Rašyk
Eilės (72705)
Fantastika (2185)
Esė (1497)
Proza (10267)
Vaikams (2484)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Dabartinės poezijos laisvamanybė

2006-06-11
Pranešimas, skaitytas Poezijos pavasario diskusijoje „Marga 2005 m. poezijos knygų lentyna“

Šiandien sunku aprėpti poezijos visumą. Vienas kritikas šioje diskusijoje vargu ar gali objektyviai įvertinti naujus pasireiškimus. Mano vertinimai labiau paremti tomis knygomis, kurias esu recenzavęs. Tai I.J. Janonės „Korta žaidėjo rankose“, M. MartinaičioK.B. Įtariamas“ (išleista 2004), J. Kalinausko „Sapnų liudininkas“, A. Puišytės „Palaimink žodį ir aidą“, J.D. Žilaitytės „Akimirkos“. Paskaičiau S. Stacevičiaus rinkinį „Juodoji“. Platesni stebėjimai yra labiau atsitiktiniai. Todėl kalbėsiu apie labai bendras tendencijas, kuriuos pasireiškė jau anksčiau. Dabar pasikeitimai gerokai radikalesni.

Radikalesnio modernumo kryptimi iš mano analizuotų autorių nuėjo M. Martinaitis ir S. Stacevičius. Iš dalies J. Kalinauskas. Kiekvienas poetas, tarp jų ir tie, kurie yra arčiau tradicijų, turi individualų kodą, kuria individualų kontekstą, o metaforos taip pat nebesiremia į tradiciją, į įprastas formas. Visa mūsų visuomenė suskilo į atskirus atomus, atskiras monadas. Poetai visuomet yra linkę į individualumą. Dabar, kai poetas yra visiškai laisvas, poezija irgi išsilaisvino iš kokių nors bendrumų. Nieko nebeliko, kas būtų privaloma. Svarbu efektyvus rezultatas, netikėtumas. Neliko su sociumu susijusio bendro siekimo, tikslo. Tikslas – pati kūryba. Ir dar kūrybos džiaugsmas, išlaisvinimas susikaupusios intelektualinės, emocinės energijos, mirties baimė, sprogdinantis protestas, harmonijos ar meninės netvarkos ilgesys. Ir dar kūryba, kaip dvasios terapija, vienišumo nugalėjimas. Menas dėl meno, kūryba dėl kūrybos irgi turi prasmę, nes meninis tekstas pats savaime privalo išreikšti grožį, yra gražus. Žodis turi savo muziką, savo akustinę spalvą.

Individualus poetinis mąstymas transformuoja kalbą, kuria individualaus kodo kalbą, kurią skaitytojas turėtų irgi individualiai suvokti.

Mutuoja literatūros rūšys. Nyksta skirtumai tarp tragiškumo ir komizmo, tarp poezijos ir prozos. O žanrais pasinaudojama simultaniškai. Žaidžiama su daugeliu tradicinių žanrų ir stilių. Ironija, groteskas, parodija ir autoparodija, atsiminimai, laikraščio ar reklamos stilistiniai intarpai, rimtumas ir nerimtumas, žodžiu, viskas, kas leidžia maksimaliai priartėti prie apmąstymų ir išgyvenimų tapatumo. Kūrybinės raidos tempas yra didžiulis. Nebesuspėjama glundinti ir šlifuoti teksto, atrinkti to, kas vertinga.

Kuriama individuali kalba, artima tik tam poetui. Gramatika apverčiama aukštyn kojom. Semantiniai ryšiai irgi individualūs. Kuriamas naujas santykis su žodžiu, ieškoma naujų žodžio spalvų, naujų prasmių. Ne tų, kurias aprašė žodynai, o visai naujų, individualių. Kaip ir dailėje – pati spalva, ir tik spalva pasidaro turininga. Taip ir specifiškai surikiuotas žodis savaime gali tapti turiniu, tokiu, kuris gali būti nuspėtas. Tariamai netvarkingas žodžių srautas, pavyzdžiui, S. Stacevičiaus eilėse, arba didžiuliai praleidimai tarp žodžių, kaip J. Kalinausko eilėse, dviprasmybės, sukeitimai ir perkėlimai, pasakotojo pasišalinimas iš veiksmo, teisminių protokolų stilius M.Martinaičio rinkinyje sukuria tokią atmosferą, kurioje ir gimsta naujos, individualios, dar nebuvusios žodžio prasmės. Žinoma, toje kūryboje daug atsitiktinumų – pavyks ar nepavyks. Daug žaliavos, bandymų ir eksperimentavimo. Nemažai niekalo. Tačiau kitokio kelio tarsi ir nėra. Kaip ir gyvenime – nėra vieno pasirinkimo varianto. Jų daug. Ir nežinia, kuris geresnis.

Modernistinė, postmodernistinė ir postpostmodernistinė tradicija, paliekanti žymę mūsų poezijoje, nėra koks nors atsitiktinumas. Tos tradicijos atsiradimą sąlygoja sujaukta, sudrumsta, užteršta žemė ir žmogaus dvasia, susvetimėjimas, paranojiškos fobijos. Visa tai minėta tradicija šiurpiai apnuogina. Papildomų prasmių žodžiui suteikia knygų dizainas, specialios iliustracijos.

Individualus kalbėjimas, individualus stilius, galimi kontekstai, kuriuos ne kiekvienas net tikras poezijos gerbėjas išlukštens, – tai irgi šiandieninės poezijos problema. Šiuolaikinio stiliaus poetinė kūryba skiriama vienetams. Sakoma – tik redaktoriams ir profesoriams. Kartais, iki šiol gana retai, gal dar ir kritikams. Kaip vienoje esė parašė S. Stacevičius, „lietuje pabyrėjusįjį egzempliorių reiktų – per ugnį – paaukoti dievams, nes jie liko ištikimiausi poezijos skaitytojai ir girdėtojai ne tik Lietuvoj“.

Ką ten poezija. Pačioje tikrovėje ne dažnam pasiseka susigaudyti. Dabartiniam žmogui stinga vientiso pasaulio suvokimo, vientisų idėjų. Gyvenama čia ir dabar. Elitinis, aukštesnės kokybės menas reikalauja intelekto ir fantazijos pastangų. Didelio gyvenimo tempo nuvargintas žmogus pasitenkina lengviau prieinamomis vertybėmis. Bet, manau, tai laikina. Niekad taip nebūna, kad žmogus visuomet tenkinsis tuo, kas lengvai prieinama, suprantama, suvirškinta, kas nieko neįpareigoja, o siūlo tik apnuogintą popsą, meninį erzacą ar kitokias kūniškas grožybes. Šito šiandien per akis.


Vitas Treška
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-16 09:11
M0NTĖ
Šiaip labai teisingai brėžiama situacija straipsnyje, bet mane biesina kritikų "ilgesys" vienovei", kūrėjo ir tautos "vientisumas" ir t.t. Kūrėjo kūrybiniame kontekste dabar - visas pasaulis, to pasaulio didžioji ir mažosios etninės kultūros, džiugu, kad Bernotienės nesusigaudo, bet tuomet - tegu ir
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-15 22:01
M0NTĖ
o norėtumėt, kad kiekvienas būtų ant vieno kurpaliaus užmautas? taip ir turi būti, taip ir yra laisvoje erdvėje, blyn
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą