadindavo įvairūs koncertai. Darė įtaką filmai, atskiri kadrai (kino seansai pas poną Mikalauską vaikystėje), teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūrinio formos išbaigtumas, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu. Lyrikė yra sakiusi, jog: Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau artim.
J. Vaičiūnaitės vaikystės folkloras – tai nežinomi miestai, gatvės senoviškais pavadinimais, kiemai prie gamyklų, butų interjerai, vaikystės drabužiai, mamos vokiečiai krikštatėviai, lenkiškos mokyklos, rusai ir ukrainiečiai žaidimų draugai, mama, skambinanti gerokai apdulkusia gitara ir dainuojanti kokio nors miestietiško romanso nuotrupą.
G. Bernotienė poetę, dažniausiai rašiusią naktimis, įvardija kaip miesto dvasios ir kolorito reiškėją, o D. Mitaitė savo straipsnyje apie J. Vaičiūnaitė apibendrina, jog lyrikė “viena pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kultūros pasaulį”. Pokalbio su Jonu Jakštu Lietuvos radijo studijoje metu (įrašytas 1989-ųjų pavasarį, publikuotas „Literatūroje ir mene”) J. Vaičiūnaitė sutinka su tokia jos poezijos apibrėžtimi, sakydama: ,,Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta – iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė. Gimiau ir augau, kaip jau sakiau, Kaune. Triaukščiame name, su apaugusia vijokliais siena, gyvenau tol, kol baigiau vidurinę mokyklą. Žaisdavau gatvėse ir svetimuose kiemuose – kartu su daugybe kitų vaikų. Mėgdavau žaisti ir pusrūsyje su kiemsargės dukrelėmis. Mano tėvams nė į galvą neateidavo priekaištauti, kad aš bendrauju ne tik su „ponų”, bet ir su vargšų vaikais”. Poetė pokalbio metu užsiminė apie tai, kas ją jaudina: visą gyvenimą, nežinau net už ką, lyg gėdos žymę nešioju miesčionės ir baltarankės vardą, nors nebuvau lepinama, nors tiesiog negaliu pakęsti, jei kas mane išskiria iš kitų tarpo, nori man įsiteikti „patarnauti”.
Prisimindama savo gimtuosius namus (gimtojo miesto poetė didmiesčiu nelaiko: Neaugau didmiesty <…>, o tyliam ir žaliam Kaune), kur ji praleido pirmuosius septyniolika savo gyvenimo metų, J. Vaičiūnaitė taikliu sakiniu tapo belangę sieną, apaugusią milžinišku vijokliu, pilnu čiulbančių paukščių, lengvu štrichu nupiešia Putvinskio gatvėje esančius medinius paslaptingus Aušros Tako laiptus nesibaigiančiai aukštyn vedančius nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios link, akimis užgriebia ir baltą tėvo kabinetą, laukiamąjį, pilną ligonių ir užlietą saulės, miegamąjį su langais į uždarą kiemą…
Ir visa tai – tik maža dalelė saugaus poetę supusio pasaulio, jo šviesų bei spalvų, daiktų ir formų. Pasaulis, pilnas mažų, nepakartojamų kasdienybės akimirkų prisilietimų. Vieta, jauki ir priimtina lyriniam J. Vaičiūnaitės subjektui savo saugumu, buvusių gyvenimų jautimu, alsuojanti senove ir dvelkianti įdvasinta supančių daiktų prabanga. Toks yra J. Vaičiūnaitės fikcijos, kilusios iš stiprios emocijos, estetikos pojūčio, naujumo ir intelekto sąjungos, pasaulis.
J. Vaičiūnaitės lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo.
J. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis.
Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės...) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis.
Viską J. Vaičiūnaitės poezijoje persmelkia meilės motyvas – istoriją, miestus, daiktus, žmonių likimus. Ji – didžioji meilės poetė.
Bibliografija:
Debesų arka: [eilėraščiai]. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. - 127 p.
Pavasario akvarelės: [eilėraščiai]. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
Kaip žalias vynas: [eilėraščiai]. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
Per saulėtą gaublį: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1964.
Vėtrungės: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1966.
Po šiaurės herbais: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1968.
Pakartojimai: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1971.
Spalvoti piešinukai: [eilėraštukai]. - Vilnius: Vaga, 1971.
Klajoklė saulė: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1974.
Balkonas penktame aukšte: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1976.
Neužmirštuolių mėnesį: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1977.
Mėnulio gėlė: [pjesės-pasakos]. - Vilnius: Vaga, 1979.
Pavasario fleita: [pjesės]. - Vilnius: Vaga, 1980.
Šaligatvio pienės: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1980.
Karuselės elnias. - Vilnius: Vaga, 1981.
Smuikas: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1984.
Nemigos aitvaras: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1985.
Žiemos lietus: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1987.
Šešėlių laikrodis: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1990.
Gatvės laivas: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1991.
Pilkas šiaurės namas: [eilėraščiai]. - Vilnius: Viltis, 1994.
Žemynos vainikai: [eilėraščiai]. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
Vaikystės veidrody. - Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kai skleidžiasi papirusas: [orientalistiniai eilėraščiai]. - Kaunas: Orientas, 1997.
Seno paveikslo šviesa: [eilėraščiai]. - Vilnius: Vaga, 1998.
Skersgatvių šešėliais aš ateisiu. - Vilnius: Žuvėdra, 2002.
Nuorodos:
Keletas J. Vaičiūnaitės eilėraščių:
http://katekizmas.group.lt/text/vaiciunaite/poezija.htm
